Grupės „Franz Ferdinand“ lyderis Alexas Kapranos: „Idėja sukurti grupę gimė vieno restorano virtuvėje“

Grupės „Franz Ferdinand“ koncertas/Pauliaus Peleckio/„Žmonės Foto“ nuotr.
Autorius: Monika Urbonaitė
Publikuota: 2019-07-17 22:22
Į Vilnių prieš keletą dienų atvykęs populiarios škotų grupės „Franz Ferdinand“ vokalistas Alexas Kapranos (47) visų pirma prieš interviu manęs pasiteiravo, ar lietuviams patinką švęsti. Pasirodo, viena čia užaugusi jo draugė garantavo jam Lietuvoje puikų vakarėlį. Ir, nors neseniai pagrindinis grupės būgnininkas, geras vokalisto bičiulis, patyrė traumą – Paulas Thompsonas susilaužė rankos pirštą – trečiadienį Alexas su grupe surengė tokį pasirodymą Vilniuje, kurio dar ilgai nepamirš drauge su „Franz Ferdinand“ šėlusi minia.

„Franz Ferdinand“ grupė buvo įkurta 2002 metais Škotijoje, su antruoju debiutinio albumo hitu „Take Me Out“ grupė užkariavo visus Jungtinės Karalystės topus, o 2004-aisiais gavo prestižinį „Mercury Prize“ muzikinį apdovanojimą. 2005 metais „Franz Ferdinand“ Britų muzikos apdovanojimuose pelnė „Geriausios metų grupės“ bei „Geriausio roko grupės pasirodymo“ įvertinimus. Per trumpą laiką „Franz Ferdinand“ užkariavo pasaulio melomanų širdis.

Jų naujausias albumas „Always Ascending“ pasirodė 2018-aisiais, po beveik penkerių metų pertraukos nuo paskutiniojo „Right thoughts, Right Words, Right Action“ albumo. Darbas sulaukė puikių įvertinimų, o kai kurios užsienio leidinių antraštės sensacingai skelbė: „Ferdinandai sugrįžo su trenksmu“.

Iki grupės „Franz Ferdinand“ sėkmės jūs dirbote įvairiausius, su muzika nieko bendra neturinčius darbus: suvirintojas, virtuvės šefas, koledžo dėstytojas...

Taip, o dabar jaučiuosi palaimintas, galėdamas keliauti po pasaulį, pažinti neatrastas vietas. Jokių šansų to padaryti tikriausiai neturėčiau, jei nedainuočiau su populiaria muzikos grupe. Visiška tiesa, kad praeityje man teko atsikąsti įvairiausių darbų.

Grupės „Franz Ferdinand“ koncertas/Pauliaus Peleckio/„Žmonės Foto“ nuotr.
Grupės „Franz Ferdinand“ koncertas/Pauliaus Peleckio/„Žmonės Foto“ nuotr.

Paauglystėje dirbau suvirintoju, vėliau restorano šefu. Taip pat ir dėstytoju. Vienoje klasėje ant sienos kabėjo pasaulio žemėlapis. Tada keliaudavau mintimis per tą žemėlapį, galvodau, kaip gerai būtų nuvykti į Peru, Naująjį Orleaną. Mažai kas dabar žino, bet idėja sukurti grupę „Franz Ferdinand“ gimė dar 2000 metais, mums su Bobu (bosine gitara grojančiu Bobu Hardy – aut. past.) laiką  leidžiant  vienoje restorano virtuvėje. Jau tada buvome geri draugai. Bobas lankė menų mokyklą, o aš dirbau viename iš Glazgo restoranų. Netrukus ten indų plovėju įsidarbino ir jis. Esate kada nors dirbusi restorano virtuvėje? Šefas, atsakingas ir už desertų skyrių, niekuomet negali išeiti anksčiau už paskutinius klientus, juk galbūt jie užsimanys saldėsio. Taip ir rymodavau, laukdamas paskutinio restorano stalelio verdikto, o mano bičiulis Bobas – paskutinių lėkščių, kad galėtų jas išplauti. Sėdėdavome virtuvėje, svajodavome apie koncertus, nuosavą grupę. Šiandien visos tos svajos yra realybė.

Debiutinis „Franz Ferdinand“ albumas šovė į populiarumo viršūnę net ir už Atlanto ribų. Tais metais tapote sėkmingiausiai pasirodžiusiais britų muzikantais Amerikoje nuo grupės „Coldplay“ laikų. Prisimenate save tuomet? Metėte į šalį visus papildomus darbus ir mėgavotės rokerio gyvenimu?

Na, tada tai man atrodė neįtikėtina. Matote, į muzikanto darbą aš niekuomet nežiūrėjau kaip į pagrindinį. Dirbdavau įvairiausius darbus, realistiškai žvelgiau į ateitį... Juk iki šiol atlikėjai, kurie groja mažiau žinomose grupėse, kaip ir aš, prieš „ferdinandams“ pelnant pripažinimą, suvokia, kad vien iš muzikos pragyventi neįmanoma. Gitaros brązdinimas, dainavimas dažnai negarantuoja tau stabilumo, net nežinai, ar šį mėnesį tau užteks pinigų pastogės nuomai ar ne. Todėl milijonai parduotų albumo kopijų mano pasaulį apvertė aukštyn kojomis. Svajodavau, kaip vieną dieną aš sukursiu populiarų hitą, na, ir gal, tik GAL, jei kūrinys tikrai geras, pavyks parduoti 500 jo įrašo kopijų. Visą gyvenimą grojau įvairiose grupėse, išbandžiau tiek daug įvairiausių profesijų ir tikrai nemąstydavau apie galimybę mesti visą papildomą veiklą į šalį.

Pasikeitus klausytojų auditorijos dydžiui tikriausiai taip pat ištiko šokas, juk buvote pratęs dainuoti mažoms grupelėms žmonių?

Iš pradžių aš be galo jaudindavausi, išlenkdavau vieną kitą stipresnio gėrimo taurelę, jog įveikčiau savo baimes. Vos ne kas vakarą pasirodydavau tūkstančiams žmonių. Tačiau neslėpsiu – ganėtinai anksti suvokiau, jog geriausia stimuliacija, kurią gauti ir nuo kurios apsvaigti gali kiekvienas muzikantas, ir yra būtent tas susijaudinimas prieš lipant į sceną, adrenalinas, kurio netrūksta kiekvieno pasirodymo metu. Jau seniai nevartoju alkoholio prieš koncertus.

Tais metais, kai išpopuliarėjote, socialiniai tinklai neturėjo tokios didžiulės įtakos pasauliui. Šiandien mes vargiai išsiverčiame be „Facebook“, „Twitter“ ar „Instagram“. Koks jūsų santykis su socialiniais tinklais?

Džiaugiuosi, kad per juos aš galiu bendrauti su gerbėjais. Kartais žmonės manęs net paprašo per tam tikrą koncertą pagroti kažkokį kūrinį ir aš sakau: „Kodėl gi ne?“. Tik tiek. Rimtai į socialinius tinklus aš nežiūriu. Bet mane dažnai stebina ten egzistuojanti agresija. Na, kai komentatoriai dėl kokio nors veiksmo ne internetinėje erdvėje vieną ar kitą asmenį pasiryžę sutrypti su žemėmis. Tas linčo teismas, vieno asmenio užmėtymas akmenimis egzistavo gūdžiais laikais, todėl nesuvokiu, kaip mes vėl grįžtame prie tokio elgesio socialiniuose tinkluose. Atrodo, kad nebemokame reikšti nuomonės be intencijos kažką sumenkinti, viešai sugėdinti. Tai, manau, labai didelis socialinių tinklų minusas.

Grupės „Franz Ferdinand“ koncertas/Pauliaus Peleckio/„Žmonės Foto“ nuotr.
Grupės „Franz Ferdinand“ koncertas/Pauliaus Peleckio/„Žmonės Foto“ nuotr.

Naujausias „Franz Ferdinand“ albumas „Always Ascending“ skiriasi nuo ankstesnės grupės kūrybos. O ir dainuojate apie „ištrūkimą iš popierinių narvų“, „medijų galią priimti teisingus sprendimus bei padaryti gyvenimą geresniu“.  Stengiatės savotiškai pamokyti šiuolaikinę kartą?

Aplinkui mus jau vyksta revoliucija. Jungtinėje Karalystėje šiuo metu itin ryškus politinis žmonių aktyvumas, po „Brexit“  visi kreipia dėmesį į šalies politiką kaip niekad anksčiau. Beje, ilgą laiką pasaulyje buvo vengta kalbėti apie homoseksualų teises, lygybę.  Išties nemažai dalykų pasikeitė per paskutiniuosius dešimt metų, atvirai džiaugiuosi dėl to. Tačiau niekuomet nenorėčiau būti muzikantu, vadovaujančiu paradui ar aiškinančiu, kaip žmonija privalo gyventi. Kūrėjo misija yra sugerti tai, kas aplinkui vyksta, domėtis tuo ir apie tai kalbėti, tačiau niekada niekam nieko neįrodinėti, nedaryti išvadų.

Sekti instinktus, jaustis laisvu, nekopijuoti kažko, ką be galo gerai praeityje darė kiti. Galiausiai pasitikėti savo identitetu. 100 procentų esu tikras, kad tokie kūrėjai – drąsiausi. Nesvarbu, kokį muzikos žanrą tu renkiesi, jei tik pasitiki savimi, tiki tuo, ką darai ir stengiesi.

Ne tik puikiai grojate keliais instrumentais, dovanojate energingus pasirodymus, bet ir rašote dainas. Ilgiau užtrunka pasiruošti koncertui ar parašyti dainą?

Jei ima skaudėti dantį, aš  to danties su replėmis pats netraukiu, einu pas odontologą, kad šis manimi tinkamai pasirūpintų. Ką noriu tuo pasakyti? Muzikos industrija be galo sudėtinga. Aš groju, dainuoju ir rašau. Albumų pardavimais ar koncertų organizavimu nesirūpinu, palieku tai žmonėms, kuriais pasitikiu. Todėl kitiems, širdžiai maloniems dalykams turiu pakankamai laiko. Nežinau. Išties visos „Ferdinandų“ dainos atsiranda įdomiai. Kartais jose išgalvoti herojai, kartais – asmenys, palikę žymą, sukėlę nuostabą savo elgesiu tam tikruose mano gyvenimo etapuose. Jei turi vaizduotę, kūryba gali tave pakylėti ir išlaisvinti. Kalbant apie pasirodymus, iš mūsų pusės jie niekuomet nebūna statiški. Kiekvieną kartą kur nors nuvykęs ir užlipęs ant scenos aš peržvelgiu publiką, mąstau, koks pasirodymas ją šį vakarą pavergtų. Per ilgus karjeros metus išmokau vos pažiūrėjęs į minią nustatyti,  ko jai reikia. Todėl kartais būna taip, jog koncertas „nutinka“ ekspromtu. Pasirodymu metu aš jaučiu adrenaliną, mane apima ekstazė. Dainų rašymas – visai kitokia patirtis.

Vakar dienos transliacijoje išsidavėte, kad Londone gyvena jūsų bičiuliai iš Lietuvos. Ką be rekomendacijų, kur nuvykti ar ko paragauti esate dar iš jų girdėjęs apie Lietuvą?

O, taip. Lietuviai – puikūs žmonės. Su viena drauge mes tik ką prasilenkėme, Lietuvoje ji lankėsi praėjusį savaitgalį, dalyvavo vestuvėse. Ne kartą iš jos esu girdėjęs kaip šioje šalyje visi mėgsta švęsti. Lietuviai, pasak jos, ne tik per vestuves žino, kaip „užkurti“ nerealų vakarėlį.

Kalbant apie lietuvių kuriamą muziką, jus prieš koncertą apšildė „Shishi“ merginų grupė. Domėjotės jų kūryba anksčiau?

Klausiausi grupės prieš atvykstant į Lietuvą ir man be galo patiko. Jaučiau, jog merginos tokios pat smagios bus ir scenoje. Kiek teko girdėti, tai dar labai jauna, tačiau perspektyvi grupė. Smagu buvo su jomis pasirodyti VU botanikos sode.

Žmonės.lt

Temos:

Muzika Interviu

Naujausi straipsniai