Buvusi Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Skubios pagalbos skyriaus vedėja Asta Jonaitienė puikiai žino, ką grožis reiškia medikų aplinkoje. Jis kitoks ir toli gražu ne visiems suvokiamas. Gydytoja reumatologė, turinti 28 metų darbo patirtį, neslepia – kai myli savo darbą, visame kame įžvelgi grožį ir neigiamas emocijas patiri nedažnai, tačiau ir visuomenės suformuoti standartai ligoninėje pasitraukia tą pačią akimirką, kai žmogus tampa pacientu.
Sutikusi būti projekto #grožiažymėVIDUS ambasadore, kurio iniciatoriai natūrali lietuviška „MANILLA“ kosmetika, Asta papasakojo, ką grožis reiškia medikės kelią pasirinkusios moters gyvenime, kai kiekviena diena neatsiejama nuo didžiulio darbo krūvio, streso ir atsakomybės.
Grožis gydytojos kasdienybėje
Paklausta, ar gydytojos išvis turi laiko sau, Asta leido suprasti, kad ne profesijoje slypi pagrindiniai grožio aspektai.
„Visiškai nepriklausomai nuo to, kokį darbą dirba, moteris turi atsigręžti į save ir rasti laiko sau. Pas mane tai jau susiformavę nuo jaunystės, todėl neįsivaizduoju savęs nesusitvarkiusios ar nepasiruošusios tinkamai išeiti į gatvę. Mano nuomone, turime jaustis ir atrodyti deramai visuomet. Esu tikra – kai išvaizda dera su vidaus stiprybe ir išmintimi, derinys gaunasi tobulas.
Mūsų, medikų, aplinkoje kitaip turbūt neišeitų dirbti, nes išorinio grožio čia dažniausiai nė su žiburiu nerasi. Viskas priklauso nuo požiūrio – kadangi į viską žvelgiu pozityviai, pavyksta išvengti neigiamų minčių, asociacijų. Tiesą pasakius, darbo metu net neturiu laiko galvoti, kaip atrodau, reikia veikti šaltu protu ir spręsti iš tiesų rimtas žmonių problemas.“
Svarbiausia – gebėjimas išlikti ramiai
Gydytoja Asta teigia, kad dirbant ligoninėje ir kasdien susiduriant su žmonėmis, esančiais prasčiausioje savo būsenoje, svarbiausia išmokti atsiriboti nuo kitų nuomonės ir stengtis grožį bei ramybę spinduliuoti iš vidaus.
„Mes privalome jautrumą palikti namuose ir nepriimti kitų nuomonių asmeniškai. Kritinėse situacijose, susidurdami su skausmu, žmonės linkę pamiršti įprastas mandagumo normas ar elementarų supratingumą. Ypač dažnai su tuo susidurti tekdavo dirbant Skubios pagalbos skyriaus vadove, nes beveik kasdien atsirasdavo užgauliojančių, skundais grasinančių žmonių. Jei kritika teisinga, visuomet greitai sprendžiame problemą, bet dažnai tai būna tiesiog emocijos. Žmonės pamiršta, kad ligoninėje jie yra ne vieni ir yra daugiau pacientų, kuriems reikia pagalbos, dažnai net skubesnės.
Tokiomis situacijomis žmogaus nepasitenkinimas jam susidariusia nemalonia situacija, kad ir dėl laukimo laiko, virsta tiesiogine kritika gydytojo profesionalumui ar netgi jo išvaizdai. Visgi, to sureikšminti nevertėtų – reikia išlaikyti vidinę ramybę ir šaltą protą, kad vėliau galėtum visomis jėgomis padėti kitiems pacientams.
Ligoniams labai svarbu betarpiškas ir žmogiškas pokalbis su gydytoju, nes tada jaučiasi ramiau, labiau pasitiki ir supranta, kad jais bus pasirūpinta. Deja, bet tokiems pokalbiams ne visada yra laiko, o tai turbūt ir yra sunkiausia gydytojo darbe – išlaikyti vidinį žmogaus grožį pasireiškiantį ramybe ir empatiškumu, supratingumu net pačiose kritiškiausiose situacijose.“
Aukšti reikalavimai siekiančioms karjeros ir šių laikų (ne)vertybės
Moteris sako ankstyvoje vaikystėje negalvojusi apie tai, kuo bus užaugusi, tik nuo mažumės žaisdavusi gydytoja. O kai įžengė į sąmoningą gyvenimo etapą, paauglystę, jau tvirtai žinojo, kad niekur kitur nei medicinoje, savęs neįsivaizduoja.
„Visada norėjau rūpintis žmonių sveikata ir bendra savijauta. Tiesa ta, kad moterims kilti karjeros laiptais šioje srityje iš tiesų nėra lengva, bet nereiktų išskirti vien tik medicinos. Karjerą darančioms moterims mūsų mažoje visuomenėje yra keliami labai aukšti reikalavimai. Moteris su tuo pačiu kostiumėliu ir neplauta galva į viešumą griežtai negali eiti. Deja, bet vyrams taikomi kiti standartai... Nepriekaištinga išvaizda moteriai kainuoja daugiau laiko, pastangų ir net pinigų. Visada maloniau bendrauti su tvarkingai atrodančiu žmogumi, o ir durų pastariesiems daugiau atsiveria, bet juk svarbiausia, kaip už tų durų pasirodys tavo profesionalumas.“
„Matau, kaip šiais laikais visi įnikę į socialinius tinklus, kuriuose gali pasirodyti, kad didžiausia gyvenimo problema: „kaip gerai atrodyti?“ ir į tai žiūriu pro realios kritikos akinius. Teikiant medicines paslaugas Skubios pagalbos skyriuje, visi standartai nublanksta ir lieka žmogus. Akistoje su savo skausmu, bėda ir liga. Tenka susidurti ir su žmonėmis, dažnai matomais žurnalų puslapiuose ar socialinėse medijose, tačiau atsidūrę čia jie tampa tokiais pačiais pacientais. Nesvarbu, kokia šukuosena ar makiažas prieš tai buvo padaryti“, – apie kartais išties gąsdinančią kasdienybę pasakoja A. Jonaitienė.
Patirtis derinant šeimą su karjera – moteriškumo paslaptis
Gydytoja teigia, jog nesvarbu, kuriame karjeros etape buvo, visuomet prisimindavo, kad yra ir mama.
„Nuo vaikystės savo vaikams stengiausi įdiegti švaros ir tvarkos pojūčius ir kreipiau dėmesį į jų gyvenimišką lavinimą. Nevengdavau priminti, kad grožis atsiveria tik tada, kai harmonija vyrauja vidiniame pasaulyje. Stengiausi rodyti pasaulį ne pro rožinius akinius ir ugdžiau suvokimą apie tai, kad žmogus pirmiausia turi daryti tai, kas patinka, atjausti kitus, būti empatiškas, o tada ir spindesys ateina savaime.
Manau, kad moteriškumas ne visada siejamas su tiesioginiu grožiu. Juk pavyzdžiu šeimoje gali būti ir kitaip gražus žmogus. Moteriškumas man siejasi su adekvačiu rūpesčiu artimųjų tarpe, nuolatiniu tobulėjimu ir tvarka. Užėjus į namus juk visuomet pajaučiame, kokia moteris čia karaliauja. Man moteriškumas – neperdėtas savęs prižiūrėjimas, švara.
Švytėjimas iš vidaus ir ramybė, pasitikėjimas visuomet leidžia jaustis gražesniu. Šiuolaikinei moteriai ypač svarbi savirealizacija, juk užspaustoms ar užsidariusioms namuose mūsų visų akys pamažu ima gesti. Išorė svarbi, bet ji nebūtų tokia, jei blogai jaučiamės. Čia daug ką lemia charakteris ir auklėjimas. Nemanau, kad vienos moterys gimsta moteriškomis, o kitos ne, tiesiog požiūris į šias savybes susiformuoja per laiką. Ir jam bėgant, kiekviena su savo gyvenimišku pagrindu, bagažu, tą grožį ir moteriškumą suvokiame vis kitaip. Gražus žmogus man pirmiausia yra sveikas ir laimingomis akimis – jos daug ką pasako.“
Grožis – poilsyje ir artimiausiuose žmonėse
Paklausus, kaip gydytoja Asta puoselėja savo grožį, paaiškėjo, kad nors paauglystėje ji ir turėjo kompleksų, bet galvojimui apie juos skyrė kuo mažiau laiko. Moteris pabrėžia, kad ji visuomet stengėsi koncentruotis į tikslų siekimą ir vidinį augimą, o bėgant metams atėjo natūralus suvokimas, kad tai ir yra svarbiau už visus išvaizdos trūkumus. Ji taip pat teigia, kad labai svarbu atsirinkti, iš ko priimate nuomonę apie save.
„Dabar vienintelis žmogus, kuriuo visiškai pasitikiu ir klausau nuomonės – mano dukra. O kitų žmonių nuomonę išgirstu, tačiau nereaguoju ir su ja susijusių sprendimų tikrai nepriimu. Juk svarbiausia jaustis gražiai vidumi ir įsiklausyti į tuos, kurie linki tik geriausio.
Norint jausti grožio pilnatvę, pirmiausia, man reikia būti išsimiegojusiai, o tada jau galima kažkaip kitaip save turtinti. Turbūt jau iš kitų pasakojimų susidarė įspūdis, kad sielos grožis man asocijuojasi su pasaulio pažinimu ir bendravimu su pozityviais žmonėmis. Kelionės duoda įkvėpimo tiek kūnui, tiek sielai. Kartas nuo karto organizmas tiesiog reikalauja naujų vietų ir įspūdžių, kad variklis dirbtų pilnu pajėgumu.
Neslėpsiu, kad charakteris užmigti ant laurų ir jaustis gražia pačiai nelabai leidžia. Dažniausia tokia būnu, kai supa artimiausi žmonės ir kai esu pailsėjusi. Kasdien atsikėlusi tikrai negalvoju, kad dabar turiu būti graži, tiesiog einu į priekį švari ir susitvarkiusi lik savo tikslų. O jų siekti man visuomet padėjo atvirumas, komunikabilumas ir atsakomybės jausmas. Gebėjimas priimti greitus, bet apgalvotus sprendimus.“
Projektas #grožiažymėVIDUS – apie grožį su istorija. Apie grožį, kuris paremtas ne vien išore, bet ir vidumi. Apie natūralų ir iš kiekvieno žmogaus skirtingai bei individualiai spinduliuojantį – tokį, kokį sukūrė gamta.