Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Algimantas Čekuolis: „Per tylos metus parašiau dvi apysakas“

Algimantas Čekuolis Interviu
Tomo Kaunecko nuotr. / Algimantas Čekuolis
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Beveik prieš metus patyręs sunkią kojos traumą rašytojas, žurnalistas, diplomatas Algimantas Čekuolis (86) laiko veltui neleido. Kaip ir buvo žadėjęs, kad kasmet išleis po naują knygą, dabar vėl pristato naujutėlį apsakymų rinkinį „Teisuolių vakarienė“.

Išėjote iš darbo televizijoje, paskui kojos trauma – kone metus buvote dingęs iš visuomenės akiračio. Kokie buvo jūsų metai tyloje?

Per tą tylos laiką parašiau dvi apysakas. Yra teigiamas dalykas, kai tavo koja perlaužta, – negali niekur lakstyti ir pas tave nelabai kas ateina. Užtat lieka daug laiko susikaupti ir koncentruotis į savo reikalus.

Judėjimas mano dabar apribotas, bet galvoje apribojimų dėl to juk neatsirado.

Visada buvote be galo aktyvus – turėtų būti sunku jaustis įkalintam namuose.

Dabar savo aktyvumą sudėjau į rašymą. Taip, beveik neišeinu iš namų, nebent mane išveža kur nors. Judėjimas mano dabar apribotas, bet galvoje apribojimų dėl to juk neatsirado.

Ar šįkart kitaip sekėsi rašyti? Juk ši knyga – nebe prisiminimų, o apsakymų, vadinasi – kūryba, grožinė literatūra.

Net rašydamas apsakymus autorius neišvengiamai lenda į savo prisiminimus. Aš juk niekada nebuvau moteris – danė filosofė, aš niekada nedažiau plaukų auksine ir juoda spalvomis vienu metu, aš niekada Bolivijoje neatidariau restorano – to nebuvo. Bet apysakų herojų galvojimo būdas neišvengiamai yra mano. Lyg ir iš mano gyvenimo tos istorijos, lyg ir ne...

O rašyti sekėsi labai gerai. Televizija išmokė dirbti kiekvieną dieną – nelaukti, kol apims įkvėpimas. Ateidavo šeštadienis ir turėdavai kalbėti eteryje. Su pertraukomis mano darbas televizijoje tęsėsi net 27 metus. Užtai daug kas tapo įpročiu: iš ryto atsikėlus padaryti mankštą, nusiprausti šaltu vandeniu, kad miegai išlakstytų, pusryčius pavalgyti, kavos išgerti ir sėsti prie rašomojo stalo. Tada dirbti tris keturias valandas. Lygiai tą patį darau ir dabar. Atsikeliu apie aštuntą ryto – matot, dabar leidžiu sau drybsoti iki aštuonių! O seniau keldavausi gerokai anksčiau. Tiesa, neseniai porą kartų kėliausi naktį, gal kokią trečią valandą, nes atėjo gera mintis. Atsikėliau, nuėjau prie rašomojo stalo, užrašiau ir grįžau į lovą. Žmona, aišku, nebuvo labai patenkinta, bet nieko nepadarysi.

Pabaigęs knygą leidote sau kokias atostogas?

Ne. Kitas rytas išaušo lygiai toks pat – sėdau rašyti. Tik jau naujos knygos! Žinojau, kad „Teisuolių vakarienė“ turi išeiti 2018 metais. Dabar žinau, kokia knyga išeis 2019-aisiais. Įpusėjau ją. Ir jau svajoju apie knygą, kuri bus išleista 2020 metais... Supraskite, man jau 86-eri. Nežinau, kiek dar liko. Užtai neleidžiu laiko veltui – dabar esu jau 2019–2020 metų horizontuose.

Gyvenate taip toli į priekį!

Mieloji, atsiprašau už tokį žodį, bet kaip gyventi į užpakalį?.. Galbūt aš tiek ir negyvensiu. Bet žiūrėjimas pirmyn mane palaiko.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt