Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Ant dviejų ratų po pasaulį keliaujanti lietuvių pora: „Mūsų romanas su dviračiais prasidėjo visai nekaltai“

Kelionė dviračiais aplink pasaulį Interviu
Asmeninio archyvo nuotr. / Mildos ir Dovydo kelionė
Šaltinis: Žmonės.lt
0
A A

Iš pajūrio kilę Milda ir Dovydas susipažino Londone, kur abu po mokyklos kūrė savo karjeras. Suvesti meilės juvelyrikai pora netrukus suprato, jog juos sieja dar viena aistra – kelionės dviračiais. Taip, išmaišę Anglijos žemes, jie ryžosi gyvenimo iššūkiui ir užsidėję kuprines išmynė pusiaujo link. Šiuo metu per Indiją važiuojanti pora dalijasi neįtikėtinais nuotykiais, kurie tuopat metu ir kelią šypseną, ir priverčia susimąstyti.

2017–ieji jums yra ypatinga. Balandžio mėnesį pasiryžote, atrodo, beprotiškai idėjai aplink pasaulį keliauti dviračiais. Kuris iš poros buvote šios idėjos iniciatorius ir kaip kilo tokia mintis? Juk gyvenote ir karjeras su vyru kūrėte Londone, atrodo, kiti galėtų tik pavydėti.

Milda:

Dovydas buvo tas, kuris pirmasis garsiai išsakė norą keliauti. Aš tyliai pasvajodavau apie tai, o tada grįždavau prie darbo.

Abu esame juvelyriai, abu turėjome mėgstamus darbus prestižinėse kompanijose. Dėl savo karjerų ilgai ir sunkiai dirbome, todėl pradėjus rimtai galvoti apie kelionę buvo nemažai dvejonių ar teisingai elgiamės viską palikdami. Tačiau supratome, kad mūsų žinios ir patirtis šioje sferoje niekur nedings. Priešingai, tokia kelionė ir petrauka nuo darbo, kaip tik įkvėps naujiems darbams ir atvers naujas galimybes.

Vienas iš mūsų kelionės tikslų yra susipažinti su kolegomis juvelyrais iš viso pasaulio ir kažko išmokti vieniems iš kitų. Norime aplankyti akmenų kasyklas, jų apdirbimo kompanijas, susipažinti su perlų narais. Asmeniškai užmegztas kontaktas su tiekėjais kitame pasaulio krašte mums duos didelį pranašumą ateityje.

Asmeninio archyvo nuotr./Kelionė dviračiais aplink pasaulį
Asmeninio archyvo nuotr./Kelionė dviračiais aplink pasaulį

Dovydas:

Man patinka svajoti ir aš tikiu, kad svajonės pildosi, jei įdedi pakankamai pastangų bei darbo. Mane nuo mažų dienų žavėjo pasakos ir legendos apie nepasiekiamus tolius ir nuotykius. Toks jausmas, kad tas noras pamatyti, sužinoti, nukeliauti visada ir buvo manyje. Vedinas to noro ir nebijodamas iššūkių vieną dieną išvažiavau į Londoną siekti karjeros. Per dešimtmetį Didžiojoje Britanijoje ne tik pasiekiau užsibrėžtų tikslų, bet ir apkeliavau didelę dalį karalystės.

Per paskutiniuosius keletą metų augo noras kažką keisti. Ir keisti gan kardinaliai. Ilgai negalėjau suprasti, ko iš tiesų noriu, tačiau visai netikėtai svajonė apkeliauti pasaulį išlindo it yla iš maišo. Ilgus metus buvau Londono alpinistų klubo narys. Vieno iš klubo susibūrimo metu turėjau progą stebėti prezentaciją žmogaus, kuris dviračiu iš Londono grįžo namo į Naująją Zelandiją. Jeremy Scott istorija man sukėlė labai daug emocijų. Mintis, kad viskas yra įmanoma, nedavė ramybės ateinančias porą savaičių. O tada laukė labai ilgas ir atviras pokalbis su Milda.

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Ar prieš tai sportavote, domėjotės dviračių sportu? Kodėl pasirinkote būtent dviračius kaip keliavimo transporto priemonę?

Milda:

Mano romanas su dviračiu prasidėjo visai nekaltai. Iš pradžių tai buvo tik savaitgalio atrakcija, važinėtis po gražius Londono parkus. O vėliau viską pakeitė 2012 metų Londono olimpiada. Visas miestas tik ir kalbėjo, kad turistų Londonas pritrauks daug daugiau nei paprastai ir užkiš visus miesto metro. Londono metro jau ir be olimpiadų dažnai būna sausakimši, todėl nusprendžiau, kad tai geriausia proga įsidrąsinti ir imti naudoti dviratį kaip susisiekimo priemonę į darbą. Juokingiausia, kad visi londoniečiai, kurie turėjo galimybę pabėgti iš miesto, būtent tą ir padarė, palikdami gatves ir metro dar tuštesnius nei paprastai.

Toliau apetitas kilo bevalgant ir vis dažniau norėjosi dviračiu ištrūkti kažkur į užmiestį. Kelionės dažnėjo ir ilgėjo. Per tuos kelerius metus dviračiais spėjome apvažiuoti nemažą Anglijos dalį.

Dovydas:

Dviratį aš tiesiog dievinu, nes tai yra grynų gryniausia laimės mašina. Prieš gerus aštuonerius metus, netekęs darbo, pasiskolinau dviratį ir ėmiau juo važinėti. Gyvenant vien iš santaupų Londonas tampa labai brangi vieta, kur pinigai tirpste tirpsta. Po pusmečio, radus darbą, dviračio minti taip ir nenustojau. Jis tapo mano draugu. Tuomet pakito ir mano laisvalaikio būdas. Iš pradžių savaitgalį važiuodavau dienai. Minant per tykius kaimelius, pilnus istorinių pastatų su visokiausiais nendriniais stogais, išpuoštus gėlėmis ir mažais langiukais, vaizdas priminė paveikslą.

Pamatęs, kiek daug Anglijoje yra tokių gražių vietų, pradėjau su savimi imti ir palapinę, kad visą savaitgalį galėčiau ten praleisti. Vėliau, susipažinus su Milda, pradėjome važiuoti drauge. Mus abu žavėjo faktas, kiek daug gali pamatyti, o svarbiausia – patirti, sėdėdamas ant dviračio sėdynės. Pasijutome labai laimingi, todėl kitos transporto priemonės savo didžiajai kelionei net nesvarstėme.

Kaip atrodė jūsų kelionės planavimas? Ar turėjote tikslias datas, šalis, maršrutus ir jų laikėtės, ar keliavote be didelių planų?

Milda:

Jeigu įsikibęs laikaisi plano, tuomet atsisakai ir prarandi daugybę galimybių, kurios laukia už kampo.

Pasiruošimui laiko turėjome mažai, nes labai nekantravome pradėti kelionę. Pagalvojome, kuria kryptimi norime važiuoti, nusprendėme, kad į rytus pusiaujo link. Suplanavome, kurias šalis norėtume aplankyti, bet skaityti, domėtis, ką jose galima pamatyti nebuvo net minties. Juk gali ir pusę gyvenimo praleisti skaitydamas, o mums dar reikėjo ir pinigų susitaupyti, kas reiškė papildomą darbą. Mūsų specialybė tam palanki – abu esame juvelyrai. Taigi, dirbome ne tik nuolatiniuose savo darbuose, bet tuo pačiu darėme ir privačius užsakymus vakarais, savaitgaliais.

Asmeninio archyvo nuotr./Kelionė dviračiais aplink pasaulį
Asmeninio archyvo nuotr./Kelionė dviračiais aplink pasaulį

Dovydas:

Nuo sprendimo iki išvykimo turėjome apytiksliai metus. Tai buvo tikriausiai sunkiausi darbo metai, nes vienu metu bandėme padaryti šimtą dalykų. Tais metais dirbome be perstojo, įskaitant vakarus ir savaitgalius. Ilsėjomes į tris savaites vieną dieną – aš net neperdedu. Norėdami surinkti reikiamą sumą geresnio pasirinkimo neturėjome. Buvo dienų, kai viskas atrodė neįmanoma. Sudarėme sąrašą dalykų, be kurių išvažiuoti tiesiog negalėjome. Jis pasirodė ne toks jau ir ilgas – specialus dviratis, fotoaparatas, keli logistiniai dalykai. Dėl savo aktyvaus gyvenimo būdo didžiąją dalį įrangos jau turėjome. Per tokius įtemptus metus reikėjo ir motyvacijos lygį palaikyti. Tą padaryti puikiai padėjo kitų keliautojų tinklaraščiai – juos abu su Milda tiesiog rydavome kiekvieną rytą ir vakarą važiuodami metro.

Tai tapo vienas svarbiausių mūsų informacijos šaltinių, tad bet kuris, besiruošiantis į kelionę, turėtų pradėti nuo to. Manau, tai buvo viena svarbiausių pasiruošimo dalių. O žmonėms, svarstantiems apie tokią kelionę, norėčiau pasakyti: nebijokite, viskas bus gerai, reikia tik pradėti minti. Visa kita susidėlios į savas vietas.

Asmeninio archyvo nuotr./Kelionė dviračiais aplink pasaulį
Asmeninio archyvo nuotr./Kelionė dviračiais aplink pasaulį

Kokias šalis užsibrėžėte aplankyti ir koks galutinis tikslas jūsų laukia?

Milda:

Važiuojame pusiaujo link Indonezijoje. Pradėjome Lietuvos pajūryje, vien gimtinėje susukome apie 700 km. Jau aplankėme Lenkiją, Ukrainą, Rumuniją, Bulgariją, Turkiją, Iraną, JAE ir šiuo metu esame Indijoje. Toliau važiuosime į Nepalą. Dėl Mianmare esančių neramumų gali nepavykti aplankyto šios šalies ir, deja, gali tekti vėl skristi. Toliau laukia Tailandas, Malaizija, Singapūras ir Indonezija.

Dovydas:

Manau, mūsų kelionės kredo yra būti lankstiems ir sugebėti išlaviruoti tarp kliūčių. Mums ne taip svarbu laikytis tikslaus plano, mes tiesiog norime judėti norima kryptimi. Beminant mūsų maršruto kelias gan stipriai keitėsi prisitaikant prie pasikeitusių aplinkybių. Pradžioje turėjome didelį norą po Irano minti per Turkmenistaną, Uzbekistaną, Tadžikistaną, Kirgiztaną šiaurės kriptimi per Kiniją ir po to pasukti link Indijos, tačiau mums priartėjus tapo aišku, kad pavėlavome, pradėjo kristi pirmasis sniegas. Kadangi tos vietovės kalnuotos ir su mažai infrastruktūros, minti žiemą ten yra kone neįmanoma ir labai pavojinga. Atvirai pasakius, tikrasis mūsų kelionės tikslas nėra kažkoks taškas ant žemėlapio, tačiau pasiekti pusiaują būtų labai smagu.

Asmeninio archyvo nuotr./Kelionė dviračiais aplink pasaulį
Asmeninio archyvo nuotr./Kelionė dviračiais aplink pasaulį

Fiziškai ir emociškai įveikti tokius atstumus, ypač keičiantis klimatui, labai sudėtinga. Kaip atrodo eilinė jūsų diena kelionėje? Kiek laiko minate, kur valgote, miegate?

Milda:

Tiesą pasakius, klimatas nesikeičia tiek daug, kiek galvojome prieš pradėdami kelionę. Jau maždaug aštuonis mėnesius gyvename vasaroje. Tik ta vasara tai karštesnė, tai truputį vėsesnė.

Eilinė diena labiau keičiasi sulig šalimi. Europoje dažniausiai miegodavome palapinėje miškuose, prie ežerų, kur niekas mūsų nemato. Tuo tarpu per tris mėnesius, praleistus Irane, palapinėje miegojome galbūt kokias aštuonias naktis. Praktiškai visą laiką apsistodavome pas vietinius žmones. Per dieną sulaukdavome bent penkių kvietimų jei ne apsistoti, tai ateiti vakarienės ar pietų. Na, o Indija diktuoja kitokias sąlygas. Indija pagal gyvenojų skaičių yra antra šalis pasaulyje ir tai labai jaučiasi.

Atrodo, rami vieta, aplink nesibaigiantys laukai ir nė gyvos dvasios, bet tik sustoji penkiolikai minučių ir kažkas tuoj pat prie tavęs prisistato. Stovyklaudami nesijaučiame saugiai ten, kur mus gali bet kas atrasti, todėl palapinę dažnai statome kaimelių mokyklų kiemuose arba apsistojame svečių namuose. Tiesa, labai primityviuose ir paprastuose. Dažnai net normalaus dušo nebūna, tad tenka praustis su kibiru, o karštas vanduo dažniausiai būna tik ryte. Jei apsistojame kažkur kaime, tegauname puskibirį pašildyto vandens ant krosnies.

Dovydas:

Mes griežtos rutinos, deja, neturime. Kada einame miegoti ir kada keliamės dažniausiai priklauso nuo vietos, kurioje esame. Tai tikrai kelionę sunkinantis faktorius. Labai dažnai priimame žmonių svetingumą, o kiekviena šeima turi savo tradicijas, kada jie vakarieniauja, gulasi ir keliasi. Mums tenka laviruoti tarp jų ir savų norų. Viena diena nuo kitos gali skirtis kaip diena nuo nakties.

Vieną dieną galime būti netikėtai pakviesti papietauti kartu su laukuose dirbančiais kaimiečiais, kurie nori mus prikimšti kaip Kalėdinę žąsį. Sekančią – pietums agurkas, užsilikęs sūris, duona ir keli sausainiai. Būna dienų, kuomet nuo ryto iki vakaro miname kylančiu šlaitu ir yra labai sunku. Džiaugiesi, jei tą dieną numynei bent 30 ar 40 kilometrų. Po tokios dienos 9 valandų miego vos užtenka, o sekancia dieną leidiesi nuo tos viršūnės 40 km. per valandą greičiu nė nemindamas. Pastoviausias dalykas šitoje kelionėje yra nuolatinė kaita. Mes stengiames būti viskam pasiruošę.

Asmeninio archyvo nuotr./Kelionė dviračiais aplink pasaulį
Asmeninio archyvo nuotr./Kelionė dviračiais aplink pasaulį

Išvykote dviračiais per Europą ir Aziją pusiaujo link. Atrodo, kad kelionei, kuri trunka pusantrų metų, reikia tikrai nemažai santaupų. Ar tai tiesa? O gal keliaudami išleidžiate mažiau nei gyvendami Londone?

Milda:

Labai daug žmonių mano, jog taip keliauti reikia begalės pinigų, o mes esame milijonieriai. Visų jų norėčiau paklausti: kiek laiko galėtumėte išgyventi už keturis tūkstančius eurų? Būtent toks mūsų biudžetas yra vienam žmogui vieneriems metams. Keliaujame jau dešimt mėnesių ir išleidome net mažiau nei suplanuotas biudžetas.

Dovydas:

Pinigus išleisti yra labai lengva, jei jų turi. Mes viską skaičiuojame ir gyvename taupiai. Bet tai nereiškia, kad mes nevalgome skanaus maisto, kad nesilankome restoranuose ir muziejuose, nemiegame viešbučiuose. Kuo toliau tolstame nuo Europos, tuo viskas darosi pigiau.

Labai svarbu tai, kad sutikti žmonės mums nori pagelbėti. Saugi vieta galvai padėti ir vakarienė mums reiškia labai daug, ypač kai visa tai gauname iš žmonių, kuriuos matome pirmą kartą gyvenime. Tokie žmonės labai stipriai prisideda prie mūsų kelionės. Nors santaupos mažėja, jų reikia vis mažiau. Sunku patikėti, kiek nedaug reikia norint išgyventi Indijoje!

Tačiau nesenai sutikta prancūzė įrodė priešingai. Ji po Indiją keliauja nusipirkusi kelialapį, kuriame viskas įskaičiuota. Nakvynės 4 – 5 žvaigždučių viešbučiuose, visi pavalgymai suorganizuoti, transportas. Kelionės trukmė – 20 dienų, kelionės kaina – 3500 eurų. Mes po 12 mėnesių panašią sumą būsime išleidę. Mūsų kelionės akcentas yra patirtis ir emocijos sukauptos per šią kelionę, prabangos čia nėra daug.

Šiuo metu keliaujate per Indiją. Kaip vietiniai žmonės reaguoja į jūsų namus ant ratų ir idėją apkeliauti Europą bei Aziją dviračiais?

Milda:

Pradėkim nuo to, kad daugelis indų net nežino, kas ta Europa. Apie Lietuvą net nešneku… Todėl, kai pasakome, kad atvažiavome dviračiu iš Europos, didžiajai daliai žmonių tai nesukelia daug emocijų. Tačiau, kai pasakome, kad atvažiavome nuo Mumbajaus iki jų miesto, net jeigu tas miestas vos už kelių šimtų kilometrų, jų akys patrigubėja iš nuostabos.

Dovydas:

Mūsų santykis su žmonėmis Indijoje yra gan keistas. Manau, dažniausiai jie žiuri į mus kaip į žalius ateivius. Visų pirma, egzistuoja bendra nuomonė, kad bet kuris baltas žmogus yra milijonierius, nors Indijoje dviratis yra vargingiausiai gyvenančių žmonių transporto priemonė. Nepaisant to, mūsų dviračius jie fotografuoja ir apžiūrinėja taip, kaip lietuviai žiūrėtų į vienetinį „Lamborghini“ automobilį. Dažniausiai važiuojame per labai mažus kaimelius, kur žmonės, nugyvenę jau 80 metų, nėra nei karto matę balto žmogaus. Indų kultūroje svečias yra labai gerbiamas ir mylimas, bet tradicijos ką nors siūlyti keliautojams jie neturi, ne taip kaip turkai ar iraniečiai. Jei sustoji nakvynei ir pradedi bendrauti, užsimezgus kontaktui, prasideda ir dosnumas. Būsi pavalgydintas, pagirdytas ir nenustebk, net jei savo lovą tau atiduos.

Asmeninio archyvo nuotr./Kelionė dviračiais aplink pasaulį
Asmeninio archyvo nuotr./Kelionė dviračiais aplink pasaulį

Per kokią šalį iki šiol pasirodė sunkiausia minti? Ar buvo ekstremalių situacijų, kuomet suabejojote savo idėja ir užsibrėžtu tikslu?

Milda:

Fiziškai sunkiausias sąlygas teko ištverti Turkijoje. Ten buvome per vidurvasarį, taigi temperatūra dieną neretai siekdavo net 45 laipsnius karščio pavėsyje. Teko savo rutiną koreguoti, kad nemintume karščiausiu dienos metu. Žadintuvas kartais skambėdavo net 3.30 val. ryto tam, kad išmintume dar net dorai neprašvitus, nes 9 val. ryto temperatūra jau pakildavo virš 30 laipsnių. Vidudienį keletui valandų slėpdavomės pavėsyje, o į pavakarę vėl mindavome. Tada, kelios minutės prieš tamsą, desperadiškai ieškodavome, kur stovyklauti. Diena trukdavo alinančias 18 valandų. Pamiegodavome po 5 ar 6 valandas ir vėl iš naujo...

Emociškai sunkiausia Indijoje. Čia kitas pasaulis ir žmonių supratimas apie kasdienius dalykus labai skiriasi. Jie neturi jokio supratimo apie kito žmogaus asmeninę erdvę ar asmeninius daiktus. Prieš keletą dienų sustojome papietauti laukuose, aplink krūmai, keletas medžių, įsitaisėme šešėlyje bent 30 metrų nuo kelio, pasiruošėme savo pikniką ir neaišku iš kur atvažiavo vyras ant motociklo. Sustojo šalia, mūsų akys susitiko. Jis nieko nesako, tiesiog stovi šalia ir žiūri. Neiškentę, pasisveikinome.

Galiausiai jis telefone pradėjo žiūrėti vaizdo įrašus, atsiliepė į kelis skambučius. O aplink tušti laukai. Gal čia jo žemės, gal negalima mums čia būti? Jis atsakė, kad ne, jokių problemų, ir toliau žiūri į mus. Galiausiai Dovydas jam tiesiai šviesiai pasakė, kad mes norime pavalgyti, pailsėti ir tada važiuoti, tad jeigu jam nieko nereikia, gal gali iš čia eiti. Dar kiek pastovėjęs jis pagaliau sėdo ant savo motociklo ir išvažiavo. Panašių situacijų pasitaiko tikrai labai dažnai.

Sunku ir tai, kad didelė dalis vietinių įsivaizduoja, jog turistai yra vaikščiojantys pinigų maišai, besimėtantys pinigais į kairę ir į dešinę. Blogiausia, kad vietiniai nesupranta, jog europiečiams irgi tenka sunkiai dirbti, taupyti, kad jiems reikia planuoti ir pan. Be to, mūsų sitacija yra visai kitokia, juk gyvename iš santaupų, todėl pinigus leidžiame apgalvotai.

Asmeninio archyvo nuotr./Kelionė dviračiais aplink pasaulį
Asmeninio archyvo nuotr./Kelionė dviračiais aplink pasaulį

Dovydas:

Karštis Turkijoje tikrai buvo labai alinantis, bet mano didžiausi vargai prasidėjo, kai pirmą kartą smarkiai apsinuodijau maistu Bulgarijoje. Buvo labai blogai, man taip nėra buvę. Prireikė gal dviejų savaičių, kol pilnai atsistačiau. Milda man visa savaitę darė specialų ligoninės miastą, tačiau skrandžio bėdos taip greitai nesibaigė. Neužilgo įvažiavome į Turkiją, kur vos ne kiekvieną savaitę turėdavau skrandžio negalavimų. Skausmai, nuolatos kylanti rūgštis, negalėdavau suvirškinti sunkesnio maisto. Pradėjau galvoti, jog turiu labai silpną skrandį, bet ir Mildai panašūs simptomai pradėjo pasireikšti.

Vieną vakarą, esant viduryje Turkijos, man vėl prasidėjo rimti spazmai ir situacija blogėjo visą naktį, kuomet galvojau kad išeisiu iš proto. Ryte, prasikankinęs ir nemiegojęs, išvažiavau į logoninę, kur man padarė įvairius tyrimus. Paaiškėjo, jog skrandyje apsigyveno organizmas, jis užkrėtė ir kraują. Kadangi tai lengvai užkrečiama, Milda gėrė tuos pačius vaistus. Abu perėjome be galo stiprų antibiotikų kursą. Greičiausiai, kad aš tą užkratą gavau Bulgarijoj ir vežiausi su savimi, nes po gydimo tos pačios problemos nebesugrįžo. Kad ir kaip sunku būtų, aš visada žiūriu pirmyn ir apsisukti net minčių nebuvo kilę.

Kiaurą parą su vyru praleidžiate dviese, kartu patiriate išbandymus. Ar poroje nepatiriate trinties, iš streso kylančių barnių? Ar rekomenduotumėte kitoms poroms leistis į tokį patį nuotykį?

Milda:

Šiaip manau, kad Dovydui lengviau – jeigu aš pikta, jam tereikia mane pamaitinti. Tačiau jeigu rimtai, tai trinties kažkiek yra. Kažin ar įmanoma jos išvengti, kai fizinis ir emocinis krūvis toks didelis. Kartais mažiausia smulkmena gali perpildyti kantrybės taurę. Tokiu atveju labai lengva būtų išsilieti ant šalia esančio žmogaus, tačiau tokiose situacijose stengiuosi save pagauti ir to nedaryti. Jeigu mano nuotaika bloga, nesinorėtų jos sugadinti ir Dovydui. Apskritai, Dovydas yra vienintelis žmogus, su kuriuo galiu taip keliauti ir tikrai ne visoms poroms rekomenduočiau tai daryti. Juk žmonės skirtingi. Turime draugų, kurie pasakė, kad tiek laiko su savo antra puse praleisti nei galėtų, nei norėtų.

Dovydas:

Tiek laiko būnant kartu trinties išvengti neįmanoma, bet barnių – įmanoma. Ši kelionė yra milžiniškas santykių išbandymas, tačiau be Mildos aš nebūčiau važiavęs. Ji yra neįtikėtinai universali ir atkakli moteris. Gyvenime yra sunkių užduočių, bet tai nereiškia, kad jų reikia vengti. Tai trumpiausias kelias į tobulėjimą. Tokia kelionė yra tarsi katalizatorius santykių išgryninimui. Tokia kelionė poras arba išskiria, arba padaro neiškiriamas. Puikiausias įrodymas, kad mums sekasi gerai – mano pasipiršimas Mildai Turkijoje.

Asmeninio archyvo nuotr./Kelionė dviračiais aplink pasaulį
Asmeninio archyvo nuotr./Kelionė dviračiais aplink pasaulį

Ar dar planuojate grįžę iš kelionės grįžti ir į paliktus darbus? O gal po to leisitės į kelionę naujomis kryptimis? Taip pakeitus gyvenimo ritmą darbas nuo aštuonių iki penkių gali kelti nemažą stresą.

Dovydas:

Mums laisvės trūko jau labai senai, ši kelionė yra viena to pasekmių. Dabar turime vienokią laisvę, o grįžus norėtųsi viską taip susitvarkyti, kad turėtume kūrybinę laisvę. Grįžę planuojame su Milda įsteigti juvelyrinę kompaniją. Jau dabar galva sprogsta nuo įvairiausių idėjų. Keliaudami randame labai įdomių objektų ir unikalių medžiagų. Galvojame, kad vienas pirmųjų projektų bus juvelyrinė paroda, pristatanti šalis, kuriose keliavome, buvome įkvėpti, atradome šituos lobius ir pagaminome kažką gražaus.

Milda:

Abu esame juvelyrai, tačiau turime labai daug skirtingos patirties. Kelionėje įsitikinome, kad esame puiki komanda. Sujungę savo žinias darbinėje aplinkoje, galime vienas kitą kuo puikiausiai papildyti, todėl atrodo nelogiška ir toliau dirbti kažkam kitam. Juo labiau, kad po tokios kelionės tikrai gali būti nelengva grįžti į standartinius darbo rėmus.

Asmeninio archyvo nuotr./Kelionė dviračiais aplink pasaulį
Asmeninio archyvo nuotr./Kelionė dviračiais aplink pasaulį

Per beveik metus kelionėje pamatėte ne vieną šalį, pažinote jos žmones, kultūrą. Kaip pasikeitė jūsų pasaulėžiūra į kasdienius dalykus? Ar pastebite, jog mąstote kitaip nei tądien, kai išvykote? Kas pasikeitė?

Milda:

Keliaujant supratau, kiek daug turiu tokių privilegijų, apie kurias dažnas net nesusimąstau ir priimu tai kaip natūralų dalyką. Gimiau laisvoje šalyje ir galiu keliauti kur tik noriu. Gimiau šalyje, kurios vyriausybė nereikalauja manęs slėpti plaukų po skara. Gimiau šalyje, kurioje turiu žodžio laisvę ir galiu drąsiai sakyti, kas man nepatinka ir ką norėčiau keisti. Gimiau šalyje, kur pati sprendžiu ir kuriu savo gyvenimą. Tokie dalykai yra neįkainojami. Tik pamatęs kitus, kurie viso to neturi, supranti, kaip tau pasisekė.

Asmeninio archyvo nuotr./Kelionė dviračiais aplink pasaulį
Asmeninio archyvo nuotr./Kelionė dviračiais aplink pasaulį

Dovydas:

Aš niekada gyvenime nebežiūrėsiu į žemėlapį tomis pačiomis akimis. Tie spalvoti laukeliai su nedaug reiškiančiais šalies pavadinimais dabar užsipildė draugiškais žmonių veidais, jų kaimo vaizdais, stalais, nukrautais nematytu maistu. Manau, kad mes užmezgėme ne vieną draugystę, kurią puoselėsime ilgus metus po kelionės.

Žmonių gerumas, kurį mes iki šiol patyrėme, mane pakeitė visam gyvenimui, tačiau dar tiksliai negaliu atsakyti, kaip. Tam prireiks daug daugiau laiko. Mintyse nuolat vyksta daug apmąstymų, nes mes gauname begalę naujos informacijos ir tas srautas nepaliaujamas. Tikriausiai tik grįžus, leidžiant tylius vakarus namie, viskas susidėlios į vietas ir atsiras išvados, o po jų rezultatai.

Vienas iš dalykų, kuri aš supratau apie save, yra tai, kad man būtina kurti. Dirbdamas su savo rankomis ir kurdamas aš papuolu į erdvę, kuri yra ne šitoje Žemėje. Net būdamas viešbučio kambaryje, be jokių sąlygų ir įrankių, aš pradėjau gaminti visokius gaminius su tuo, ką turiu.

Mildos ir Dovydo kelionę dviračiais pusiaujo link galite sekti jų tinklaraštyje „Now We Cycle“.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt