Dukros Liukos prieš keletą mėnesių susilaukę „MaNNazz“ grupės nariai Kamilė Kielaitė-Sienkievič su vyru Bagdonu dalijasi linksmu vaizdo įrašu iš namų. Karantino laikotarpiu su pirmagime pora užsiima žaidimais ir šokiais, o aplink juos netyla muzika.
Kamile, kaip šiuo įtemptu laikotarpiu laikosi jūsų šeima?
Esame labai ramūs. Nežinau, gal išmokau iš mamos nepanikuoti, juk bijodami, nieko nepakeisim. Mes su Bogdanu juokiamės, kad karantinas pas mus jau trečias mėnuo. Kai gimė mažutė, laiko niekam nebelieka.
Esat minėjusi, kad atsiradus Liukai jums teko prisitaikyti prie be galo daug pokyčių, kurį laiką gyvenote ne Vilniuje.
Taip gyvenome Kuršėnuose, mano gimtajam mieste, buvo labai keista po tiek metų sugrįžti. Norėjau ramybės, ir žvaigždėto dangaus, gavom visko su kaupu. Bet galbūt esame jau pripratę prie Nemenčinės miškų, ežerėlių aplink Vilnių, galop pradėjome ilgėtis namų. Tačiau labai džiaugiuosi , kad buvom išvykę, gera pasiilgti. Vilnius labai gražus miestas, labai lauksim kada viskas pasibaigs, kad visi galėtų, drąsiai vaikščioti gatvėmis.
Nebijojote parsikraustyti atgal tokiu metu?
Net nesvarstėm apie tai, ar kažko bijom. Labai dažnai tiesiog darome. Taigi, mergaitės pirmoji ilga kelionė truko 3 valandas, vykome Kuršėnų link. Ir Liuka puikiai atlaikė, ji kaip ir mes labai mėgsta keliauti, pirmus du mėnesius visas mūsų keliones pramiegojo.
Liuka dar labai mažytė. Ką per dienas veikiate, kol Lietuvoje įvestas karantinas?
Liuka yra tikra direktorė. Ji žino, ko nori ir kada nori, tėveliai tik nelabai susipratę. Reikėjo laiko suprasti jos norus. Ir dabar artėja trečio mėnesio pabaiga, tai ji ženkliai pasikeitusi, tiek daug šypsosi, kalba. Karantinas nelabai ką pakeitė mūsų dienotvarkėje, mes taip pat kaip ir iki jo – gyvenam kiekviena Liukos akimirka. Reikėjo daug ką išmokti, daug skaitėme prieš jos gimimą, lankėme paskaitas. Ir pradžioje jos tikrai labai pravertė.
Kaip manote, kokios taisyklės reiktų visiems laikytis, kad neišeitų iš proto?
Svarbiausia reikia atsipalaiduoti, kuo mažiau gilintis į grėsmes, nes jei kažkas negero nutiks, taip ir turės būti. Čia man primena, kai lauki gimdymo. Visos nori papasakoti savo baisiausius išgyvenimus, o tavo pasąmonėje ir taip gimdymas yra be galo skausminga, sunkiai protu suvokiama procedūra. Galėčiau valandų valandas apie tai kalbėti, kokį stresą patiria moterys laukdamos savo naujagimių. O aš nusprendžiau ieškoti būdų kaip išvengti to streso. Ir tikrai šiandien viską atsimenu, labai šviesiomis spalvomis. Dukros gimimas buvo labai gražus įvykis. Ir nesvarbu, kad skausmo būta daug...
Arba mano mamytės mirtis. Buvo nesuvokiamai skaudu, tačiau aš Dievo prašiau, kad jis man duotų stiprybės, kad pradžiugintų mano sielą bent tą dieną. Kai atsisveikinau su jos pelenais, ir Dievas davė ramybę.
Kai kurie dalykai palieka randus arba įspaudus, bet mes renkamės patys kaip reaguoti į viską.
Ką tėveliai veikia, kai Liuka užmiega?
Kai Liuka užmiega, tėveliai bėga tvarkyti namų, gamintis valgyti. Kažkokiai kitai veiklai kol kas laiko nelieka. Na, išeiname pasivaikščioti ir vakare pažiūrime filmą.
Mums tikrai neatrodo, kad viskas mūsų gyvenimas nuo dabar ir bus vien tik sauskelnės ir ašaros. Matosi, kaip dukra pradeda domėtis aplinka, jau būna lieka laiko ir pagulėti, vadinasi liks laiko ir mėgiama veikla užsiimti.