Gydytojo Pauliaus Rudalevičiaus atostogos – skirtos Afrikos šalių pacientams

Paulius Rudalevičius ir Afrikos vaikai/Melissos Davey („Mercy Ships“) ir asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Dovilė Štuikienė
Publikuota: 2019-08-25 18:10
Jau dešimt metų! Tiek aukodamas atostogas ir savo lėšomis medicinos mokslų daktaras, oftalmologas-mikrochirurgas Paulius Rudalevičius (39) vyksta į Afriką ir operuoja tenykščius pacientus, kurie negali matyti arba turi labai sunkių regos sutrikimų.

Afrika jo gyvenime atsirado gana atsitiktinai – kai po užsienio stažuočių planavo vėl pasitobulinti, bet atsirado organizacinių trikdžių, susirado amerikiečių organizaciją „Mercy Ships“. Jos laive įrengta moderni klinika teikia nemokamas paslaugas Afrikos šalių pacientams – prie kurios nors šalies krantų prisišvartuoja metams. Ten nieko neuždirbi, bet viską atperka emocijos ir profesinė patirtis, sako gydytojas. Supratinga žmona Jurga, irgi gydytoja, nekelia vėjų, kai per vyro atostogas lieka su keturiais jųdviejų vaikais: aštuonerių Oskaru, šešerių Rapolu, ketverių Žemyna ir dvejų Vasare.

Mažieji pacientai gydytojus stebino gera nuotaika/Asmeninio archyvo nuotr.
Mažieji pacientai gydytojus stebino gera nuotaika/Asmeninio archyvo nuotr.

Ne visi kolegos tokie altruistai kaip jūs. Augote gydytojų šeimoje, tėvai įskiepijo tokias vertybes?

Abu mano tėvai – psichiatrai, turbūt jų atsidavimas darbui man padarė nemažą įtaką. Niekada nejaučiau spaudimo, kad būtina rinktis mediciną, kad turiu pratęsti medikų dinastiją, tiesiog pats mačiau medikų darbo prasmę. Pirmaisiais ir antraisiais studijų metais romantikos buvo tikrai mažai, daug sisteminio mokymosi ir tiesiog sauso kalimo. Bet turbūt žmogus save atranda ne planuodamas kur nors stoti, net ne pradėdamas mokytis, o pajusdamas praktinį darbo skonį. Taip atsitiko ir man. Matai pacientą sveikstantį, bet matai ir mirštantį. Matai, kad tavo gydymas padeda, bet turi susitaikyti ir su tuo, kad nieko nepadarysi. Pirmas sukrėtimas mane ištiko per studijų praktiką ligoninėje, kai jauna moteris, triskart operuota, mirė nuo pūlingo apendicito komplikacijų. Ji jau buvo netoli mirties, šnekėjausi su ja, ir jos gyvenimo aplinkybės sukrėtė: moteris vieniša, lieka du maži vaikai, giminių beveik nėra... Tada ir pradedi galvoti, kas yra gyvenimo prasmė ir kokia gydytojo darbo prasmė. Ta praktika mane ir užkabino.

Mažieji pacientai gydytojus stebino gera nuotaika/Asmeninio archyvo nuotr.
Mažieji pacientai gydytojus stebino gera nuotaika/Asmeninio archyvo nuotr.

Tapote oftalmologu, jus sužavėjo akys. Kodėl?

Sutikau gerus, darbui atsidavusius vyresnius gydytojus, savo mokytojus. Buvo įdomu, kaip akis veikia, traukė mikrochirurginės operacijos. Ir dar prisidėjo asmeninė patirtis: mano močiutė sirgo glaukoma, liga klastinga, nes iš pradžių žmogus nieko nejaučia. Liga jai buvo pastebėta vėlai, gydymas buvo neveiksmingas, operacija taip pat – močiutė pamažu ako. Mačiau, kaip keičiasi žmogaus gyvenimo kokybė, – ji jau sunkiai galėjo išeiti iš namų, dar vėliau pateko po automobilio ratais, laukė sunki reabilitacija, paskui jai prasidėjo demencija... Regėjimo problemos keičia ne tik žmogaus, bet ir jo artimųjų gyvenimą, nes tokiam reikia nuolatinės priežiūros.

Stažavotės geriausiose Europos ir JAV klinikose, esate puikus specialistas. Nesusigundėte darbu užsienyje?

Buvo pasvarstymų. Bet iš esmės buvau patenkintas studijų kokybe Lietuvoje, rezidentūra, doktorantūra ir savo darbu bei kolegomis, aišku. Taip, gydytojų galimybės, pavyzdžiui, Masačusetso akies ir ausies klinikoje Bostone yra neribotos – jie aprūpinti naujausiomis technologijomis, gali atsiskraidinti konsultantus iš viso pasaulio, bet Lietuvos gydytojai kur kas sunkesnėmis sąlygomis daro daug daugiau ir savo meistriškumu jiems nenusileidžia. Be to, išvažiavus dirbti svetur, nėra viskas taip paprasta ir lengva. Kai viską apgalvoji, supranti, kad būtent čia mano namai, šeima ir mylimas darbas.

Mažieji pacientai gydytojus stebino gera nuotaika/Asmeninio archyvo nuotr.
Mažieji pacientai gydytojus stebino gera nuotaika/Asmeninio archyvo nuotr.

Yra žmonių, kurie į labdaringas misijas nuvažiuoja kartą ar porą, įrašo tai į savo CV, užsideda paukščiuką, kad yra geri piliečiai, ir to pakanka. Jūs į Afriką skrendate kasmet, kai kada ir po porą kartų.

Šitame laive-klinikoje darbo sistema tikrai įtraukia. Man imponuoja, kad po operacijos žmonės ten nepaliekami likimo valiai, yra stebimi dar šešias savaites ir, jei reikia, gauna priežiūrą ir gydymą, o tai labai svarbu. Laive, kuris dažniausiai prisišvartuoja vakariniame Afrikos krante esančiose šalyse, dirba įvairių sričių medikų komandos. Vieni žmonės pacientus atrenka, kiti – paruošia operacijoms. Tose šalyse medicinos galimybės labai ribotos: arba nėra gydytojų, arba priemonių. Kai ten nuvyksti, pamatai tikrą, nepagražintą gyvenimą, kokio pas mus jau nėra. O gyvenimiškos žmonių istorijos negali nejaudinti, gal todėl į Afriką vis grįžtu. Esu buvęs įvairiose vietose, dalyvavęs trumpalaikėse akcijose, kai surenkamas koks nors fondas, atvykstama, pagydoma ir išvažiuojama. O ten yra tęstinumas, iš mūsų mokosi ir vietos gydytojai. Man tai prasminga. Įsivaizduokite, kad Gvinėjoje, kuri turi 14 milijonų gyventojų, yra tik trys operuojantys akių gydytojai. Ten dažnai apankama, pavyzdžiui, dėl kataraktos, kurią pakanka išoperuoti ir kitą dieną žmogus gali matyti. Tokios akių ligos ten užklumpa gana anksti – net trisdešimtmečius, turinčius šeimą, mažų vaikų. Per metus žmogus apanka, negali dirbti fizinio darbo, negali išeiti į miestą, tampa našta aplinkiniams. Arba tokia istorija: šeima turi tris mažus vaikus ir visi akli. Kokia perspektyva tėvams? Tokiems vaikams nėra nei pritaikytos mokyklos, nei aplinkos. Arba – nematanti mama augina aklą vaiką... Ten neseniai pradėjau operuoti ir naujagimius, kuriems katarakta įgimta, šįmet jau padarėme 70 operacijų. Tai labai svarbu, nes iki 7–8 vaiko gyvenimo metų akis „mokosi“ matyti. Jei vaikas iki tol nemato ar labai blogai mato, vėliau galima padaryti operaciją, bet jis nebematys, nes smegenys nebemokės apdoroti vaizdų. O laiku atlikus operaciją regėjimas išsaugomas visam gyvenimui. Ir kartais, kai manęs klausia, ar verta stengtis, juk milijonų ligonių Afrikoje vis tiek neišgydysime, sakau, kad bent vienas išgelbėtas gyvenimas yra prasmingas. Keičiasi ne tik pradėjusių matyti vaikų, bet ir jų tėvų, artimųjų, būsimų jų vaikų likimas.

Daugiau lietuvių laive-klinikoje nėra?

Per tą laiką buvau sutikęs lietuvių odontologų, kurie baigė mokslus Lietuvoje, bet gyvena ir dirba Londone, ir kelis lietuvius jūreivius, dirbančius pagal sutartį. Į laivą atvyksta vis naujų žmonių, tačiau yra ir tokių kaip aš, kurie ten būna kasmet. Yra keletas gydytojų, kurie atvažiuoja net su šeimomis metams ar dvejiems, paskui vėl grįžta prie savo darbų, bet dauguma kaip aš atvyksta mėnesiui ar kelioms savaitėms. Daugiausia personalo yra iš JAV, Kanados, Australijos, Naujosios Zelandijos, Šveicarijos, Norvegijos, Švedijos, Didžiosios Britanijos. „Mercy Ships“ – labdaros organizacija, turi savo atstovybes tam tikrose didesnėse šalyse, kur galimybė pritraukti pinigų didesnė, taigi gydytojų iš tų šalių natūraliai yra daugiau.

Laive sumontuota moderni medicinos įranga/Asmeninio archyvo nuotr.
Laive sumontuota moderni medicinos įranga/Asmeninio archyvo nuotr.

Esate pasakojęs, kad net jei esi superprofesionalas, į laivą gali nepatekti – reikia kunigo rekomendacijos... Kompanija vadovaujasi krikščioniškomis vertybėmis, ten vyrauja itin draugiška ir pagarbi atmosfera.

Kunigo rekomendaciją gauti nėra sudėtinga, jei lankaisi bažnyčioje. Juokingiausia, kad reikia ir geriausio draugo rekomendacijos. Mano bičiuliui iškilo klausimas: ką gi jis turi apie mane rašyti?

Kokių taisyklių turite laikytis laive?

Yra bendros taisyklės, kurių reikia laikytis visuose laivuose, esame apmokyti, kaip elgtis susiklosčius ekstremalioms situacijoms, bet yra ir bendruomenės vidaus taisyklės – savaime suprantamos, tačiau detaliai aptariamos. Iš laivo gali išeiti tam tikru metu, grįžti irgi nustatytu metu, po vieną nevaikštome, tik grupelėmis po penkis šešis, kamerų, telefonų nesinešiojame. Savaitgalius turime laisvus, galime šiek tiek pakeliauti po šalį, irgi laikydamiesi saugumo taisyklių. Laive neteko sutikti pikto žmogaus, negirdėjau, kad kas nors būtų kėlęs balsą. Turbūt tokie žmonės ten ir nevažiuotų. Visi susirenkame dėl bendro tikslo – padėti kitam, o būdamas tarp tokių atsidavusių žmonių, tikiu, ir pats tampi geresnis.

Naujausi straipsniai