Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą

Dainininkė Katažina Zvonkuvienė tikra – už viską, ko pasiekė, turi dėkoti Dievui

Deivydas ir Katažina Zvonkai su dvynukais Interviu
Vaišvilaitės Skirutienės nuotr. / Deivydas ir Katažina Zvonkai su dvynukais
Šaltinis: Žurnalas „JI“
0
A A

Su žinoma moterimi Katažina Zvonkuviene kalbamės apie tai, ką jos šeimai reiškia tikėjimas, kaip žeidžia patyčios, ar sirgo žvaigždžių liga ir kodėl neverta lipti ant scenos, jeigu nejauti jaudulio.

Katažina, dalydama interviu, dalyvaudama įvairiose laidose, koncertuodama, esate labai nuoširdi, energinga, visada šypsotės. Iš kur tas pozityvumas?

Tiesą pasakius, ne visada būnu linksma. Tie, kurie šalia būna 24 valandas, tikrai galėtų patvirtinti mano žodžius. Viena draugė sako, kad ant veido būna parašyta, ar Katažinai blogai, ar gerai (juokiasi). Tačiau, vertinant bendrai, aš esu labai laiminga. Kaip toje neseniai mano įrašytoje dainoje: „Aš myliu gyvenimą, o gyvenimas myli mane.“ Ir kodėl man nesidžiaugti: juk viską turiu, man puikiai sekasi, mane supa nuostabūs, geri žmonės. Dažnai sekmadieniais dalyvaudama mišiose Dievo klausiu, kodėl tiek daug gero man skirta, už ką tiek duota...

Taigi, esate giliai tikinti. Ar daug jūsų šeimai reiškia religija, Dievas?

Dievas mano gyvenime užima pagrindinę vietą. Kiekvieną sekmadienį su Deivydu ir vaikais vykstame į mišias. Nors mano vyras mažiau religingas, jis palaiko mano sprendimą Kornelijai ir Donatui skiepyti tikėjimą. Dievui esu dėkinga už viską, ką turiu, ko pasiekiau.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Katažina ir Deivydas Zvonkai
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Katažina ir Deivydas Zvonkai

Dažnai viešai pasidžiaugiate, kad esate laiminga žmona. Išskirkite tris svarbiausias santuokinio gyvenimo dedamąsias.

Visų pirma turi būti pagarba vienas kitam. Tuomet eina supratingumas. O meilė tik trečioje vietoje. Norėčiau pacituoti man kunigo kartą pasakytus žodžius: „Meilė ilgainiui išblėsta, svarbu, kad šeimoje būtų supratingumas ir pagarba.“

Auginate dvynukus Korneliją ir Donatą, kuriems dabar metai ir penki mėnesiai. Kokie vaikų charakterio bruožai ryškėja?

Mano mergytė su charakteriu, mėgsta vadovauti, vis bando perlipti ribas. Kornelija daug ko reikalauja energingiau ir garsiau negu Donatas. Ir, galiu prisipažinti, kartais tokiu būdu savo pasiekia. Apskritai ji visada žino, ko nori, yra labai linksma maža pamaiva. Na, o mano berniukas visai kitoks: ramus, mėgsta vienas žaisti, randa, kuo užsiimti. Jam nereikia daug dėmesio, su juo viskas paprasčiau (šypsosi).

Kaip juos auklėjate? Ar daug ką leidžiate, ar nuo mažų dienų mokote, kad ne viskas, ko norima, pasiekiama?

Dabar mano gyvenime tas etapas, kai kartu su vaikais mokausi. Apskritai auklėdama ir augindama atžalas vadovaujuosi savo širdimi, tėvų įdiegtomis vertybėmis, gyvenimo principais. Pasitelkiu gerumą ir pozityvumą. Manau, esu griežta, bet mylinti mama. Negerai, kai vaikai be saiko lepinami – išėję į gyvenimą, jie patirs šoką. Svarbiausia, kad suprastų, jog norėdami ką nors gauti turi ką nors ir duoti.

Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr./Katažina Zvonkuvienė
Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr./Katažina Zvonkuvienė

Netrukus minėsime Motinos dieną. Ką šia proga norėtumėte palinkėti visoms Lietuvos mamoms?

Norėčiau palinkėti, kad visos mamos savo vaikams būtų autoritetas. Maniškė man – kelrodis, mylinti, jautri ir labai nuoširdi mama. Dėka jos esu tokia, kokia esu: ambicinga, drąsi, atspari, pasitikinti savimi, siekianti tikslų. Mano mama buvo griežta, bet mylinti iš visos širdies.

Kaip ir visi žinomi žmonės, greičiausiai sulaukiate piktų komentarų. Ar žeidžia garsiai išsakoma neigiama aplinkinių nuomonė?

Prisipažinsiu, komentarų apie save nebeskaitau jau kelerius metus. Tai įvyko maždaug tada, kai atsiradau didžiojoje Lietuvos scenoje. Tuomet buvo blogiau nei blogai. Ko tik apie mane nerašė... Deivydas padėjo man atsiriboti, užaugti, suprasti, kad tie, kurie šneka, šnekės ir toliau. Svarbiausia, kad visa tai neardytų ir nepaveiktų mūsų santykių. Esu labai jautri, todėl buvo sunku išmokti nuo viso pilamo purvo atsiriboti.

Nebesistengiu visiems įtikti, patikti, juolab nesikeičiu, nes vis tiek visiems geras nebūsi. Nesigėdiju nei savo tautybės, nei tikėjimo. Vis dėlto pastebėjau, kad šiandien į lenkus reaguojama kitaip – daug paprasčiau, natūraliau ir laisviau. Kartais pagalvoju, kad tapau tam tikru tilteliu formuojant lietuvių požiūrį į lenkus.

Na, o purvais besidrabstančius komentatorius vadinu vargšais. Tai be galo nelaimingi žmonės, kažko nepasiekę, negavę, ko nors nepadarę. Jie kandžiojasi, nes patys jaučiasi blogai.

Raimonods Vyšnios nuotr./Katažinos ir Deivydo Zvonkų šeimos šventės akimirkos 
Raimonods Vyšnios nuotr./Katažinos ir Deivydo Zvonkų šeimos šventės akimirkos

Jau ne vienus metus labai plačiai kalbama apie patyčias. Ypač daug dėmesio skiriama patyčioms tarp vaikų. Ar jums teko su jomis susidurti?

Teko. Tai buvo gana skaudus mano gyvenimo etapas. Prieš pirmą klasę tėvai man nuskuto plaukus, kad vešlesni ir stipresni užaugtų. Vos peržengusi mokyklos slenkstį, tapau bjauriuoju ančiuku, patyčių objektu. Vaikai gali būti labai žiaurūs...

Žinoma, mama mane užstodavo, apgindavo – ji dirbo mokykloje sekretore, tad dažnai būdavo šalia. Atsimenu, kartą suklupdė berniukus ir liepė manęs atsiprašyti. Tėvai nuolat kartodavo, kad svarbu ne tai, kas ant galvos, bet kas joje. Jie man niekada neleido pasiduoti ir nuleisti rankų.

Dažnai būnate prieš milžiniškas auditorijas. Ar jau atsikratėte scenos baimės?

Ji manęs niekada neapleidžia. Scenos baimę turėjau ir tebeturiu. Tačiau šis jausmas man reikalingas, būtinai turiu gauti adrenalino (juokiasi). Apskritai gyvenime dažnai darau tai, kas mane baugina ar gąsdina. Pavyzdžiui, bijau aukščio, bet einu į didžiausius atrakcionus, apsigyvenu vienuoliktame aukšte ar pan. Tas pats ir su scenos baime – kuo dažniau pasirodysi prieš auditoriją, tuo mažiau bijosi. Anksčiau būdavo ir balsas dingdavo, ir išbėgdavau verkdama. Dabar, žinoma, viskas gerai – susivaldau (šypsosi). Tačiau reikia nuolat save grūdinti. Apskritai, manau, kad jeigu nejauti scenoje jaudulio, nėra ko ten lipti.

Ar sirgote žvaigždžių liga?

Ne, šio „malonumo“ neteko patirti (juokiasi). Apie tai, kodėl susergama žvaigždžių liga, turiu savo teoriją. Galvoju, kad dažniausiai ji užpuola, kai jaunas žmogus išgarsėja kone per naktį. Tuomet nebepajėgia susidoroti su užklupusia šlove ir dėmesiu. Aš savo tikslo siekiau metų metus. Muzikinę karjerą padariau būdama gana brandi. Kaip sakau, viskas įvyko savo laiku.

Asmeninio archyvo nuotr./Atostogų akimirka
Asmeninio archyvo nuotr./Atostogų akimirka

Be kokių grožio ritualų ar procedūrų neapsieinate?

Jų nemažai, tad labai nesiplėsiu. Svarbiausia man yra veido, plaukų ir dantų priežiūra. Reikiamas procedūras atlieku kiekvieną vakarą. Tai būtinas ritualas – kaip malda. Ant plaukų tepu serumus, veido odą lepinu gydomaisiais, atkuriamaisiais kremais ir pan. Kadangi mano gyvenimo tempas milžiniškas, dažnai būnu scenoje, privalau rūpintis savo grožiu.

Trumpas Katažinos Zvonkuvienės dosjė

Gimimo data. 1980 05 03.

Horoskopo ženklas. Jautis.

Atžalos. Dukra Kornelija ir sūnus Donatas.

Mėgstamiausia spalva. Juoda.

Akių spalva. Tamsiai ruda.

Geriausias filmas. „12 vergovės metų“.

Laisvalaikio pomėgis. Šiuo metu – miegas (juokiasi).

Skaniausias valgis. Mėsa, pavyzdžiui, jautienos steikas.

Svajonių automobilis. Toks, kurį dabar vairuoju, BMW.

Netikėčiausias daiktas rankinėje. Čiulptukas, bet mamos rankinėje tai turbūt tikėtinas daiktas.

Svarbiausias gyvenimo įvykis. Vaikų gimimas.

Mėgstamiausias metų laikas. Pavasaris.

Erzinanti žmogaus savybė. Dviveidiškumas.

Labiausiai patinkančios gėlės. Visos laukų gėlės.

Idealas. Mano šeima.

Sutuoktinis. Deivydas.

Žurnalas „JI“
Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt