Gruodžio 1-ąją minima pasaulinė AIDS diena, tad su gydytoja infektologe Raimonda Matulionyte kalbamės apie tai, kokia situacija Lietuvoje ir kokie mitai dar susiję su šia liga.
- Dauguma mano, kad jei nesu asocialus asmuo, nevartoju intraveninių narkotikų ir nekeičiu partnerių, vadinasi, man užsikrėsti ŽIV beveik neįmanoma. Tiesa?
- Iš dalies. Yra du pagrindiniai užsikrėtimo keliai – lytinis ir per kraują. Tad jei esate garantuoti šimtu procentų savimi ir partneriu... Vis dėlto kasmet Lietuvoje, tiriant nėščiąsias, nustatoma, kad 8–10 jų yra užsikrėtusios ŽIV, ir apie tai nieko nežino. Dažna jų iškart įtaria savo partnerį, bet ne visada būna užsikrėtusios nuo jo. Yra tikimybė, kad užsikrėtusi nėščioji perduos ŽIV vaisiui. Laimei, Lietuvoje auga tik trys tuo virusu užsikrėtę vaikai.
- Ar mitai, kad gali užsikrėsti pas odontologą ar manikiūrininkę turi realų pagrindą?
- Lietuvoje ŽIV neplinta per medicinos įstaigas. Tik daugelis užsikrėtusiųjų norėtų tikėti, kad jie užsikrėtė būtent taip. Aišku, grožio salonuose verta atkreipti dėmesį, ar naudojami vienkartiniai įrankiai.
- Bet juk tik nuo užsikrėtusio žmogaus geros valios priklauso, ar jis pasisakys odontologui?
- Taip. Ir jis negali nepriimti ŽIV užsikrėtusiojo. Apskritai odontologas su kiekvienu pacientu turėtų dirbti taip, kaip su potencialiai užsikrėtusiuoju: instrumentai privalo būti paruošti tik tam žmogui ir laikantis visų reikalavimų.
- Šiuo metu Lietuvoje ŽIV užsikrėtusiųjų yra jau 2034 (iki lapkričio 1 d.), dauguma jų – vyrai, vartojantys intraveninius narkotikus. O kaip kitose šalyse?
- Taip, pas mus nemaža dalis (apie 70 proc.) užsikrėtusiųjų – injekcinius narkotikus vartojantys ar anksčiau vartoję žmonės, bet Vakarų Europos šalyse daugiausia užsikrečiama per homoseksualius arba heteroseksualius lytinius santykius.
Užsikrėtęs ŽIV asmuo darbo kolektyve tikrai nepavojingas: virusas neplinta nei per bendrus indus, nei per rankas, nei lankantis tuose pačiuose tualetuose.
- Statistika teigia, kad yra atvejų, kai užsikrėtimo būdas neišaiškintas. Ką tai reiškia?
- Tai reiškia, kad žmogus teigia: „Nežinau!“ Jis tiesiog vengia gydytojui pasisakyti apie buvusius homoseksualius ar heteroseksualius santykius. Ir yra žmonių, kurie, pasidarę tyrimą, daugiau nebeateina – jie lieka neapklausti. Pažįstu vieną pacientę, kuri sau net trejus metus nepripažino fakto, kad yra užsikrėtusi, ir, aišku, nesigydė, todėl dabar jos būklė sunki.
- Ar užsikrėtę žmonės tai slepia ir nuo artimųjų, ir nuo kolegų?
- Jei žmogus niekam nenori sakyti, mes, gydytojai, irgi neturime teisės to pranešti jo šeimos nariams. Tačiau patys artimiausieji dažnai žino ir sergantįjį labai palaiko, neretai jį lydi pas gydytoją konsultuotis. Žmonės paprastai vengia apie tai prasitarti tik savo suaugusiems vaikams. Mūsų visuomenė nėra labai tolerantiška... Net jei žmogus nori apie savo ligą pasakyti darbdaviui ar kolegoms, mes nerekomenduojame to daryti. Buvo atvejų, kai, pasitaikius progai, tokie žmonės buvo atleisti iš darbo, tik, aišku, teigiama, kad dėl visai kitų priežasčių. Užsikrėtęs ŽIV asmuo darbo kolektyve tikrai nepavojingas: virusas neplinta nei per bendrus indus, nei per rankas, nei lankantis tuose pačiuose tualetuose. Didžiuosiuose miestuose situacija geresnė, labiau kenčia žmonės, gyvenantys mažuose miesteliuose, kaimuose, kuriuose vieni kitus gerai pažįsta. Ten bijoma eiti ir pas odontologą, ir pirkti kompensuojamų vaistų vaistinėje.
- Kaip pasikeitė ŽIV užsikrėtusiųjų gydymas ir prognozė per tuos metus, kai 1988-aisiais buvo nustatytas pirmasis viruso atvejis Lietuvoje?
- Prognozė dabar tikrai labai gera. Jei laiku nustatomas virusas ir laiku pradedamas gydyti, žmogus klauso visų gydytojų nurodymų, reguliariai pas juos lankosi, pavojus susirgti AIDS labai nedidelis. Dabar šios ligos gydymas labai progresyvus, sukelia mažai šalutinių poveikių. Vienintelis jo trūkumas – vaistus reikia vartoti visą gyvenimą, kartą ar du per dieną. Kita vertus, daugybė žmonių, sergančių lėtinėmis ligomis, irgi daugybę metų vartoja vaistus. Mokslininkai dabar labai daug dirba siekdami atrasti vaistus, kurie visiškai išgydytų ŽIV. Kol kas tai neįmanoma, bet, jeigu, kaip sakiau, pacientas gydosi ir neserga kitomis sunkiomis ligomis, galimybė išgyventi ir gyventi visavertį gyvenimą – didžiulė. Daugiausia pralaimi tie, kurie nežino, kad yra užsikrėtę, arba tie, kurie ignoruoja, kad yra užsikrėtę. Nesigydant per kelerius metus ŽIV virusas, pažeisdamas imuninę sistemą, sukelia AIDS, ir žmogus miršta nuo ligų, kuriomis normalų imunitetą turintys žmonės paprastai neserga.
- Ar kraujo perpylimas ligoninėse yra saugus? Kartais žmonės bijo, kad jiems gali kliūti užkrėsto kraujo.
- Daroma viskas, kas įmanoma, kad jis būtų visiškai saugus. Tačiau mane, kaip gydytoją, liūdina faktas, kad Lietuvoje egzistuoja mokama donorystė. Tad dažnai kraujo duodama ne iš humaniškų paskatų, o norint užsidirbti – tai daro ir rizikos grupėms priskiriami žmonės. Po porą ŽIV atvejų per metus nustatoma kraujo perpylimo stotyse. Visas kraujas yra tiriamas, bet teorinė galimybė, kad davęs kraujo žmogus gali būti ką tik užsikrėtęs ir tyrimais to nustatyti negalima, vis tik yra, nors ir labai maža.
Tekstas Dovilės Štuikienės