Naujame žurnalo „Legendos“ numeryje – pokalbiai su aktore Regina Arbačiauskaite ir rašytoju Jonu Mačiukevičiumi, pasakojimas apie tarpukario Lietuvos žvalgybos legendą Marcelę Kubiliūtę ir dar ne viena intriguojanti istorija.
Kuo unikalūs Vilniaus santuokų rūmai, kaip sostinėje atsirado troleibusai ir nuo ko lietuviai nusižiūrėjo kugelio receptą? Užaugę su kultiniais „Žvaigždžių karais“, sužinos, kaip prieš keturiasdešimt metų pirmasis šios sagos filmas išvydo pasaulį – jo kelias tikrai nebuvo labai jau paprastas! Gal vaikystėje krimste krimtote Prano Mašioto knygas ir nežinote, jog versdamas užsienio autorių kūrinius, jis dažnai išmesdavo visus fantastinius herojus – raganas, pabaisas? O jei sklaidant žurnalo puslapius šalia jūsų murkia švelniakailis augintinis, galite sužinoti, į kokias istorijas yra įsipainioję jo giminaičiai rainiai...
Viršelio herojė Regina Arbačiauskaitė: „Tas žvilgsnis...“
Nežemiškoji Barbora televizijos spektaklyje „Barbora Radvilaitė“ ir, atvirkščiai – itin žemiška Marcė TV filme „Petras Kurmelis“, jaunutė, švelni, bet kartu – „kampuota“ Antigonė spektaklyje „Antigonė“ ir Pamišėlė iš spektaklio „Naktinio traukinio vagonas „Hajavata“, kuri gal visai ir nebuvo pamišusi. Gražuolė Milda iš kino juostos „Sodybų tuštėjimo metas“, laimės ieškotoja Kaminskienė iš „Riešutų duonos“ ir ugningoji Janina legendiniame seriale „Giminės“... Regina ARBAČIAUSKAITĖ – visur tokia skirtinga ir sykiu taip gerai atpažįstama, nes vėl ir vėl įtraukianti į savo juodų akių gelmę.
„Pirmas mano filmas buvo „Perskeltas dangus“, – interviu žurnalui „Žmonės. Legendos“ sakė aktorė. – Ant vienos nuotraukos iš to filmavimo užrašiau: „Nepatiko vaidinti...“ Šis užrašas labai susijęs su vienu išsaugotu rašteliu: dažnai po susitikimų su gerbėjais pasilieku raštelius, kuriuose surašyti įdomiausi klausimai ar pastabos. Kartą per vieną susitikimą gavau tokį raštelį: „Gerbiama aktore, pastebėjau, kad jūs atliekate dažniausiai tokios pasipūtėlės (išdidžios arba pamaivos) vaidmenis. O kaip gyvenime? (Galima neatsakyti).“ Man iš tiesų dažnai skirdavo vaidinti tokias herojes, kurių charakterio savybės tiesiog erzindavo, o tuometinė teatro mokykla juk mokė susitapatinti su kuriamu personažu. Aš labai išgyvendavau tuos personažo prisijaukinimo procesus. Mane erzino režisieriaus diktatas. Vidus net priešindavosi tiems įvaizdžiams, kuriuos manyje matė kiti, ypač – kino režisieriai. Egzistuoja tam tikri psichofiziniai duomenys, kuriuos mato aplinkiniai, o pats žmogus – ne. Dabar jau tai suprantu. Ir kine, ir teatre mane lydėjo nuolatinė aktoriaus kančia – kai tave tempia ant vieno įvaizdžio kurpalio.“
Panelė su lape
Žavi šviesiaplaukė, kurios kerams neatsispyrę mūsų nepriklausomybei pakenkti norintys lenkai, rusai ir vokiečiai iškloja valstybines paslaptis. Tokia tarpukario Lietuvos karo žvalgybos legenda Marcelė KUBILIŪTĖ vaizduojama populiarumo sulaukusiame televizijos seriale „Laisvės kaina. Savanoriai“. Iš tiesų mes galime didžiuotis lietuviškąja Mata Hari?
To klausiantiems aktorė Toma Vaškevičiūtė skuba paaiškinti, jog klaidinga būtų ieškoti panašumų tarp jos sukurtos herojės ir tikrosios Marcelės Kubiliūtės – žvalgės likimas serialo kūrėjams tarnavo tik kaip įkvėpimo šaltinis. Nors ir jos tikroji gyvenimo istorija verta scenarijaus ir romano. Lietuvos tarpukario žvalgybos užkulisius nagrinėjęs istorikas, Seimo narys Arvydas Anušauskas net neabejoja, jog Marcelę galima vadinti Mata Hari – tarpukariu ji buvo paversta tikra legenda. Žurnale „Žmonės. Legendos“, remiantis istorikų darbais ir žvalgės artimųjų prisiminimais, pasakojama tikrosios Marcelės Kubiliūtės istorija.
Iš visų meilių, iš skausmo ir kančių išmoksti vienos tikros meilės
Septyniasdešimt septynerius savo metus rašytojas, poetas Jonas MAČIUKEVIČIUS dalija į keturis gyvenimus. Pirmasis – pokaris ir vargana paauglystė. Antrasis – staigi liga ir viena už kitą sunkesnės operacijos. Trečiasis – knygų rašymas ir socialinė veikla. Ketvirtasis – šeima ir skausminga dabartis, kuri būtų dar skausmingesnė, jei ne jo angelai sargai – žmona Virginija ir dukra Vijonė.
„Dažnai paanalizuoju savo gyvenimą, pasvarstau, ar esu laimingas. O kas yra ta laimė? Vienam gal – lašinių bryzas, kitam – galimybė judėti, trečiam – artimas žmogus šalia... Dabar mano padėtis – gana sunki. Aš visgi labai visuomeniškas žmogus: ir „Neringoje“, ir koncertuose, ir susitikimuose – visur manęs buvo pilna. Kad ir su ramentais, bet daug vaikščiojau ir daug rašiau. O dabar, žiūriu, prieš pabaigą lyg ir kartojasi mano liga – vėl sąnariai skausmingi, vėl nebegaliu vaikščioti net su ramentais, vėl reikėtų operacijos, bet jau tiek to... Senatvė nėra geras laikas, ypač man. Kartais pajuokauju, kad gyvenu panašiai kaip Henytė – vienutėje... Į lauką per metus gal tik kelis kartus išeinu. Tai mane atskyrė nuo pasaulio, o rašytojui tai ypač skausminga. Man juk, kaip šeimos galvai, vis dar norisi mamutą namo partempti, norisi pamatyti, kaip Vijonė baigs studijas, norisi dar truputį padėti savo panelėms, dar nors kelias dienas, kelerius metus pabūti šalia jų.... Štai tokia dabar mano laimė ir viltys“, – interviu sakė rašytojas.
Skelbiu jus vyru ir žmona...
Prieš daugiau nei keturiasdešimtmetį ant Tauro kalno iškilę VILNIAUS SANTUOKŲ RŪMAI iki šiol sulaukia ne tik jaunavedžių, bet ir ekskursijų. Nenuostabu, nes šis pastatas – to meto architektūrinė sensacija, pirmasis specialiai sutuoktuvių ceremonijoms sukurtas pastatas ne tik Lietuvoje, bet ir Sovietų Sąjungoje. Architektas Gediminas Baravykas buvo apgalvojęs kiekvieną smulkmeną, o kad kažkas nesumanytų ko nors keisti, prie grindų buvo pritvirtinti ne tik baldai, bet ir... gėlių vazonai. Kodėl? Kad valytojos, jo žodžiais, didžiausios architektų priešės, jų neišstumdytų.
Rašytojas iš pareigos
Prano MAŠIOTO (1863–1940) knygas – verstas ar autorinius pasakojimus – vaikystėje yra skaitęs ne vienas. Rašytoju jis sakėsi tapęs iš pareigos, nes nebuvo knygų vaikams, tad kažkas turėjo sėsti jų rašyti. Mažai kas žino, jog patikusias knygas jis versdavo laisvu stiliumi, kartais patrumpindamas, dažnai išmesdamas visus fantastinius herojus – raganas, pabaisas. Jam visuomet patiko realūs veikėjai, rūpėjo, kad ir iš pasakų skaitytojai gautų naudingų žinių apie kitus kraštus, ten gyvenančius žmones ir žvėris.
Gruodį kino ekranuose pasirodys jau aštunta filmo ŽVAIGŽDŽIŲ KARAI ciklo dalis. Kaip prieš keturiasdešimt metų atsirado ši juosta, kurios sėkme iš pradžių abejojo net pats režisierius ir kuri galiausiai tapo tikru pramoginio kino fenomenu?