Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Ieva Mackevičienė: „Laikas, branda ir vaikai man padėjo tapti tokia moterimi, kuria galiu pasidžiaugti“

Ieva Mackevičienė Interviu
Akvilė Razauskienė / Ieva Mackevičienė
Šaltinis: Žmonės.lt
0
A A

Nuoširdžioji Ieva Mackevičienė – kone viena mylimiausių mamų mūsų gretose. Kadaise šią žavią moterį kvietėme įgarsinti pasaką vaikams, po to prisijungti prie projekto „Myliu save“, o šįkart pasikalbėti apie ilgai užtrukusius gandrus, dukart patirtą preeklampsiją, meilę vaikams – sūnui Motiejui ir dukrai Meilei Marijai bei moteriškumo pamokas sau.

Ieva, Motiejus gimė prieš ketverius metus. Apie antrą vaiką šeimoje pradėjote kalbėti po kelerių metų... Ir ji atkeliavo tik dabar. Kokia buvo visa laukimo istorija?


Tai buvo ilgas laukimas. Apie antrą lėliuką pradėjome anksti kalbėti, bet dėl jo pasistengti teko tikrai gerokai. Ir tai užtruko, manau, du metus. Juokavau, kad tikrai buvo mėnesių, kai jutau psichologinius nėštumus. Galiausiai su vyru susitarėme, jog vaikučio planavimą šiek tiek nustumiame į šoną ir gyvename dėl savęs. Tiek tereikėjo, po mėnesio aš pastojau. Vaikai patys pasirenka, kada jiems laikas ateiti, tai dar kartą mums įrodė dukra Meilė Marija.


Jei reikėtų nupiešti du paveikslus, vieną kaip moters, kitą kaip mamos – kokie jie būtų?


Mamos nuo moters paveikslo neatskirsiu. Būdama mama, moteris įgyja tam tikras savybes, kurių jai nepadovanotų niekas kitas – tik vaikai. Man buvimas moterimi neapsiriboja vien lytiškumu. Aš iki šiol mokausi būti teisinga, švelni, gera tiek sau, tiek vyrui. Kartais tikrai nepavyksta, nes turiu sunku charakterį, nuo kurio kartais ir pati pavargstu. Laikas, branda ir vaikai man padėjo tapti tokia moterimi, kuria galiu pasidžiaugti. Nesu ideali žmona ar mama, bet niekada tokia ir nesistengiau tapti. Svarbiausia, kad mano šeimai su manimi būtų smagu ir įdomu. Toks mano tikslas.

Labai džiaugiuosi, kad su vyru esame jauni tėvai. Mums netrūksta parako keliauti, žaisti su vaikais. Būna dienų, kai Motiejus nenori eiti į lauką, nes jam labai smagu su mumis namie. Vaikams be galo svarbu turėti kūrybingus tėvus. Manau, mes tokie ir esame, turime tam daug jėgų ir noro.

Akvilė Razauskienė/Ieva Mackevičienė
Akvilė Razauskienė/Ieva Mackevičienė


Visgi motinystė įkvepia ar ne?

Motinystė nėra tokia, kokią dažnai piešia žurnalai. Ypatingai jos pradžia. Niekur nerašo, kaip elgtis grįžus iš ligoninės, kai ant rankų vos kelių dienų naujagimis, o tu vos paeini iš skausmo. Kaip reikia pradėti tą naują gyvenimą? Nuo gimdymo iki tų dienų, kai vaikas išvien klykia. Neteko skaityti, ką daryti mamai, kai norisi tik gulėti ir verkti dėl nepaaiškinamų priežasčių, kaip elgtis, kai krūtinė primena du krepšinio kamuolius ir t.t.

Pirmasis nėštumas ir motinystės pradžia mane tikrai labai smarkiai supurtė. Lyg realybės žaibas būtų trenkęs į Žemę. Manau, daugeliui pirmakarčių mamų taip nutinka. Dažnai kartojama, jog vaikai – stebuklas, gimdyk ir gimdyk. Tačiau tikrąją stebuklo prasmę, manau, suvokiame, kai tie vaikai kiek paauga.

Net nuliūdau sužinojusi, jog operuojama ties tuo pačiu randu. Man tai lyg tatuiruotė, norėjosi turėti ženklus nuo abiejų vaikučių.

Antrąkart žinojau, kokia sunki gali būti pradžia, tad neturėjau jokių lūkesčių. Šiandien galiu paliudyti, jog su pirmu vaiku viskas šimtąkart sunkiau. Susilaukus dukros, viską priimu realistiškai, turiu daugiau kantrybės man siųstiems iššūkiams, pavyzdžiui, į vaiko verksmą jau galiu pažiūrėti ir su šypsena.


O jų nemaža. Du nėštumai man padovanojo dvi panašias patirtis. Abu jie baigėsi preeklampsijos diagnozėmis ir atliktais Cezario pjūviais (CP). Pirmą kartą išgyvenau, kad nepatyriau sąrėmių, tačiau antrąkart sužinojus, kad man vėl preeklampsija, nebuvo laiko galvoti – liūdna ar ne.

Svarbiausia vaikui sveika ir gyva mama. Nors šįkart tikrai tikėjausi gimdyti pati, net draugėms pasakojau, kad noriu pajusti tą skausmą. Visą nėštumą vartojau vaistus, kurie turėjo apsaugoti nuo šios klastingos diagnozės. Deja, baigus kursą, pradėjau ir vėl labai blogai jaustis. Atlikus tyrimus, 37-tą nėštumo savaitę, buvo nuspręsta, kad ilgiau laukti negalima. Nors pagal statistiką preeklampsija kartojasi labai mažam procentui moterų, aš tapau tuo retu statistiniu vienetu.

Visada galvojau, kad kiekvienas cezario pjūvis palieka savo randą. Net nuliūdau sužinojusi, jog operuojama ties tuo pačiu randu. Man tai lyg tatuiruotė, norėjosi turėti ženklus nuo abiejų vaikučių.

Akvilė Razauskienė/Ieva Mackevičienė
Akvilė Razauskienė/Ieva Mackevičienė


Visą interviu su Ieva Mackevičiene skaitykite istorijų ir fotografijų kataloge „Įkvepiančiai motinystei“, kurį įsigyti galite visose prekybos vietose. Leidinį sudaro 10 įkvepiančių moterų istorijų ir fotografijų, kurios pasakoja apie mamos kasdienybę, džiaugsmus ir iššūkius.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt