Žaibiškai populiarumą pelniusi 2013 metais susikūrusi vokiečių muzikos grupė „Milky Chance“ neseniai pristatė antrąjį albumą „Blossom“. Jam įrašyti prireikė net kelerių metų. Daugelis manė, kad su svaiginančiu debiutu ir keletu garsių kūrinių muzikantų Clemenso REHBEINO (25) ir Philippo DAUSCHO (25) šlovės valanda baigėsi. Tačiau jie sugrįžo. Grupės sudėtį prieš beveik dvejus metus papildė gitaristas Antonio GREGERIS (26). Kalbos apie depresiją ir populiarumo naštą – iš piršto laužtos, tikina muzikantai. Koncertų turą po pasaulį pradėję atlikėjai šiais metais antrą kartą pasirodys Lietuvoje.
„Pabudau prieš valandą. Keliaujant diena susimaišo su naktimi. Nelengva, kai išskridęs ryte iš vienos šalies, atsidūręs kitoje ir vėl matai, kaip keliasi žmonės. Dėl to su Clemensu kitiems atrodome apsimiegoję. Nebesuvokiame laiko ribų“, – sako populiarios muzikos grupės „Milky Chance“ būgnininkas, didžėjus Philippas Dauschas. Šiuo metu vyrukai savo dainomis ir alternatyviu skambesiu džiugina gerbėjus už Atlanto.
Grupės „Milky Chance“ karjera prasidėjo nuo dainos „Stolen Dance“. Koks jausmas pamačius, jog populiariausioje vaizdo įrašų platformoje tavo išpuoselėtas „kūdikis“ surenka pirmąjį milijoną peržiūrų?
Baigę vidurinę mokyklą įrašėme albumą, jo dainomis pasidalijome „YouTube“. Matyti, kaip auga susidomėjimas tavo kuriamu produktu, – nereali patirtis. Tarsi uždirbtum pirmąjį milijoną eurų. Su „Milky Chance“ vaikinais nesitikėjome nieko panašaus ir – bambt! Būti įvertintiems pasaulio – geriausias jausmas, koks iki šiol yra aplankęs. Esame žinomi, koncertuojame žymiausiuose festivaliuose. Suprantame, kad žmonės mus išgirdo.
Esate iš Vokietijos. Keliaudami po pasaulį dažnai jaučiate namų ilgesį?
Namai yra ten, kur širdis. Vokietijoje mūsų šaknys, bet su Clemensu esame šiuolaikinės, kosmopolitinės kartos atstovai, kurie paveldui ir nacionalizmui neteikia didžiulės prasmės. Užaugome Kaselio mieste. Ten visuomet gera sugrįžti. Tarp koncertų turų į gimtinę parvykstame mažiausiai savaitei. Niekur kitur neišsikraustėme. Iš pradžių, pelnę pasaulinį pripažinimą, tikrai išsekome. Niekas nesuprasdavo, kodėl nesikeliame iš mažos, kaimą primenančios gimtinės. O mums su Clemensu norėjosi kur nors pasislėpti. Tas namų ilgesys... Jis kankina kiekvieną dieną. Tačiau tai susiję labiau su žmonėmis, kurie ten pasiliko.
Su Clemensu susitikote dar mokyklos laikais, daugelis mano, kad jus jungia ypatingas ryšys... Kaip apibūdintum šiuos su muzika susijusius ir draugiškus santykius?
Jausmas tarp mudviejų – išskirtinis. Žiūrint, ką jūs dabar pagalvosite... Mano manymu, kiekvieną gerą draugą, scenos bendražygį galima apibūdinti kaip ypatingą asmenį tavo gyvenime. Susitikę su Clemensu net nesvajojome apie šlovę. Jis brązgino gitarą ir rašė įdomius dainų žodžius. Aš domėjausi muzikos prodiusavimu ir taip pat rašiau. Tikriausiai išaugęs populiarumas iki šiol ir mums patiems yra tarsi siurprizas. Išgarsėję su Clemensu tapome dar artimesni. Yra muzikantų, kurie gali būti grupėje ir koncertuoti susipykę, aš to neįsivaizduoju.
Vienas apie kitą žinote absoliučiai viską?
Labai daug. Tokių dalykų, kurių mamai su tėčiu nepasakotume (juokiasi). Nesutikčiau, jog Clemensas žino VISKĄ. Juodžiausių paslapčių turi kiekvienas žmogus. Jomis nesidalijame net su artimiausiais draugais.
Populiarumas nevargina?
Esame laimingi. Populiarumas tarsi privilegija, jo kiekvienas norintis negauna. Kartais pavargstu atsakinėti į klausimus, nesinori lipti ant scenos. Kad ir koks mylimas tavo darbas būtų, net jei sakytum, tai didžiausia tavo aistra... Ne viskas jaudina. Tokį kelią pasirinkau labai anksti. Po truputį žengiu link savo tikslo. Koks jis? Būti savo srities profesionalu.
Kada nors susimąstei apie kitokią veiklą? Jei nebūtum muzikantas...
Būčiau filosofas. Mokyčiau vaikus. Pasvajoju apie tai, kaip tada atrodytų mano gyvenimas. Nežinome, kas atsitiks po kelerių metų. Gal iškrisime iš rinkos, niekas grupe nebesidomės.
Mielai mokyčiau ne tik filosofijos, bet ir vokiečių kalbos, muzikos. Šiuo metu kita veikla užsiimti neturiu laiko. Kiekvieną dieną su grupe turime po koncertą. Reikia jam pasiruošti, atiduoti visas jėgas, tačiau tų koncertų ateityje juk gali sumažėti.
Ką jums reiškė laimė prieš gerą dešimtmetį ir kaip ją suprantate dabar?
Prieš dešimt metų mums buvo penkiolika. Lankėme puikią mokyklą, turėjome draugų. Didžiausia laimė yra nesudėtinga paauglystė, normali vaikystė. Brendome išsilavinusiose šeimose. Prie mūsų auklėjimo ir pasaulėžiūros labai prisidėjo tėvai. Dabar... Laimė yra muzika.
Turite specialių pageidavimų koncertų turo metu? Žavios merginos viešbučio kambaryje, ypatingas patiekalas ant pietų stalo?
Gražios merginos koncertų turų metu mums nereikalingos. Tai klišė. Visuomet prašome viskio, tvarkingo kambario. Nesame sužvaigždėję, o tik šiek tiek išprotėję. Juk kiekvienas, besirenkantis muziką kaip profesiją, yra nučiuožęs.
Antrą kartą atvykstate į Lietuvą. Kokia jums ši šalis pasirodė?
Prieš keletą metų Lietuvoje lankėmės vasarą. Nepasakysiu tiksliai muzikos festivalio pavadinimo, tačiau tuomet su Clemensu jautėmės itin šiltai priimti. Pats festivalis – vienas jaukiausių, kokiame esame buvę. Nors ir nedidukas, bet labai patiko publika. Dainavo, kartu šoko. Girdėjau, kad dabar Lietuvoje šalta. Tikiuosi, sugebėsime sušildyti savo gerbėjus.