„Raudonos nosys Gydytojai klounai“ jau 10 metų dovanoja šypsenas ir juoką ligoniukams ir senjorams. Net kai ligoninių ir kitų medicinos įstaigų durys užsivėrė, organizacija nesustojo ir sėkmingai tęsia veiklą virtualia „Klounų Linija“. Visgi, anot meno vadovės Indrės Mickevičiūtės-Petrauskienės, dalis visuomenės vis dar stereotipiškai klaidingai įsivaizduoja gydytojo klouno personažą. Apie profesionalios klounados esmę ir jautrias apsilankymų akimirkas kalbamės su Indre.
Indre, kaip prasidėjo tavo profesinis kelias? Ką tau reiškia būti aktore-kloune?
Besimokydama paskutiniame LMTA kurse, pamačiau, kad vyks „Raudonų nosių“ klounų atranka. Dar gerai nežinojau kur brendu, bet širdis jautė, kad reikia pabandyti. Pripažinsiu, šioje veikloje būna sunkių akimirkų, bet niekuomet nesigailėjau. Prieš 10 metų, kelias prasidėjęs savanoryste, šiandien tapo mano hobiu, darbu ir gyvenimo būdu. Klounas visus trūkumus paverčia privalumais, tad šis užsiėmimas moko priimti save ir suteikia vidinės laisvės. Žmonėms, kurie mus stebi daug smagiau matyti personažą, kuris yra toks koks yra ir su kuriuo galima susitapatinti o šis atpažįstamumo momentas priverčia šypsotis. Suvokimas, kad esi reikalingas, kad gali kažką duoti gaudamas daug daugiau yra nuostabus. Tikiu, kad mes atliekam svarbų darbą, dalijamės įvairiomis emocijomis su tais, kam to labiausiai reikia. Man būti kloune tai yra dovana ir kaip profesionaliai aktorei ir kaip žmogui.
Kokių savybių reikia turėti norint būti aktoriumi-klounu? Ar juo gali būti paprastas aktorius?
Aktoriui-klounui svarbu ne tik aktoriniai gebėjimai, bet ir psichologinis pasirengimas. Norint tapti tikru sertifikuotu „Red Noses International“ klounu, reikia pereiti specialią mokymų programą, kuri ugdo ir augina ne tik meninę kokybę, bet taip pat suteikia svarbių profesinių žinių psichologijos srityje. Tad kartais, nesmagu girdėti aplinkinių nuomonę, kad šį darbą gali dirbti bet kas, nes tai išties daug emocinių ir fizinių jėgų reikalaujantis darbas. Kalbant apie stereotipinį klouno įsivaizdavimą norisi pasakyti, kad mūsų organizacijos klounai nėra tie cirko klounai ar animatoriai.
„Raudonos nosys“ vaikus, senelius, bei kitas specialias grupes lanko su prasminga misija. Norint dovanoti džiaugsmą, prisibelsti iki kiekvieno žmogaus širdies gelmių neužtenka vien tik parodyti paruoštą numerį. Vizitai ligoninėse nėra aktoriaus ego ar artistinių sugebėjimų parodymas, tai – gebėjimas atėjus į palatą per kelias sekundes įvertinti situaciją ir parinkti pačią tinkamiausią žaidimo-buvimo kartu formą. Teatro scenoje žvaigždė yra aktorius, mūsų darbe žvaigžde tampa ligoniukas, senjoras ar specialiųjų poreikių turintis vaikas.
„Raudonų nosių“ misija – dovanoti džiaugsmą pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms. Tai pasiaukojantis darbas. Kas tave motyvuoja?
Nesakyčiau, kad tai yra pasiaukojimas. Tai – mano pasirinkimas. Noriu būti šios organizacijos dalimi. Aktoriaus-klouno kelią pasirinkau savo noru suprasdama, kokie iššūkiai manęs laukia. Neišvengiamai tenka dirbti su emocijomis, kurios būna visokios, tačiau klounas tuo ir puikus, kad gali laisvai ir empatiškai atliepti visas įmanomas emocijas, jų neslopinti, o perteikti per klounados, juoko ir pozityvumo prizmę. Jis – kaip ir visi žmonės, kuriuos mes lankome, gali būti piktas, linksmas, neišsimiegojęs, alkanas, džiaugsmingas.
Lankydami sunkios būklės senjorus ar vaikus su tam tikrais sutrikimais ne kartą esame girdėję, kad galbūt neverta, kad jie gyvena savo pasaulėlyje ir nereaguoja į aplinką. Iš tiesų, klounai keliauja ne pas diagnozę, ne pas ligą, bet pas žmogų bandydami pasiekti jo sveikąją dalį. Muzikos skambesio bei atvirų klouniškų širdžių pagalba, pasiekiame jų sielas.
Su kokia sunkiausia akimirka teko susidurti klounaujant? Ar niekad nedvejojai dėl pasirinkto kelio?
Sunkiausios akimirkos yra susijusios su žmonių netektimis, kuriuos lankai ne vieną kartą ir jau jauti užsimezgusį abipusį ryšį. Skaudu suvokti, kad kai kurių vaikų arba senelių tiesiog nebesutiksi. Turime suvokti ir priimti šį laikinumą – kitu atveju gali būti per sunku dirbti. Po truputį išmoksti tvarkytis su šiomis emocijomis, randi būtų kaip išbūti su tuo jausmu.
Visuomet prisiminsiu vieną berniuką, kurį buvau sutikusi įvairiomis jo ligos stadijomis: ir sunkai sergantį, ir pagerėjusios būklės, ir lauke, prie ligoninės durų keliaujantį namo... deja, šiandien jo jau nebėra. Bet ši istorija man visuomet primena, kad net sunkiausiomis akimirkomis galima atrasti kuo džiaugtis. Kaip ir jo mama, stiprybės pavyzdys, kuri kartu su klounais matydama savo vaiką sunkios būklės geba šokti svajonių šokį ir nuoširdžiai šypsotis. Tikriausiai kiekvienam darbe būna akimirkų, kai pagalvoji, ką aš čia veikiu, kodėl aš čia? Bet tada užtenka prisiminti tuos stebuklus ligoninėse ir visos abejonės akimirksniu išgaruoja.
Šiuo metu jūsų organizacija tęsia veiklą, veikia virtuali „Klounų linija“. Ar įmanoma sukurti ryšį nuotoliniu būdu?
Ši pandemija daugumą privertė pažvelgti į gyvenimą kitu kampu ir suvokti, kokia brangi ta galimybė tiesiog gyvai susitikti. Na, o mūsų organizacijai teko itin kūrybiškai pažvelgti į susiklosčiusią situaciją ir manau, mums puikiai pavyko! Jau pirmosios bangos metu prisitaikėme ir džiugu, kad visas programas galime tęsti virtualiai. Prie šios džiaugsmo misijos skleidimo labai prisideda visos įstaigos, kurios puikiai supranta misijos svarbą ir padeda, kad tas virtualus procesas būtų veiksmingas, kokybiškas ir pasiektų kuo daugiau vaikų, senelių ir kitų mūsų jautrių tikslinių grupių. Virtualaus ryšio kūrimas yra kitoks, to mes irgi mokomės, bet gerieji pavyzdžiai rodo, kad viskas yra įmanoma!
Šios Kalėdos neabejotinai visiems bus kitokios, ar jos vis dar gali būti stebuklingos?
Kai sunku, svarbiausia leisti sau būti. Leisti sau išjausti esamas emocijas ir nesistengti jų nuslopinti, kad vėliau neprasiveržtų dviguba jėga. Taip po truputį galime išmokti su jomis susidraugauti ir jas valdyti. Nė vienas nesame tobulas, o kartais besistengdami tokiais būti tarsi įkaliname save ir tampame nelaimingi. Klounas leidžia sau klysti ir tai yra dovana. Kuo daugiau netikėtumų ir nesėkmių, tuo klounui geriau, o žiūrovui linksmiau.
Siūlau pasistengti pamatyti džiaugsmą kasdienybės smulkmenose. Pavyzdžiui, per pirmąjį karantiną sukūrėme bendrą šeimyninę tradiciją – kiekvieną rytą užrašome ant lentos, kokia šiandien diena: ,,Apkabinimų diena“, „Diena be pakelto balso“, „Šokių diena“ ir t.t. Tokie maži dalykai padeda. Manau, kad šiuo laikotarpiu geriausia dovana – dėmesys vienas kitam. Net ir per atstumą galime kurti savo šeimos, kad ir mažyčius, bet taip reikalingus ritualus: dovanoti gerą žodį, padėkoti, pasakyti komplimentą.