„Jei man nepatiks paties sukurtas piešinys, aš jo niekam nerodysiu ir į jokias parodas neįtrauksiu“, – užtikrintai pareiškia į Lietuvą šįkart ne su koncertu, o su grafikos darbų paroda „Popierius ir Lentos“ atvykęs dainininkas, rusų roko grupės „Mašina vremeni“ lyderis Andrejus MAKAREVIČIUS (63).
Muzikantas, dainininkas, grupės „Mašina vremeni“ lyderis, poetas, bardas, kompozitorius, prodiuseris, laidų vedėjas... Bet jei vertintume pagal profesiją, pirmiausia šis žmogus yra profesionalus dailininkas, architektas. „Aš – ne muzikantas, kuris piešia. O dailininkas, kuris užsiima muzika, – taip viename interviu yra sakęs Andrejus. – Nes dailininko profesijos aš mokiausi. Be to, piešiu visą gyvenimą. Anksčiau savo darbų parodų nerengiau tik todėl, kad situacija nebuvo labai palanki, o ir šiaip – ne grafika rūpėjo... Dabar esu labai laimingas, kad galiu rodyti ne tik muzikos, bet ir dailės kūrinius.“ Eksponuoti savo paveikslus dainininkas pradėjo tik 1990 metais. Parodos Rusijoje ir užsienyje paskleidė žinią, kad dailė yra kur kas daugiau nei tik garsaus muzikanto hobis. Tai – rimta. Rimtumas, tiesa, neįveikė visai šio žmogaus kūrybai būdingos ironijos ir žaismingumo.
Iš Maskvos architektūros instituto ketvirto kurso mane išmetė. Oficiali priežastis – per praktiką savavališkai mečiau darbą daržovių bazėje. Bet iš esmės – todėl, kad grojau tada draudžiamą muziką. Tačiau po kelerių metų grįžau studijuoti į vakarinį kursą, baigiau ir pagal išsilavinimą esu dailininkas grafikas ir architektas.
Lietuvoje jus labiau pažįsta kaip muzikantą, dainininką. Kiek laiko skiriate dailei?
Daugiausia jo visgi skiriu muzikai. Nors... Negaliu sakyti, kad esminė mano gyvenime yra muzika. Viskas, ką darau, man vienodai svarbu: ir grafika, ir muzika, ir literatūra, ir eilės...
Kaip save lygiomis dalimis padalyti visoms sritims?
O kam po lygiai? Tiesiog kartais reikia persijungti. Kai išvažiuojame į dideles gastroles ar ką nors įrašome su grupe, žinoma, užsiimu tik muzika. O paskui galiu visą laiką skirti tik grafikai arba tik eilėms. Beje, tai labai atpalaiduoja.
Kokia turi būti atmosfera, savijauta ir laikas, kad prisėstumėte prie popieriaus lapo?
Reikia, kad niekas netrukdytų. Ir kad po ranka būtų viskas, ko reikia piešti. Ilgai jutau tam tikrą nepatogumą, nes neturėjau tinkamų dirbtuvių. Jos turi būti ganėtinai didelės, kad būtų galima kurti didelius darbus. Pastaruosius aštuonerius metus tokias turiu. Ir jose puikiai jaučiuosi. Ten iš esmės galiu daryti viską, nes viename kampe stovi mano muzikos instrumentai, o kita pusė skirta tapybai ir grafikai.
Nebūna taip, kad pradėjus piešti staiga kyla mintis sugroti kokią natą ar šauna į galvą būsimos dainos eilutė?
Jeigu taip blaškyčiausi, matyt, būtų keista. Bet kadangi viską darau gana sąmoningai ir ne taip desperatiškai, man taip nebūna.
Dirbtuvėse praleidžiu ganėtinai daug laiko – kiek noriu ir kiek galiu, bet tikrai ne nuo ryto iki vakaro. Nes yra dar ir mano džiazo klubas – galiu būti ten. Repetuojame su grupe irgi ne mano dirbtuvėse, o kitoje vietoje. Televizijos įrašai – dar kitur. Netgi eiles rašau kitur – tam skirtas kabinetas yra aukštu žemiau. Jis mažiukas. Ten yra kompiuteris, brangių artimųjų fotografijos, mano biblioteka. Tiesiog ideali vieta rašyti. Nors, žinoma, daina gali gimti, kur tik užsimano, – ji pati nusprendžia.
Darbo kambarys ar dirbtuvės pirmiausia turi būti patogūs. Kalbant apie grafiką, yra keli esminiai dalykai, kurie padeda kurti, – geras apšvietimas, didelis stalas, gal net keletas stalų. Ir geros medžiagos – būtent tokios, kokių reikia: popieriaus turi būti daug rūšių, įvairaus storio, faktūros. Lentų irgi reikia ne bet kokių.
Iš kur jas imate?
Pats po lentpjūves važinėjau, rinkausi, ieškojau. Kokios turi būti lentos? Gražios. Kad ant jų norėtųsi ką nors nupiešti. Be to, pageidautina, kad būtų sausos. Antraip tenka džiovinti pačiam. O tai trunka ilgai ir nėra jokios garantijos, kad pavyks. Taigi pradėsi piešti ar net baigsi darbą, o lenta ims ir suskils arba išsikreivins džiūdama. Aišku, dažnai būna, jog lentos skilimas darbui suteikia ypatingumo, bet ji juk gali skilti ir taip, kad subyrės per pusę. O tai jau – katastrofa.
Jums gaila skirtis su savo darbais? Net čia, vos iškabinus parodą, prie kelių darbų jau yra lipdukas „parduota“.
Ilgą laiką su savo grafikos ir tapybos darbais išvis nesiskyriau. Paskui vienas nuostabus dailininkas, su kuriuo rengėme bendrą parodą Italijoje, pasakė tokį dalyką: „Aš irgi ilgai taip elgiausi. O paskui supratau, kad geriausias būdas priversti save padaryti ką nors geresnio yra išsiskirsti su tuo darbu, kuris pavyko.“ Iš tikrųjų, kokia prasmė kaupti darbus? Jie stovi dirbtuvėse nusukti į sieną ir dulka. O parduoti kabo kieno nors namuose, džiugina žmogų – tam juk jie ir buvo piešti. Ilgainiui pajutau, kad piešinys man apskritai įdomus tik iki to momento, kol kuriu. Baigtas jis jau nebe mano.
Piešiate nuo vaikystės, tačiau dailė nesugebėjo nukonkuruoti muzikos.
Mano tėvas buvo puikus dailininkas, architektas. Kiek prisimenu, jis visą laiką piešė. Mes su juo gyvenome viename kambaryje: ten stovėjo abiejų lovos ir tėvo rašomasis stalas. Sovietiniais laikais gyvenome gana ankštai... Tačiau nuo vaikystės stebėti, kaip kas nors ką nors gerai daro, – pati geriausia mokykla, pats geriausias mokymosi būdas. Galimybė augti šalia to, kuris viską daro tobulai, turi labai didelę įtaką tolesniam gyvenimui. Tėvas turėjo vidinį kamertoną, suderintą pagal grožio skambesį. Jis negalėdavo nupiešti negražios linijos – tiesiog jam nebūtų pavykę! Man labai pasisekė, nes išmokti matyti grožį įmanoma tik vaikystėje.
Klausiate apie konfliktą tarp dailės ir muzikos? Manau, tai per daug giminingos sritys, kad konfliktuotų. Gal išraiškos priemonės skirtingos, bet tai – tas pats menas. Juk į dailę stojau neatsitiktinai. Tais laikais, kai reikėjo rinktis profesiją, muzikos, kuri mane domino, mūsų šalyje nemokė. Rokas buvo laikomas priešų muzika. O jokia kita manęs netraukė. Todėl studijuoti muzikos ir tapti profesionaliu muzikantu net nesiruošiau. Tačiau būti dailininku atrodė visai priimtina, nes buvo galima ne piešti agitacinius plakatus, o, tarkime, apipavidalinti knygas – pasirinkti tas, kurios patinka, sėdėti dirbtuvėje ir kurti joms viršelius. Beje, savo knygas visada pats apipavidalinau, nes taip kur kas paprasčiau, nei aiškinti kitam dailininkui, kokios tavo vizijos ir ko norėtum.
Tiesa, iš Maskvos architektūros instituto ketvirto kurso mane išmetė. Oficiali priežastis – per praktiką savavališkai mečiau darbą daržovių bazėje. Bet iš esmės – todėl, kad grojau tada draudžiamą muziką. Tačiau po kelerių metų grįžau studijuoti į vakarinį kursą, baigiau ir pagal išsilavinimą esu dailininkas grafikas ir architektas.
Kaip architektas kada nors dirbote?
Ne, tais laikais statyti tipiškus namus buvo visai neįdomu. Dabar architekto darbas kur kas įdomesnis, tačiau aš taip seniai nebesu šios profesijos atstovas, kad į statybų sritį manęs nebetraukia. Džiaugiuosi, jog šiais laikais galiu pats rinktis darbus ir veiklą.
Didžiulis komfortas turėti tokią galimybę.
Tikra tiesa. Galvoju: jei žmonės galėtų daryti tik tai, ką mėgsta, visi gyventume kur kas geriau.
Nors vienas iš trijų vaikų pasirinko jūsų kelią?
Nereikia vaikščioti svetimais keliais – kiekvienam yra skirtas savas. Taip, nuo mažens mačiau piešiantį tėvą, todėl man tai turėjo įtakos. Bet manęs piešiančio mano vaikai nematė. Jaunesnioji dukra pasirinko chemijos studijas, vidurinis sūnus tapo aktoriumi, o vyresnioji dukra, kuri gyvena Floridoje, yra teisininkė. Man smagu, kad savo namuose jie turi mano grafikos darbų. Dabar mintimis nuklydau – bandžiau prisiminti, kokie paveikslai kabo pas juos. Tiesą sakant, patys įvairiausi, nes jie rinkosi pagal savo skonį, o ne pagal mano rekomendacijas.
Šios parodos pagrindas – moterų veidai ir... žuvys...
Oi, visai nesvarbu, kas nupiešta! Menas yra ne „apie ką“, o „kaip“. Tik visus kažkodėl kamuoja klausimas: „Kodėl žuvys?“ O kodėl ne?! Negalvokite apie žuvis, ieškokite mano darbuose kitko. Ieškokite nuotaikos!
Na, nuotaika – tokia žaisminga, veržli, putojanti...
Puiku – lyg šampanas! Man iš tiesų visai nesvarbu, ką piešti, – žuvis, paukščius, katinus. Tai – tik priemonė, personažas savo būsenai išreikšti popieriuje. O medžio lentoje ir šiaip viskas nupiešta iš anksto – tereikia atidžiai įsižiūrėti. Man belieka pabrėžti tą piešinį, kurį pamatau medžio paviršiuje.
Niekada negalėjau paaiškinti, kaip atsiranda mano piešiniai. Čia tas pats, kas balerinos paklausti, kaip ji šoka: tiesiog išeina į sceną ir šoka – iš esmės mojuoja rankomis ir kojomis. O, žiūrėk, gimsta menas. Apskritai grafikos žanras yra gana specifinis – šitų darbų nė nereikia bandyti aiškinti ar interpretuoti. Grafiką reikia tiesiog jausti – ji tau artima arba ne. Patinka arba ne. Tai – absoliučiai dekoratyvinis menas, kuriam nereikia jokių apibūdinimų.
Koks jausmas važinėti po pasaulį ne su koncertais, o su parodomis?
Su muzika vis dar važinėju gerokai daugiau nei su paveikslais. Bet parodinės kelionės – gana keistas reikalas... Kai važiuoji koncertuoti, groji žiūrovui ir nuo tavęs priklauso, kaip pavyks koncertas: žmonės ateina pasiklausyti gyvo atlikimo, gyvos muzikos. O paveikslus tu jau nupiešei – juos atvežė į kurios nors šalies parodų salę, iškabino, sukvietė žmones pažiūrėti, bet nuo tavęs niekas nebepriklauso.
Užtat kaip malonu klausytis komplimentų, sveikinimų...
Och, maldauju!.. Gyvenimas toks trumpas! Leisti jį vien klausantis komplimentų būtų tikra kvailystė. Prisipažinsiu, kad dalyvauti savo parodų atidarymuose man yra keistokas laiko švaistymo būdas, bet taip jau priimta. Nors dėl to, kad visas toks gražus čia vaikštau, paveikslai juk nebepasikeis...
