Vaiko auklėjimas – sudėtingas procesas, reikalaujantis iš tėvų kantrybės, laiko ir noro ieškoti geriausio sprendimo. Raidos psichologė D. Baumrind išskyrė 4 auklėjimo stilius, kurie skiriasi atsižvelgiant į tėvų gebėjimą būti reikliems ir jautriems.
Psichologai jau seniai domisi, kokį poveikį vaikų raidai daro tėvai. Tačiau surasti tikrąsias priežastis, konkrečių veiksmų pasekmes yra labai sunku. Kai kurie vaikai, gyvenę visiškai skirtingose aplinkose, suaugę turi panašių asmenybės bruožų. Kiti, priešingai, nors augo vienoje šeimoje, vertina stebėtinai skirtingus dalykus. Nepaisant šių iššūkių, vaikų psichologai atrado įtikinamų ryšių tarp auklėjimo stiliaus ir jų poveikio mažiesiems.
Dar 1960 m. JAV psichologė Diana Baumrind nustatė keturis pagrindinius vaikų auklėjimo tipus, kurie natūraliai atspindi žmogiškąsias vertybes. Tėvų elgesiui įtaką daro svarbiausi veiksniai: reikalavimai ir kontrolė, drausminimas, suaugusiųjų ir vaikų tarpusavio bendravimas, artumas ir švelnumas, jaučiamas atžalai.
Autoritarinis auklėjimas
Šeimoje esant autoritariniam auklėjimo stiliui, vaikai privalo laikytis griežtų taisyklių, kurias nustato valdingi tėvai. Tačiau gimdytojai nemoka ar nemato prasmės aiškinti vaikams tų taisyklių esmės. Nepaklusnių atžalų laukia bausmės. Jei vaikai prašo atsakyti, kodėl jie turi elgtis vienaip, o ne kitaip, suaugusieji dažnai atkerta: „Nes aš taip pasakiau!“
Tėvai kelia nepagrįstai didelius reikalavimus, bet nereaguoja į vaikų interesus, poreikius. Pagal D. Baumrind, tokie valdingi tėvai rūpinasi tik savo idėjomis, užimama socialine padėtimi, statusu šeimoje ir tikisi paklusnumo, nuolankumo be jokio paaiškinimo. Griežti tėvai nutolsta nuo vaikų, nemoka parodyti švelnumo, o geras atžalų elgesys suvokiamas kaip savaime suprantamas. Taip auklėjami vaikai auga paklusnūs, gerai mokosi, bet nesijaučia laimingi, bijo suklysti, linkę į depresiją. Jiems trūksta socialinės kompetencijos, savigarbos.
Tėvai – autoritetai
Autoritetingi tėvai, kaip ir autoritariniai, taip pat nustato vaikams taisykles ir gaires, bet skatina, kad atžalos jomis vadovautųsi. Šis auklėjimo stilius yra daug demokratiškesnis, pagrįstas šiltais vaikų ir tėvų santykiais. Autoritetingi tėvai atsižvelgia į vaiką, nori jį išklausyti, atsakyti į atžalai rūpimus klausimus. Jei vaikai nesugeba pateisinti lūkesčių, tėvai yra jautrūs ir atlaidūs, nepuola bausti.
Taip pat skaitykite: 7 tėvų klaidos, kurios trukdo vaikams tapti lyderiais
Pasak D. Baumrind, šie tėvai stebi savo vaikus ir nurodo aiškius jų elgesio standartus. Jie ryžtingi, bet neįkyrūs, vaikų nevaržo, linkę į kompromisus. Jų drausminimo metodai yra pedagogiški, skatinantys pasitaisyti, elgtis tinkamai. Suaugusiųjų ir vaikų bendravimas pagrįstas ne drausminėmis nuobaudomis, o bendradarbiavimu. Tėvai suteikia laisvę vaikui pasirinkti, o priėmus sprendimą – pajusti atsakomybę. Jie siekia, kad atžalos būtų savarankiškos, socialiai aktyvios, pasižymėtų savitvarda, nebijotų priimti sprendimus. Anot psichologų, tokie vaikai auga laimingi, altruistiški, pasitikintys savimi, daug pasiekia.
Plačiau apie tėvystės stilius skaitykite 42-ajame jubiliejiniame savaitraščio „Ji“ numeryje!
