Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Daumantas Mikučionis: Ieškau barzdos kirpėjos. Skubiai! AŽ

Daumantas Mikučionis
Asmeninio archyvo nuotr. / Daumantas Mikučionis
Šaltinis: „Laima“
0
A A

Yra trys nelogiški dalykai „ant Lietuvos“: Tapino neigimas, kad kandidatuos į prezidentus; Filmanavičiūtės užsispyręs nepripažinimas, kad turėtų dvigubai daugiau sekėjų, jei nevadintų jų bobomis; ir suvešėję barzdų salonų verslai.

„Kiek milimetrų paliekam?“ – klausia manęs kirpėjas. Milimetrų? Gyvenu laikais, kai vyras su vyru kažką matuojasi milimetrais??? „Ką aš žinau, kad moterys nevadintų apšepusiu...“ – „Tai nieko bendro su milimetrais neturi, – sako man meistras. – Svarbu, kaip tie milimetrai pakirpti.“ Nu, žodžiu...

Barzdų salonai yra įrodymas, kad gyvenam labai gerais laikais. Turim ne pavienius salonus – mes turim barzdų salonų tinklus! Ilgas kelias nuo tada, kai medžiojom bizonus su pasmailintu akmeniu arba eidavom į armiją 25 metams, kur mums kardu iškirsdavo skylę šone arba veide, arba kuokom daužydavo galvas. O dabar gyvenam laikais, kur savo vyriškumą išreiškiam barzdos šukuosena ir tvarkingai pakirptais milimetrais.

Barzdų tema mano galvoje klykia todėl, kad šį mėnesį patyriau plaukuotą nuotykį. Asistentė užrašė į vieną tų madingų barzdos kirpyklų (barzdyklų? Yes? No?). Mat sumaniau savo galvos nuotraukas atnaujinti, nes jau senokai to nedariau. „Rimtai, tu eisi pas vyrą kirptis?“ – nustemba mano Gaydaras. Šis yr toks homofobiškas vyrų sargas, lyg vidinis gražulis, skenuojantis aplinką potencialiai intymiose situacijose ir saugantis nuo nenorimo tos pačios lyties kontakto. „O kaipgi tavo paranoja, dėl kurios tu net į kitą rajoną važinėji kirptis, kad galvą tau plautų ir veidą liestų neįvardyta kirpimo meistrė, o ne juodbruvas abdulas?“ Ką aš žinau – tose barzdų kirpyklose vien vyrai dirba. Turbūt taip turi būti, kad galėtų paimti 23 eurus už tai, ką aš kas savaitę daugmaž taip pat pasidarau už 0.

Taigi kiūtinu pas barzdaskutį ir galvoju: moterys turbūt panašiai jaučiasi, kai eina į susitikimą dėl darbo paaukštinimo pas vyrą bosą, kurį jų seksizmo skenavimo sistema (SSS – tokia moters vidinė dargužaitė) identifikuoja kaip potencialų priekabiautoją. Senamiestis, autentiškos durys brangioje gatvėje. „Volodia“, – prisistato meistras. Buto dydžio salone tiesiog varva testosteronas. Sodriai vyriškas brangus aromatas, juodbruvi meistrai su geležiniais įrankiais zuja aplink įmantrius storos odos krėslus, nemaloniai primenančius elektros kėdes. Aptarnavimas, kita vertus, yra švelniai moteriškas. Asmeninis dėmesys, pasiūlymas prisėsti (kam man sėsti – eikim kirptis!). Kažkas paduoda kavos. Kažkas paima paltą. „Palaukite kelias minutes.“ Primena vizitą į erotinio masažo saloną.

Kadangi vietoj gražuolės Kamilės kavą siūlo Volodia, iš karto jaučiu kylančias nerimo bangeles. Nuo to laiko, kai pabėgau iš kino teatro pajutęs išsikvepinusio kėdės kaimyno ranką sau ant šlaunies, nejaukiai jaučiuosi, kai vyrai man daro visokias intymias procedūras – kerpa, masažuoja, gydo dantis ar ką. O dabar štai Volodia ketina man barzdą kirpti skusti modeliuoti. Mano Gaydaras pypsi mirga raudonom švieselėm. Kol kas nepaaiškinamai – Volodia nėra „klykiantis gėjus“ nuoga krūtine ir odinėm kelnėm. Bet maži signalai juntami: šiek tiek perlaikyta ranka pasisveikinant, šiek tiek per ilgas akių kontaktas...

„Kampu“, – sakau dėl visa ko niūriai, nes irgi atsimenu, kad niūrias merginas kabinti yra sunkiau ir mažiau motyvacijos.

Volodia, kuris trykšta atsainiu pasitikėjimu savimi, ramiai zuja aplink brangią kėdę: „Sėskite, Daumantai. Kaip kirpsimės?“ Stebiu kitas kėdes ir aplink jas taip pat atsainiai zujančius meistrus, žongliruojančius Svynio Todo skustuvais, garuojančiais rankšluosčiais, mosuojančius kažkokį Artimųjų Rytų užkeikimą su juodais siūlais tarp pirštų, ir galvoju, kad aš geriausiai atsimenu ką tik sutiktos merginos vardą tik tada, kai ji man labai patinka. „Kampu“, – sakau dėl visa ko niūriai, nes irgi atsimenu, kad niūrias merginas kabinti yra sunkiau ir mažiau motyvacijos.

Čia Volodia pradeda savo kirpimo rutinas aplink mane, kurios, o dieve dieve dieve, reiškia labai daug lietimo, trynimosi į kėdę, plaukų glostymo, barzdos kedenimo. Ir kai Volodios pirštai per ilgai, tikrai per ilgai liečiasi prie mano lūpų, nes jis neva bando kažkokį ten viražą iškirpti, o mano petys, aš esu beveik tikras, tampa į mane palinkusio Volodios penio atrama (o gal ne? Aš vis dėlto nesu tikras. Jis tik dirba savo darbą, gal jam tikrai reikia taip palinkti? O gal mano pečiai per platūs, netelpa į kėdę, pats kaltas? O gal čia ne penis, o diržas? Arba bananas, kurį jis kažkodėl laiko kelnėse? Ar taip galvoja moterys pilname troleibuse? Per šokius? Pas Bartą atrankose?), iš viso minčių chaoso išsigrynina ši: velniop barzdyklas – aš turiu tūkstantinę moterų auditoriją, ką, nesusirasiu barzdos kirpėjos moters? AŽ feisbuke. Laukiu!

„Laima“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt