Nuo gimimo negirdinčiai Monikai Kumžaitei klausos negalia nesutrukdė išmokti čiuožti banglente ir dėl šios savo aistros nukeliauti iki pat Indijos vandenyno. Ji pamena, kaip eilinį kartą draugams pasakodama apie šią savo svajonę, mergina gavo atsakymą: „Tai ko dar lauki?“. Neberadusi pasiteisinimo nusprendė, kad atėjo metas išdrįsti ir visoms baimėms pažiūrėti tiesiai į akis. Po gyvenimo kelionės mergina teigia įsitikinusi, jog svajonės pildosi, tereikia nugalėti pačiam save.
Nereikėjo susitaikyti su kurtumu – kitokio gyvenimo nepažinojo
Aktyvi, žingeidi ir, kaip visi vaikai, mėgstanti žaisti lauke, mergaitė galvojo, kad ji niekuo nesiskiria nuo kitų. Tačiau kaimynų vaikams ėmus tyčiotis iš jos, Monika dar vaikystėje suprato, kad visgi ji yra kitokia. Ji net pati pradėjo gėdytis savęs ir vengti bet kokio kontakto su išoriniu pasauliu.
„Kai buvau paauglė, pradėjau savęs drovėtis, neidavau į lauką, bijodavau savo kurtumo. Bėgant laikui, sustiprėjau, pradėjau nekreipti dėmesio, po truputį susitaikiau su girdinčiųjų pasauliu. Stiprybės suteikdavo geranoriškai nusiteikę žmonės, kurie mano kurtumo net nepastebėdavo arba bendraudavo kaip su bet kuriuo kitu kitakalbiu. Taip pat didžiuliu įkvėpimu tapo mano draugai, kurie savo noru ėmė mokytis gestų kalbos“, – prisimena „Huawei“ projekto „Svarbiausia istorija – tavo“ herojė M. Kumžaitė.
Gestų kalba mergina bendrauja nuo vaikystės, nes joks įvykis, liga ar trauma Monikos nepavertė kurčia, tokia ji atėjo į šį pasaulį. Čia jos laukė tyloje gyvenantys tėvai, giminės, kurių dalis, yra girdintieji – pavyzdžiui, jos seneliai. Gestų kalbos ji mokėsi natūraliai, kaip girdintieji kalbos, kuri juos nuolat supa.
Šiandien daugiausiai gestų kalba bendraujanti M. Kumžaitė kasdien naudoja ne tik gestų, lietuvių, bet ir anglų kalbas. Socialiniuose tinkluose seka naujienas, stebėdama vaizdo įrašus anglų, rusų, ispanų ir tarptautine gestų kalba, kuriais dalinasi draugai iš viso pasaulio.
Monika pastebi, kad girdintieji dažnai susidaro klaidingą nuomonę apie visus kurčiuosius, spręsdami iš susidūrimo su vienu iš jų. O juk kurtieji, anot merginos, yra skirtingi žmonės, kaip ir girdintieji. Ne retai nuomonė būna neigiama dėl praeityje klausos negalią turinčio asmens prastai atlikto darbo ar viešosios tvarkos pažeidimo. Taip pat, pasak Monikos, kurtiesiems yra sunkiau integruotis į visuomenę dėl kalbos barjero ir gestų kalbos vertėjų stygiaus.
„Dažnai viešose vietose jaučiuosi vieniša, nes negaliu girdėti, kai į mane kažkas kreipiasi, nors sužinoję, kad negirdžiu atsiprašo, tačiau bendravimas tuo ir užsibaigia. Žinoma, aš suprantu, kad vertėjas negali manęs lydėti nuolatos. Aš jau susitaikiau, kad daug kam įprastas pašnekesys su nepažįstamuoju man visada liks sunkiai pasiekiama svajone. Ypač Lietuvoje, nes tautiečiai yra drovesni, uždaresnio būdo, lyginant, pavyzdžiui, su labiau bendrauti linkusiais italais“, – prisipažįsta mergina.
Kovotoja iš prigimties
Visgi užsispyrimu gyvenime pasižyminti Monika atrado pomėgį, kuris leidžia jaustis laisvai nuo kurčiuosius lydinčių stereotipų ir atskirties su visuomene. Mergina nusprendė išpildyti vaikystės svajonę – išmokti plaukioti banglente. Ji įsitikino, kad kartais išpildyti dvidešimties metų svajonei tereikia nusipirkti lėktuvo bilietą, susikrauti kuprinę ir giliai įkvėpus sau pasakyti, jog dabar nebe laikas dvejonėms – laikas skristi savo svajonės link.
„Vaikystėje žiūrėdama televizijos laidas ir filmus apie banglentininkus, svajodavau, kaip ir aš vieną dieną šokinėsiu per bangas. Lietuvoje prie jūros nei tų bangų iš televizoriaus ekrano, nei banglentininkų nematydavau. Jau tada supratau, kad svajonei lemta išsipildyti ne čia, o kažkur toli, kur bangos su lyg keliaaukščiu namu. Kryptis buvo aiški – iš televizijos ekrano nusižiūrėta tolimoji Australija. Nors po kelionės negaliu savęs vadinti profesionale, tačiau čiuožti pramokau ir įsitikinau, kad svajonės pildosi, tereikia nugalėti save ir savo baimę“, – įspūdžiais dalinasi Monika.
Mergina džiaugiasi, jog šis sportas populiarėja ir Lietuvoje, vis daugėja vietų, kur galima išbandyti savo jėgas pavėjui ant bangos.
„Huawei“ vykdomas projektas „Svarbiausia istorija – tavo“ kviečia ir kitus dalintis savo istorijomis, kaip atrasti jėgų įveikti sunkumus, baimes ir siekti savo svajonių.
„Monikos užsispyrimas ir ryžtas siekti savo tikslo ne tik griauna nusistovėjusius stereotipus, bet ir skatina labiau pasitikėti savimi. Tikimės, kad šis „Huawei“ projektas įkvėps ir kitus ne tik nebijoti svajoti, bet tikėti, kad svajonės pildosi ir dažnai tam užtenka tik tvirto apsisprendimo“, – sako „Huawei“ komunikacijos vadovė Baltijos šalyse Justė Karpavičiūtė.
Įveikusi bangas, Monika nusprendė tęsti Socialinės gerovės ir politikos magistro studijas Kauno technologijų universitete. Šiuo metu darbuojasi prie dar vieno, kiekvienam studentui gerai pažįstamo iššūkio – baigiamojo darbo. Neatsitiktinai ji pasirinko rašyti darbą apie kurčiųjų integraciją darbo rinkoje. Būsimoji socialinių mokslų magistrantė tiki teigiamais pokyčiais ir šioje srityje.
„Iš savo patirties ir atlikto tyrimo rezultatų, pastebėjau, kad kurčiojo jaunimo integracija darbo rinkoje nėra tokia sėkminga, kokios norėtųsi. Dauguma kurčiųjų nepasitiki savimi, galvoja, kad jiems sunkumų kels kalbos barjeras, kompetencijų stoka. Visiems kurtiesiems linkiu mokytis, nebijot būti savimi, žinoti savo teises, siekti užsibrėžtų tikslų ir įrodyti, kad ir negirdint galima gyventi pilnavertį gyvenimą. Tikiu, kad kiekvienas atsakingas už savo gyvenimą, todėl labai svarbu išsikelti tikslus ir jų siekti“, – sako studentė.
Savo unikalia istorija iki sausio 15 d. galite pasidalinti „Huawei“ projekto „Svarbiausia istorija – tavo“ svetainėje. Kiekvienas dalyvis dovanų gaus kvietimą į motyvacinį internetinį seminarą, vedamą Michal Woroch – keliautojo, nuotykių ieškotojo, kuris visą tai daro sėdėdamas neįgaliojo vėžimėlyje. Jis papasakos, kaip siekti savo tikslų nepaisant visų lydinčių iššūkių.