„Nebuvo taip, kad pabudau vieną rytą ir sugalvojau, jog noriu būti kokios nors šalies garbės konsule. Gvatemala pasirinko mane – ne aš ją“, – juokdamasi prisipažįsta verslininkė Asta NAUMENKO MESCHINO (45), ką tik paskirta egzotiškosios Gvatemalos garbės konsule Lietuvoje.
Turbūt mažiau ką stebintų, jei būtumėte tapusi ne tokios egzotiškos šalies garbės konsule. Kodėl būtent Gvatemala?
Visiškai netyčia! Mano vyras jau dvidešimt metų yra Australijos garbės konsulas. Viename renginyje išgirdo, kad Gvatemala ieško Baltijos šalyse garbės konsulų. Puikiai išmanau visus vyro konsulinius darbus, nes dažnai jam padedu, lydžiu kelionėse ir dalyvauju renginiuose. Todėl man pasiūlyta dalyvauti atrankoje. Kiek žinau, kandidatų buvo nemažai – dažniausiai tai būna verslo, politikos, teisės atstovai. Pirmumo teisė šiuo atveju būtų buvusi suteikta Gvatemalos piliečiams, gyvenantiems Lietuvoje, arba su Gvatemala susijusiems asmenims. Kadangi tokių nebuvo, kandidatai vertinti pagal rekomendacijas ir savo darbo vizijas.
Lietuvoje apskritai yra Gvatemalos piliečių?
Turime keturis piliečius – vieną vaikiną, kuris studijuoja Vytauto Didžiojo universitete, ir tris vienuoles, kurios dirba nunciatūroje.
Puikiai suprantu žmonių nustebimą, kai nuskamba Gvatemalos vardas. Man ir pačiai anksčiau neteko joje viešėti. Tačiau vos prasidėjo kalba apie tai, kad būtų galimybė kandidatuoti į tokias pareigas, pasakiau: „Kaip galėčiau, jei nieko nežinau apie šią šalį?!“ Todėl pirmiausia išnagrinėjau žemėlapį, pasiskaičiau apie Gvatemalą ir susiorganizavau pirmą kelionę ten.
Gvatemala tik pusantro karto didesnė už Lietuvą, tačiau joje yra 17 milijonų gyventojų. Tai – labai jauna nepriklausoma valstybė.
Pernai pavasarį aš ir mano vyras keliavome po tą šalį drauge su ten gyvenančia už gvatemaliečio ištekėjusia lietuve. Ji turi gidės licenciją, moka daug kalbų, sudėliojo mums puikų kelionės planą, aprodė neįtikėtino grožio vietas ir atskleidė vietinių gyvenimo būdą, tradicijas, papročius.
Mane labiausiai sužavėjo, kad Gvatemaloje yra 23 etninės bendruomenės, kurios kalba 21 skirtinga kalba. Ir kiekviena bendruomenė iki šiol rūpestingai puoselėja savo nacionalinius kostiumus, išskirtinius audimo raštus. Manau, pasaulyje labai mažai vietų, kur gali rasti tiek daug autentikos ir tikrumo. Įsimylėjau šią amžino pavasario šalį iš pirmo žvilgsnio.
Atleiskite už tiesmuką klausimą: sukatės versle, turite įvairiausios veiklos, šeimą – kam jums dar tokios pareigos? Juo labiau kad garbės konsulo veikla neatlyginama.
Turbūt vienintelis garbės konsulas, kuris gauna atlygį, yra mano vyras, nes Australija labai rimtai ir atsakingai žiūri į garbės konsulų darbą. Iš esmės šis darbas – lyg visuomeninė veikla. Tačiau man ji atrodo labai įdomi ir prasminga.
Man norisi sugiminiuoti Gvatemalos ir Lietuvos kultūras, pagerinti lietuviams galimybes atsivežti iš ten kokybiškos kavos, vaisių. Mums ši šalis atrodo sunkiai pasiekiama ir be galo egzotiška, bet ne mažiau egzotiški mes atrodome gvatemaliečiams.
- Tailando garbės konsulas Rolandas Valiūnas – apie šalį, kurios princesė Lietuvą apdovanojo dėmesiu
- Izraelio garbės konsulas Vladas Bumelis – apie šalį, kuri moko išdidumo
- Monako garbės konsulas Linas Gusarovas – apie šalį, kuri moko džiaugtis gyvenimu
- Omano garbės konsulė Boleta Senkienė – apie šalį, kurioje nesakoma „ne“
Gvatemala tik pusantro karto didesnė už Lietuvą, tačiau joje yra 17 milijonų gyventojų. Tai – labai jauna nepriklausoma valstybė. Todėl Baltijos šalys jai yra pavyzdys, kaip galima prisikelti ir vystytis. Man smagu, kad turiu galimybę ne tik Lietuvai kalbėti apie Gvatemalą, bet ir pristatyti savo šalį ten. Kartais gaila, kad Lietuvoje garbės konsulų statusas ir darbas nuvertinami. Tokios kaip mūsų nelabai didelės ir nelabai turtingos šalys, kurios negali kiekvienoje valstybėje atidaryti ambasadų, turėtų net labiau vertinti garbės konsulus, nes jie yra tie vartai, pro kuriuos sklinda apie šalį reikiama informacija. Galų gale tokia veikla ir mane labai praturtina dvasiškai. Jaučiuosi dviem ypač gražioms šalims daranti labai naudingą ir svarbų darbą.
