Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą

Aktorius Balys Latėnas: „Mane lygino su tėčiu, šnekėjo, kad pavardė turėtų suteikti privilegijų... Bet tikrai tuo nesinaudojau“

Aktorius Balys Latėnas Interviu
MARK AND MIGLE Photography nuotr. / Aktorius Balys Latėnas
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Kai esi kilęs iš aktorių dinastijos, gali atrodyti, kad tavo likimas iš anksto suplanuotas. Tačiau aktorius, režisierius, improvizacijų meistras Balys LATĖNAS (38) scenos nelaiko primesta prievole. „Kai manęs klausia, ką veikiu gyvenime, nenoriu žmogaus ilgai gaišinti vardindamas, kokios turiu veiklos, – šypteli. – Tam turiu konkretų atsakymą: esu istorijų pasakotojas.“

Kažkada graudinausi skaitydama jūsų tėvų – aktorių Elvyros Piškinaitės ir Algirdo Latėno – pasakojimą, kad jūs esate iš dvynukų, tik brolis neišgyveno. Galbūt iki šiol jaučiate turintis angelą sargą?

Tikrai taip. Aišku, „angelas sargas“ gal skamba pernelyg romantiškai, bet istoriją, kad esu iš dvynių, žinau nuo mažens – ji niekada nebuvo nuo manęs slepiama. Ir kažkaip intuityviai, ko iki galo negaliu paaiškinti, brolio buvimą šalia tikrai jaučiu.

Ką gražiausio prisimenate iš vaikystės?

Ji apskritai buvo graži ir labai įvairialypė. Tėtis dirbo Jaunimo teatre, mama – „Lėlės“. Tie teatrai stovi šalia, tai ir marširuodavau iš vieno į kitą. Su „Lėlės“ teatru kartais tekdavo važiuoti į gastroles, o Jaunimo teatre apskritai daug mūsų kartos aktorių užaugo. Žinoma, tėvai nelabai norėjo manęs auginti užkulisiuose, bet kartais neturėdavo kitos išeities: repertuarai anuomet būdavo labai intensyvūs, po trisdešimt spektaklių per mėnesį, dar – nuolatinės gastrolės. Buvau vienų, kai mama išvyko į Afriką dviem mėnesiams, – sakė, grįžusią ne iš karto atpažinau...

Todėl, be namų ir teatro, neišvengiamai turėjau dar ir trečią tašką – senelius. Dažniausiai viešėdavau pas mamos tėvus Širvintose: močiutė ir dabar ten tebegyvena, nuvažiuojame pas ją jau su savo vaikais. O vasarą keliaudavome į Zarasus pas kitus senelius. Mano du proseneliai buvo Baliai, taigi ir aš gavau šį vardą. Sesuo Emilija vardą irgi gavo iš prosenelių, o jaunėlis brolis Izidorius – iš prosenelio brolio. Tęsdamas šią gražią tradiciją, savo sūnui daviau jo prosenelio Antano vardą. Antanui – šešeri.

MARK AND MIGLE Photography nuotr. /Balys Latėnas su žmona Lina augina sūnų Antaną ir dukrą Eleną
MARK AND MIGLE Photography nuotr. /Balys Latėnas su žmona Lina augina sūnų Antaną ir dukrą Eleną

O mažąją dukrą kaip pavadinote?

Elena – Širvintose turėjau auklę šiuo vardu (juokiasi).

Pirmąsyk didžiojoje teatro scenoje vaidinote būdamas ketvirtokas. Ar tai – neįtikėtino talento proveržis?

Gal labiau – atsitiktinumas? (Šypteli.) Pradėjau ne nuo kokios vaikiškos pjesės, o nuo rimto spektaklio, vieno geriausių tuo laikmečiu, – Eimunto Nekrošiaus „Ilgos kaip šimtmečiai dienos“. Jame vaidino beveik visas Jaunimo teatras, mano tėčiui teko pagrindinis vaidmuo. Du personažai buvo vaikai: kadangi spektaklį rodė daugybę metų, tie vaikai, be abejo, vis užaugdavo ir juos pakeisdavo jaunesniais.

Kažkas mane nuolat lygino su tėčiu, kažkas šnekėjo, kad pavardė turėtų suteikti lengvatų ar privilegijų... Bet tikrai tuo nesinaudojau.

Taip atėjo eilė vaidinti mudviem su Jokūbu Bareikiu: abiejų tėvai dirbo teatre, mes nuolat sukiojomės aplink, taigi toli ieškoti nereikėjo. Scenoje buvo linksma: teko bėgioti, laipioti kopėčiomis, o smagiausias dalykas – gastrolės. Su spektakliu pirmą kartą išvažiavau į tikrą užsienį. Tai buvo Suomija: galite įsivaizduoti, ką reiškė vaikui ten nuvykti tarybiniais laikais?.. Tarp teatro ir vaikystės apskritai galima dėti lygybės ženklą: juk daugelyje kalbų tas pats žodis reiškia ir „žaisti“, ir „vaidinti“. Tik augdami esame linkę tai pamiršti... Bet man pasisekė: aš iki šiol žaidžiu.

Mokykloje nesvajojote tapti aktoriumi? Nors, augant tokioje šeimoje ir giminėje, apie tai negalvoti gal net neįmanoma?

Būtent – kai augi tokioje šeimoje, teatras tampa natūraliu fonu. Pamatai visas jo puses – ne tik gražią sceną, bet ir užkulisius, rekvizito cechus, grimerines, dekoracijų sandėlius... Teatro magija vienareikšmiškai įtraukia, bet apie aktoriaus profesiją aš nesvajojau. Mokykloje nebuvau artistas iš karnavalo: jei prireikdavo geresnio pažymio, dalyvaudavau skaitovų konkursuose, dažniausiai nugalėdavau (juokiasi), bet tik tiek. Mokiausi sustiprintos dailės klasėje, svarsčiau apie teisės ar vadybos studijas... Tik paskutiniais metais natūraliai apsisprendžiau stoti į Muzikos ir teatro akademiją – tuo vis dar labai džiaugiuosi.

Ar ten atsidūrus jus bent kartą suerzino jūsų pavardė?

Gal nesuerzino, bet jaunatviškas noras atsiriboti nuo tėvo šešėlio tikrai buvo. Kažkas mane nuolat lygino su tėčiu, kažkas šnekėjo, kad pavardė turėtų suteikti lengvatų ar privilegijų... Bet tikrai tuo nesinaudojau. Ačiū Dievui, buvau ne vienintelis, turintis žymią pavardę: kurse mokėsi ir Jokūbas Bareikis, ir Vytautas Rumšas. Vytautui tai išvis šakės – jo net vardas toks pat kaip tėvo!.. Akademijoje visi buvome linkę neigti tą ryšį, bet vėliau supratome: nieko tu čia nepaneigsi, o ir nereikia.

Kaip sekėsi studijuoti?

Įdomiai. Kurso vadovas Rimas Tuminas mus ruošė Mažajam teatrui, greitai įsiliejome į aktorių pasaulį. Antrame kurse išvažiavau studijuoti į Suomiją: ten pirmąkart atitrūkau nuo gyvenimo su tėvais ir susipažinau su improvizacijų žanru. Grįžęs baigiau režisūros magistrantūrą – tuomet labai norėjau režisuoti, griebiau kiekvieną pasitaikantį šansą. Pirmąjį spektaklį „Pasaulio kraštas“ pastačiau būdamas 23-ejų: kai pagalvoji, Vakaruose žmonės tik nuo trisdešimties pradeda režisūrą studijuoti... Dabar pats suvokiu, kad tam reikia gyvenimiškos patirties. Mano spektaklius žiūrovai priėmė gerai, jie buvo lankomi, tačiau lazda atsisuko kitu galu: pradėjus režisuoti, sumažėjo vaidmenų, nes lyg ir nuėjau į kitą barikadų pusę. Tuomet stojo ilgas etapas, kai režisavau daug televizijos serialų ir laidų.

Kas nėra blogai...

O ne, patirtis televizijoje buvo labai gera. Ir pinigai didesni, be abejo (šypteli). Atsidūriau ten visai netikėtai: pakvietė vaidinti serialo „Garbės kuopa“ tęsinyje, šnektelėjome su prodiuseriu Rolandu Skaisgiriu apie darbo grafiką ir aš prasitariau, kad Panevėžyje statau spektaklį. „A, tai tu dar ir režisierius“, – sumojo jis. Po kiek laiko Rolandas susiruošė kurti serialą „Neskubėk gyventi“ ir pasiūlė man režisuoti. Surinkti jaunus žmones iš visos Lietuvos ir „sulipdyti“, kad įtikinamai suvaidintų klasiokus, nebuvo taip paprasta, bet, manau, pirmas blynas išėjo tikrai geras.

Režisuoti spektaklį ar serialą – labai skirtingi dalykai?

Skirtingi – aš, kaip virėjas, turiu sugebėti gaminti skirtingus patiekalus. Bet smagu: kasdien turi visą komandą aktorių, laisvę daryti, ką nori. Studijuodamas visada jauti rėmus, o dirbant jie tarsi dingsta. Televizija išmokė dirbti konkrečiai ir greitai, bet gerai nuo pat pirmo kadro. Televizijoje pirmąjį krikštą gavau dirbdamas su paaugliais, o tada – su geriausiais Lietuvos aktoriais, kai kūrėme trečiąjį „Moterys meluoja geriau“ sezoną. Dar didesnę atsakomybę jaučiau kurdamas serialą „Širdys paklydėlės“: jame vaidino tokie grandai kaip Vytautas Tomkus, Vaiva Mainelytė. Vien pabendrauti su tokio lygio aktoriais – jau pasiekimas, o čia dar – kartu dirbti, kai jie dalijasi neįtikėtinomis istorijomis, prisiminimais... Nuostabi patirtis.

Kaip jie žiūrėjo į jus? Rimtai, kaip į režisierių, ar atlaidžiai vadino „Algiuko sūnumi“?

Ne ne, žiūrėjimo pro pirštus tikrai nebuvo, atvirkščiai – jaučiau net per didelę pagarbą. Tas periodas su televizijos serialais ir laidomis tęsėsi ne vienus metus, nuo teatro visai atitolau. Jau, maniau, svarstyklės visiškai nulinko į televizijos pusę, bet tada Andrius Žebrauskas sukūrė improvizacijos teatrą „Kitas kampas“ ir pakvietė prisijungti. Po truputį susiformavo komanda – ir prasidėjo naujas mano gyvenimo etapas.

Televizija lengvai paleido?

Nenutiko taip, kad aš jos griežtai atsisakiau, bet kai darbas tampa rutina, reikia nuo jo pailsėti. Užtat dabar pagalvoju, kad jau pasiilgstu serialų režisūros. Dar vaidinu Vilniaus mažojo teatro spektakliuose „Mama katinas“, „Trys seserys“, „Belaukiant Godo“, „Madagaskaras“, „Maskaradas“. Pastarasis rodomas jau dvidešimt metų: pats jį pirmąkart žiūrėjau dvyliktoje klasėje – neįtikėtina... O improvizacija iš pradžių atrodė kaip smagus nuotykis, bet štai tęsiasi jau dešimt metų ir netgi tapo mano gyvenimo būdu.

Kas keitėsi per tuos dešimt metų?

Mes tiesiog užaugome, kartu su mumis užaugo ir žiūrovai. Pirmaisiais metais jie ateidavo ir žiūrėdavo tarsi pro didinamąjį stiklą, spręsdavo dilemą: ar čia viskas surežisuota? Vėliau suprato, kad ne: mes iš tiesų vaidiname ekspromtu. Dabartinis „Kito kampo“ žiūrovas yra laisvas, nesuvaržytas ir smalsus, paneigiantis mitą, jog lietuviai užsidarę ir nemoka linksmintis. Dažnai lankome ir užsienio lietuvius. Pamenu, kai pirmąsyk nuvažiavome į Londoną, mūsų pasirodymas vyko kažkokiame kino teatre, N zonoje, tarp filmų seansų, nes organizatoriai nebuvo tikri, ar išvis kas nors ateis. O dabar jau vaidiname normaliame teatre Londono centre.

Jūs turite gražią šeimą. Kur susipažinote su būsima žmona?

Kavinėje. Tik paskui išsiaiškinome, kad kadaise esu buvęs jos aštuonioliktajame gimtadienyje: tiesiog keli draugai kartu šventė savo gimtadienius ir mane pakvietė kitas bičiulis. Bet tada jokių santykių tarp mūsų neužsimezgė: jie užsimezgė po aštuonerių metų, kai vėl netyčia susitikome per bendrus draugus, kurie, kaip ir Lina, universitete studijavo ekonomiką. Taip susipažinome antrą kartą.

Taigi namuose turite bent vieną rimtą žmogų...

Na, taip (juokiasi). Tačiau mudu susišnekame, o ir mūsų humoro jausmas sutampa. Gal dėl to, kad Lina turi ir meninę pusę: prieš ekonomikos mokslus baigė renginių organizavimą. Kai augino vaikus, buvo sumaniusi imtis meninės veiklos – kurti rankines. Įsteigė prekės ženklą „Terbelė“, bet netrukus atėjo metas rinktis: stiprinti tą ženklą ir eiti tolyn ar grįžti prie rimtų darbų. Dabar rankinių kūrimą turi kaip širdžiai mielą hobį, o prieš kelis mėnesius grįžo į darbo rinką – viename banke dirba Personalo ir administracijos departamento vadove. Mūsų skirtingos specialybės šeimoje kartais labai išeina į naudą: pavyzdžiui, jei vaikas suserga, aš galiu jį prižiūrėti dieną, o vakare, kai žmona grįžta, išeinu dirbti.

Kai gimė pirmas vaikas, gyvenimas labai pasikeitė?

Man juokinga, kai žmonės sako, kad gimus vaikui gyvenimas neapsiverčia. Aišku, apsiverčia: atsiranda naujas šeimos narys ir reikliai diktuoja savo sąlygas. Būni pripratęs viską planuoti pats, dėliotis darbus, grafikus – o jam į tai nusispjaut. Prieš gimstant vaikui tvirtinome, kad jis turės prie mūsų prisitaikyti, nešiosimės jį su savimi į kavines ir koncertus, viskas bus, kaip buvę!.. Tačiau viskas vyko toli gražu ne taip. Tik tuomet paklausi savęs: o kas svarbiau?.. Juk pats to laukei ir norėjai. Augdamas vaikas su kaupu atperka visą vargą. Užtat gimus antram suvoki: tai ką tu veikei, kai turėjai tik vieną?! (Juokiasi.) Mums pasisekė auginti porelę: mergaitės energija visai kitokia.

Jūsų vaikai artistiški? Moka improvizuoti?

Moka, vienas geriau už kitą: jie tam tikra prasme konkuruoja dėl aplinkinių dėmesio. Abu labai socialūs, drąsūs ir nenuspėjami. Iš paskutiniųjų bandau žvelgti objektyviai, bet vis tiek kiekvienam tėvui jo vaikai gražiausi ir geriausi. Į sceną jų nevarau. Antanas anksčiau net į teatrą nenorėdavo ir bijodavo eiti – per spektaklius sėdėdavo įsikniaubęs ir atsukęs scenai nugarą. Sudominau jį tik tuomet, kai pamatė mane vaidinantį spektaklyje „Mama katinas“. Džiaugiuosi, kad mūsų vaikai ne tik ant asfalto improvizuoja: dažnai važiuojame į tėvų sodybą Zarasų rajone, žmonos senelių namai – Marcinkonyse. Ten labai gražu: miškai, grybai, uogos... Visi mėgstame pažvejoti. Vasarą spektaklių mažiau, lieka tik privatūs renginiai, taigi yra sočiai laiko atostogoms. Bet dabar žmona pradėjo dirbti, tai ir man teks vasarai darbų organizuotis (šypteli).

Kokių norų turite?

Noriu ir toliau daryti tai, kas patinka: kai dirbi mėgstamą darbą, viskas gerai ir klojasi. Aišku, mano profesijos žmogui neįmanoma prognozuoti: arba sėdi ir lauki, kol ką nors pasiūlys, arba pats imiesi iniciatyvos ir darai. Esu kupinas kūrybinių sumanymų ir planų, jie laukia sezono pradžios rudenį. O kol kas norėčiau visiems palinkėti įspūdingos vasaros.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt