Gydytoja Justė Latauskienė: „Noriu prisidėti prie to, kad žmonės jaustųsi tokie laimingi, kaip aš“

Justė Latauskienė su dukromis ir siuvinėtais rankdarbiais / Gretos Skaraitienės ir asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Daiva Kaikarytė
Publikuota: 2021-03-01 19:06
Paskutinis dygsnis – ir drakono uodega baigta. Ji patenkinta pakyla nuo sofos, užmeta akį į vyro ką tik nudažytą kuriamo stalo žaidimo figūrėlę ir krimsteli džiovinto svirplio su druska. Metas miegoti – šeimos gydytojos ir psichoterapeutės Justės Latauskienės (31) rytą laukia įtempta diena sostinės Karoliniškių poliklinikoje. Dar kitaip Justė – ta, kuri siuvinėja drakonus, mėgsta kavą, sumeistrauja Dumbuldoro kėdę ir per penkerius metus geba prisišaukti dvynukes dukras.

Virtuali pažintis su Juste – lyg, jos pačios žodžiais tariant, daktariška dešra su sūrio ir kečupo intarpais. Valgai ir negali suprasti, kodėl nesiliauji. Čia ji feisbuke džiaugiasi, kokį nurautą rankdarbį padarė, čia išaiškina, kokį raumenį pamasažuoti, kad atsikratytum sprando skausmo, čia taškosi piktumu, kad prekybos centre pirks tik majonezą, nes nėra normalių kompiuterio klaviatūrų, čia paslaugiai paskelbia, pas kokį gydytoją tądien yra laisvų talonėlių.

Kosmonautė? Instagrame ji pasivadinusi @zvynuota. Neklausk, kodėl. Todėl, kad nepūkuota.

Justė Vilniaus universitete baigė šeimos medicinos rezidentūros, o Lietuvos sveikatos mokslų universitete – kognityvinio elgesio psichoterapijos studijas. Justė džiaugiasi stipriais savo kolegomis psichoterapeutais ir spėja, kad Lietuva netrukus turės unikalią psichoterapijos mokyklą, kaip įprasta Vakarų šalyse. Nes mūsų šalyje psichoterapiją kuria žmonės iš įvairių sričių ir nė vienas tironiškai neaiškina, kad jo tiesa viena.

Justė Latauskienė / Gretos Skaraitienės nuotr.
Justė Latauskienė / Gretos Skaraitienės nuotr.

Psichoterapeutas – tai kiečiau už psichologą, bet paprasčiau už psichiatrą? Amžina painiava... Vaistus skiria psichiatras, o psichologai ir psichoterapeutai tai daro rečiau. Visų šių specialistų pirminis gydomasis principas yra profesionalo ir jo kliento ar paciento ryšys. Būtent ryšio specifiškumas, kurio nėra su psichologu, psichiatru, kunigu, draugu, kaimynu, kirpėju, pagalbos linijos savanoriu, apsprendžia, kad vyksta psichoterapija, o ne išsikalbėjimas ar tam tikrų reiškinių analizė. Praėję sėkmingą psichoterapiją žmonės puikiai žino, kada buvo ta akimirka, po kurios prasidėjo jų gijimas.  

Kodėl pasirinkau mediciną? Mes neretai negalime paaiškinti vieno ar kito veiksmo, įsisąmoniname tai tik vėliau.  Ir šiandien juokinga: nuėjau pildyti norimų specialybių sąrašo – tuomet dar tai reikėjo daryti ant popieriaus, kadangi matematikos nemokėjau, parašiau, kad norėčiau stoti į mediciną arba į biologiją. Ir ramiai parėjau namo. Vėliau sužinojau, kad įstojau į mediciną.

Kai manęs klausia, ar stoti į mediciną, atsakau, kad ten atsidursi vienaip ar kitaip, pavyzdžiui, įkursi tam tikra liga sergančiųjų draugiją ir ji bus reikšminga.

Labai džiaugiuosi, kad atsidūriau medicinoje, o sutikau ir tokių, kurie liūdėjo ir stengėsi iš jos ištrūkti. Studijuodama, o dabar ir dirbdama suvokiu, kad vienaip ar kitaip gyvenimas mane greičiausiai būtų nuvedęs į mediciną, nes pati specialybė, darbo principai, tikslai ir uždaviniai atrodo itin prasmingi.

Nepaisant to, kad darbe daug iššūkių, nesąmonių, netvarkos, netobulų sisteminių dalykų. Jei net neegzistuotų toks dalykas kaip medicina, man regis, turėdama chemijos, biologijos, fizikos žinių vis tiek sugalvočiau, kaip jas panaudoti žmonių problemų sprendimui. Taip, kaip kažkas kažkada sugalvojo statybą ar kelionių organizavimą.

Priklausomai nuo to, kam esame jautrūs, ką suprantame, ko mums trūksta, kas atstumia, ko bijome, šlykštimės – pagal tai ir išsirenkame profesiją. Arba ji tave pasirenka. Kai manęs klausia, ar stoti į mediciną, atsakau, kad ten atsidursi vienaip ar kitaip, pavyzdžiui, įkursi tam tikra liga sergančiųjų draugiją ir ji bus reikšminga.

Justė Latauskienė / Gretos Skaraitienės nuotr.
Justė Latauskienė / Gretos Skaraitienės nuotr.

Fatalistė?! Aš kalbu ne apie lemtį. Tiesiog turime neįsisąmonintų tikslų ir troškimų, ne visada juos suprantame, o jie ima ir išsipildo. Kai dirbu su klientais kaip psichoterapeutė, stengiuosi paakinti žmogų sustoti ir pažvelgti į savo gyvenimą – dažniausiai kai ką reikia keisti savyje. Čia lyg žvelgtum į monetą ir net nepagalvotum, kad galima atversti kitą jos pusę ir pamatysi – skaičių ar herbą.

Tai pati turi problemų, jei psichoterapiją pasirinko – juk taip dažniausiai manoma. Mitas, kad visi žmonės turi psichologinių problemų. O jei kas pasirenka tokias studijas vedinas asmeninio poreikio – natūralu, juk alkanas dažniau gamina valgyti. Renkamės tai, kas mums rūpi, kas žinoma. O aš į psichoterapiją pakliuvau kaip ir į mediciną – tarsi netyčia. Po darbo savo kabinete ilgesingai žiūrėjau pro langą, kai užėjo kolega ir paklausė, ko čia dar sėdžiu. Buvau pavargusi, kaip tik svarsčiau, ką man dar nuveikti gyvenime, kai dėmesį patraukė kolegos žinia, kad jis ketina rinktis psichoterapijos studijas. Tą padariau ir aš. Labai džiaugiuosi.

Sėdėjo nuvargusi ir nėrė dar į vieną veiklą? Šį momentą man, ko gero, vertėtų aptarti jau su savo psichoterapeutu (juokiasi). Ir vėl negaliu pasakyti, kodėl taip man šovė į galvą, bet galiu pasakyti, kad, tarkim, žvelgdama pro langą, nesugalvojau nuvalyti namuose savus, galėjau pažvelgti į baldus ir namuose imtis pertvarkos.

Paradoksas, kad mano kaip kognityvinės elgesio psichoterapijos dalis yra įžodinti tai, ką žmogus jaučia, atskirti jo mintis nuo jausmų, įsitikinimus nuo žinojimo, bet tuo pačiu dera priimti žaismingumą bei spontaniškumą. Visai taip, kaip elgiuosi aš pati. Gal galėjau tapti ir plytelių klojėja, bet man patinka darbas su žmonėmis, patinka gerinti jų gyvenimą.

Mane patrauktų bet koks darbas, kuris padeda jaustis žmonėms džiaugsmingiau, maloniau. Tad, jei kas įtikintų, kad plytelių klojimas išskirtinai prisideda prie mano tikslo ir savo vertybes galiu įprasminti labiau nei dirbdama gydytoja, pradėčiau plyteles kloti tą pačią naktį.

Psichoterapijos konsultacijos dabar sustabdytos, bet juk tai pinigai. O taip,  netenku pinigų – puikiai suvokiau tai sustabdydama šią savo darbo dalį. Tačiau dėl koronaviruso neįmanoma visko suspėti. Jei kažkam iš kolegų darbo kaip tik yra sumažėję, kaip kartais pasigirsta viešoje erdvėje, ką gi – džiaugiuosi.  Aš dirbu pirminėje – šeimos medicinos – grandyje.

Tai reiškia, kad būdama šeimos daktarė gydau ne konkrečią ligą, organų sistemą, o turiu asmenį. Pusantro tūkstančio pacientų – kaip įprasta mano kolegoms. Stojus pandemijai visi šie žmonės stebuklingai mažiau sirgti nepradėjo, sergamumas kaip tik padidėjo, o dar pats Covid-19, jo liekamieji reiškiniai ar iš viso padidėjęs nerimas dėl sveikatos, dėl ko žmonės su gydytoju nori palaikyti glaudesnį ryšį.

Šeimos gydytojas yra atspirties taškas – dugnas, nuo kurio atsispiriama, bet daug į jį ir sukrenta. Popierių ir konsultacijų padaugėjo. Ilgiuosi savo psichoterapijos pacientų.

Taip kad šeimos gydytojui dabar ypač karštas darbymetis ir, jei manoma, kad nieko nereiškia pacientui tik paskambinti telefonu, tai privalu suvokti, kad tam taip pat turi skirti laiko. Aš dirbu pirminiame lygmenyje, kai pacientas į mane kreipiasi pats, niekaip nuo jo negalėčiau pabėgti, nebent užsirakinčiau namuose – sutinku jį gatvėje, feisbuke.

Šeimos gydytojas yra atspirties taškas – dugnas, nuo kurio atsispiriama, bet daug į jį ir sukrenta. Žodžiu, popierių ir konsultacijų padaugėjo. Ilgiuosi savo psichoterapijos pacientų, bet šiuo metu geriau dirbti vieną darbą nei nuskriausti abu.

O pinigai... Kaip psichoterapeutas galiu pasakyti, kad nieko nėra lengviau nei pasidaryti pinigų. Kaip? Išeik į gatvę ir per megafoną jų paprašyk, tikrai kai kas pinigų duos vien tam, kad užsičiauptum; pardavinėk kursus, kaip uždirbti pinigų ar „gydantį“ vandenį – yra daugybė žmonių, kurie nori pinigus išleisti. Su dilema – pinigai ar atsidavimas – susiduria kiekvienas medikas.

Manau, kad Covid-19 truks neilgai – daugiausia porą metų, viliuosi, kad mes gyvensime ilgai, mano vaikai gyvens ilgai, tad pasistengdami šiandien galime sukurti geresnį gyvenimą ateičiai, užuot pasinaudoję pinigais dabar. Pažįstu daug medikų, kurie nusprendė emigruoti dėl pinigų ir juos suprantu.

Mano baziniai poreikiai patenkinti: aš turiu ką valgyti, kur gyventi, vaikai sveiki, turiu mylintį partnerį. Tad galiu kurti gerą gyvenimą čia, Lietuvoje, o be juodo darbo, kurio viena išraiškų – nedideli pinigai, to neįsivaizduoju.

Justė Latauskienė su dukromis / Asmeninio albumo nuotr.
Justė Latauskienė su dukromis / Asmeninio albumo nuotr.

Bet kolegos net miršta nuo Covid-19! Taip... Tačiau aš – ne auka. Kai mama susilaukia vaiko – ar ji aukojasi? Juk ne. Aš gyvenime jaučiuosi pakankamai gerai, saugiai, laimingai, kad galėčiau duoti daugiau kitiems, kurie taip nesijaučia. Jei sirgčiau lėtine liga ar turėčiau daugiau vaikų, mažiau pinigų – žinoma, to nedaryčiau.

Man nepatinka, kai gydytojai pateikiami lyg herojai. Bet juk ir kitų profesijų atstovai jaučiasi prasčiau ar dirba daugiau dėl pandemijos. Galbūt tai nėra malonu ar finansiškai naudinga, bet nesiaukojame, tiesiog darome tai, ką manome esant teisinga.

Gal tas gydytojas, kuris rašinėja feisbuke, nėra geras? Ar aš gera gydytoja, gali pasakyti tik mano pacientai. Būna, medikai panašiai kalba apie pacientus: jei rašo feisbuke – dar nėra taip blogai. Absurdas. Feisbuke rašinėjau iki medicinos studijų, nemečiau per jas ir pradėjusi dirbti.

Labai noriu prisidėti prie to, kad žmonės jaustųsi tokie laimingi, kaip aš.

Nerašau postų apie pacientą, nemirkstu feisbuke konsultacijų metu, mano įrašai yra pramoginiai, poilsiniai, išlieju, kas ant liežuvio galo, išsakau emociją. Jei norėčiau rašyti mokslinius straipsnius, adresuočiau juos mokslo žurnalui. Rašau taip, kaip rašo visi kiti: pasimaivyti, pasirodyti, kad draugas paskaitytų, „Like“ paspaustų, rašau ir norėdama išlieti pyktį, sukelti dramą.

Jei būčiau gėlininkė, rašyčiau apie gėles. O jei tai nepatinka mano pacientams, jie gali rinktis kitą gydytoją. Yra, kam patinka, jie sakė – rašyk knygą. Bet aš tingiu. Leidykla tarė: „Duosim pinigų“. O, tada jau kita kalba. Tai rašau knygą – apie dalykus, santykius, mediciną, mitologiją.

Bet profilio nuotraukoje – kažkoks baibokas. Tai ne baibokas! Tai dukrytės Vaivos pieštas mano portretas. Jis geresnis už bet kokią nuotrauką.

Justė Latauskienė / Gretos Skaraitienės nuotr.
Justė Latauskienė / Gretos Skaraitienės nuotr.

O instagrame kodėl pasivadinusi @zvynuota? Toks filosofinis vardas. Turėjau kitą, bet pamiršau slaptažodį. Suprantu, kad neretas mediką įsivaizduoja „krakmolytą“ dvidešimt keturias valandas per parą. Yra ir tokių gydytojų – vieni tokie iš laimės, kiti iš didelės nelaimės. Bet aš darbe dirbu pagal taisykles, rekomendacijas, nešu atsakomybę, o privačiame gyvenime rašau kaip vienas internautas kitam internautui. Esu kaip visi žmonės – iš pykčio lūžta balsas, daužosi širdis, dreba rankos, užstringu lifte, „Norfoje“ nusiperku ne tą prekę, pamirštu slaptažodį.

Stalčiai pilni drakonų. Nes išsiuvinėju ir neturiu kur daugiau dėti. Man labai patinka drakonai. Tik nesiuvinėjančiam gali atrodyti, kad tai retas pomėgis, pažįstu labai daug siuvinėjančių žmonių, tarp jų ir nemažai policininkų.

Justė Latauskienė / Gretos Skaraitienės nuotr.
Justė Latauskienė / Gretos Skaraitienės nuotr.
Justės Latauskienės rankdarbis / Asmeninio albumo nuotr.
Justės Latauskienės rankdarbis / Asmeninio albumo nuotr.

Drakonai neatbaidė vyro. Vyro aš nesutikau. Man buvo šešiolika metų, kai draugė suvedė su savo bendraklasiu – Mariui tuomet buvo devyniolika. Išeina, kad supiršo ir nuo tada mes kartu. O nuo kada – vestuvių datos gerai neprisimenu. Turime dvynukes – ketverių metų Vaivą ir Laimą. Aš padariau lengviausią dalį – jas išnešiojau, o vyrui palikau sunkiausią – išrinkti vardus.

Beje, mano vyras taip pat mėgsta rankdarbiauti, kaip sako mūsų dukros. Jis programuotojas, dar kuria ir stalo žaidimus, o tam reikia padaryti, nudažyti figūrėles, tad mūsų namai kupini jaukaus krebždėjimo.

Marius Latauskas / Asmeninio albumo nuotr.
Marius Latauskas / Asmeninio albumo nuotr.

Mudu su Mariumi labai norėjome vaikų. Ėjome to link penkerius metus. Penkeri metai kančios! Liūdna, taip. Keista, tačiau mane geriau suprato ne lengvai pastojusios moterys, o tos, kurios nenorėjo vaikų, bet taip nutiko, kad susilaukė ir jos turėjo save atrasti iš naujo. Žmonės sako, kad  geriausi mano postai – apie nevaisingumą. Vyliausi, kad susilaukus vaikų bus gera ir smagu, tačiau nesitikėjau, kad bus dar geriau ir smagiau. Labai noriu prisidėti prie to, kad žmonės jaustųsi tokie laimingi, kaip aš.

Naujausi straipsniai