Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

E. Skrolytė: „Kuo labiau drįsti pasitikėti širdimi, net kai protas liepia būti atsargesnei, tuo daugiau laimi“

Eglė Skrolytė Interviu
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr. / Eglė Skrolytė
Šaltinis: „Laima“
0
A A

Kokie jums buvo 2017-ieji? Turbūt – labai įvairūs. Ar ko nors pasimokėte? Juk augina ne tik dramatiškos – ir džiaugsmingos patirtys. Ilgametė TV laidos „Mamyčių klubas“ vedėja Eglė Skrolytė prieš metus išėjo iš televizijos „į niekur“. O rudenį su gyvenimo draugu Jonu atidarė košių barą „Sapno košė“ ir tapo „Lietuvos ryto“ televizijos kūrybos direktore.

Kai pasklinda informacija, kad viena laidos vedėja keičiama nauja, imama senosios gailėti...

Tai buvo mano sprendimas. Jis brendo gana ilgai, nepaisant to, kad tą laidą jaučiausi per septynerius su puse metų išsūpavusi ant rankų. Buvau ir redaktorė, ir filmavimų organizatorė, ir tik paskui vedėja: daugiausia jėgų ir energijos skirdavau dalykams, kurie kadre nematomi. Viskas gyvenime keičiasi: tu kažką užaugini, atiduodi ir eini tolyn – su džiaugsmu stebiu, kokia fantastiška yra dabartinė vedėja Indrė Morkūnienė ir kiek ji daug gerų dalykų įnešė į laidą.

Kartais žmonės meta darbą ir atsiduoda hobiui, kuris vėliau virsta rimta veikla. Tai jūsų variantas?

Ne. Kai išėjau iš televizijos, norėjosi tiesiog nieko neveikti – galėjau tai sau leisti, nes mane palaikė mylimas vyras. Bet gyvenimas labai nepasikeitė: kai turi vaikų, vis tiek keliesi, jais rūpiniesi, atsiranda anksčiau nepadarytų darbų, taigi, jaučiausi net labai dirbanti! Ir, aišku, jau tada mintyse sukau „Sapno košę“.

Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr./Eglė Skrolytė ir Jonas Elvikis
Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr./Eglė Skrolytė ir Jonas Elvikis

Domėjotės sveika mityba?

Taip, lankiau sveikos mitybos kursus, domėjausi tuo teoriškai ir praktiškai, nes pati norėjau daug ką perprasti. Tačiau tikrai nei tuomet, nei dabar nesu ir nevaidinu sveikuolės. Ir „Sapno košėje“ labiau esame už subalansuotą naudingą maistą, bet nesivaikome sveiko maisto etiketės. Ši sąvoka labai plati.

Idėja turėti savo košių barą mus su Jonu persekiojo jau antrus metus, bet kai esi užsiėmęs žmogus, negali rimtai pasirengti tokiam žingsniui. Todėl man ir išeiti „į niekur“ buvo ramiau – žinojau, kad bent pamėginsiu tą mintį įgyvendinti, nors šimtu procentų nebuvome įsitikinę, kad tikrai tai darysime. Žinote, kaip žmonės svajoja? „Gal... kada nors...“

Ar sunku išvirti skanią ir sveiką košę? Man vienos sveikuolės rekomenduoti pusryčiai, kai ji karštu vandeniu užpila žalius grikius ir po dvidešimties minučių juos valgo, atrodo siaubingai neskanūs...

Gerai košei, kuri virstų puikiu ne tik pusryčių, bet ir pietų ar pavakarių patiekalu, paruošti reikia ir laiko, ir žinių!

O, gerai košei, kuri virstų puikiu ne tik pusryčių, bet ir pietų ar pavakarių patiekalu, paruošti reikia ir laiko, ir žinių! Saldžių pusryčių košių galima rasti ne vienoje kavinėje, o ypatingesnių, ne tik skanių, bet ir sveikų, – sudėtingiau. Todėl pamanėme, kad galime pamėginti užpildyti šią nišą. Kita vertus, ir patikrinti, ar yra jos poreikis.

Nebuvo nerimo neriant į visiškai kitą sritį?

Nebuvau paleidusi ir savos srities: pamažu atsirado laikinų kūrybinių projektų, sulaukdavau skambučių su darbo pasiūlymais. Aišku, norėjosi veiklos, ir jos kažkaip atsirasdavo – gyvenau visavertį gyvenimą, tik nebesirodydavau ekrane.

O jei reikėtų palyginti buvusį ir dabartinį etapus – kokie pliusai ir minusai?

Nėra nei blogiau, nei geriau. Tik kitaip. O į televiziją, tik į kitą, aš sugrįžau – vasarą sulaukiau pasiūlymo dalyvauti atrankoje į kūrybos direktoriaus vietą ir tą atranką pavyko pereiti.

Skamba solidžiai.

Kaip gyvenime dažnai būna: viskas arba nieko! Lygiai tuo pat metu, vasarą, mes jau nusprendėme, kad tikrai kursime savo košių barą. Štai tada baimės akys buvo didelės: ar pajėgsiu, ar aprėpsiu, ar spėsiu? Televizijoje šiandien vienam kolegai pasakiau, kad man labai patinka dirbti. Ne bet ką, aišku. Nėra paprasta ir naujame versle, juk nė vienas neturėjome tokios patirties, o dar tie „paskatinimai“ iš šalies: ką jūs darote, pažiūrėkite, kiek kavinių bankrutuoja, ar jūs tikrai nebijote nudegti? Po šiai dienai jų klausomės...

Betgi susidorojote?

Dar nežinome, duris atvėrėme neseniai. Spėjome pastebėti, kad mūsų baimė, jog daug kam kils atmetimo reakcija dėl asociacijų su gal nelabai mėgstamomis košėmis, buvo kiek per didelė. Tiesą pasakius, žmonės domėjosi, klausinėjo, buvome nustebinti, kiek daug žinių apie sveiką mitybą jie turi.

„Mark and Migle“ / LAIMA nuotr./Eglė Skrolytė
„Mark and Migle“ / LAIMA nuotr./Eglė Skrolytė

Abu jūsų darbai – gana skirtingi...

Ne visai. Kūrybos reikia ir ten, ir ten. „Sapno košė“ lyg ir pretenduotų tapti verslu, tačiau mes tai vertiname labai atsargiai – laikas parodys. Dabar tik idėja ir ją norime išauginti. Darbuotojai, kuriuos surinkome dirbti košių bare, irgi ypatingi – su savo sumanymais, gyvenimiškais tikslais.

O jūs – bandėte?

Kai turiu laiko, užsirišu prijuostę: galiu lakstyti su lėkštėmis nuo ryto iki vakaro, bendrauti, pasakoti, kuo vertingas tas ar kitas patiekalas, – tai būna vienos geriausių mano dienų! Tai man taip patinka! Meniu teko sukurti patiems, žinoma, kartu su šefu – neturėjome, į ką pasižiūrėti. Jį keičiame, deriname, svarstome – tikras kūrybinis procesas. O širdį labiausiai glostantis komplimentas – kai žmogus, kasdien valgantis košę, pasako, kad jį tikrai nustebinome.

2017-ieji man yra tarsi patvirtinimas, kad jei esi užsidegęs kokia nors idėja, tau tarsi į rankas ateina reikalinga informacija. Kuo labiau drįsti pasitikėti širdimi, net kai protas liepia būti atsargesnei, tuo daugiau laimi, tuo lengviau ir sėkmingiau eini norimu keliu. Man daug kas sukiojo pirštą prie smilkinio, kai nutariau palikti savo laidą. Žmonės baisėjosi, kaip aš gyvensiu, kaip esą nieko neveiksiu, o kai ėmėme kurti košių barą, visaip gąsdino, kad nepasiseks, bet aš klausiau širdies...

„Laima“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt