Lyginant su tais, kurių meno niekas nežino, mūsų herojui labai pavyko. Tik kažin, ar jis buvo laimingas. Mat vyro vardą išgarsino vienas vienintelis paveikslas, ir dar neaišku, ko ten buvo daugiau: žavėjimosi ar pašaipų. Grantas Woodas (1891–1942) nutapė paveikslą „Amerikos gotika“ (1930 m.), kuris taip išgarsėjo, kad net „Monai Lizai“ teko kiek pasitraukti į šalį.
Pirmą kartą jis buvo paviešintas Čikagos meno instituto parodoje-konkurse. Žiuri iš pradžių kiek sutriko ir nutarė, kad paveikslą reikia atmesti. Vėliau atlėgo ir sutarė, kad tai – mielas humoristinis daiktas. O sukdama trečią ratą nusprendė skirti tam keistam darbui 300 JAV dolerių premiją ir dėl visa ko palikti jį instituto muziejuje.
Greitai kone veltui gautas paveikslas ėmė krauti muziejui kapitalą: visi laužėsi jo žiūrėti, nes „Amerikos gotika“ tapo spaudos sensacija – apkeliavo Čikagos, Niujorko, Bostono ir kitų JAV miestų laikraščius, pasiekė net Londoną ir Berlyną. Taip pat pasiekė Ajovą, o ten viena fermerė taip įtūžo, kad grasino surasti Woodą ir nukąsti jam ausį: ko tas niekšas tyčiojasi iš dorų kaimiečių. Įdomu, kad fermerė nebuvo vieniša. Įtakingi kritikai Gertrude Stein ir Christopheris Morley taip pat manė, kad tapytojas norėjo pašiepti bukus provincialus. Woodas labai nuliūdo, nes visą gyvenimą vadino save kaimo dainiumi. Bet ginčytis nė nemėgino: su šiuo paveikslu jį užgriuvo tiek pretenzijų, kad protingiausia buvo jų nepaisyti. Be to, būtų buvę keblu leistis į rimtą diskusiją – Woodas negalėjo paaiškinti, ką tas paveikslas reiškia.
Kartą važiuodamas mašina jis Eldone (Ajovos valstijoje) pamatė baltą neogotikinį namuką ir ėmė spėlioti, kas jame galėtų gyventi. Viešpats žino, kokios vizijos dailininką lankė, bet pozuoti jis pakvietė tuos, kas buvo po ranka. Vyro „vaidmenį“ atliko Woodo dantistas Byronas McKeeby, moters – sesuo Nan. Kol vyko darbas, jokios blogos nuojautos tapytojo nekankino, juolab visas paveikslo detales jis tapė atskirai: iš pradžių Nan veidą, paskui – dantisto, tada – neogotiką, drabužius, dar šį tą. Ir tik kai drobė buvo baigta, Woodas suprato, kad kviesti pozuoti seserį buvo klaida. Nan iškart pasišiaušė: kodėl tokia senamadiška? Paskui ėmė nerimti, kodėl ji, tokia jauna ir graži, paveiksle atrodo kaip perekšlė ir dar yra seno vyro žmona. Woodas daužė kumščiu į krūtinę, kad ten – ne žmona, o duktė. „Aha, vadinasi, senmergė?!“
Kiekvienas paveikslą matė savaip. Spaudoje buvo akcentuojamas kažkoks herojų nepasitenkinimas, nuoskaudos, nutylėjimai, paslaptys, negeri žvilgsniai; taip pat – jų šakės, kurios tiktų ne fermeriui, o Liuciferiui. Buvo kalbų apie tai, kad tas paveikslas kažkaip siejasi su Woodo tėvu, kuris buvo nuožmus sektantas ir atimdavo iš sūnaus pasakų knygas, nes „mes, kvakeriai, turime skaityti apie tikrus dalykus“.
Paveikslo stilistika paaiškinama Woodo aistra Šiaurės renesansui. Dailininkas, nukakęs į Vokietiją, ten atrado XV a. flamandus ir vokiečius: jie vaikiną tiesiog paguldė ant menčių.
Bet kai matai baltą moters apykaklaitę ir segę, kai languose – dailios užuolaidos, o ant palangės – jaukūs gėlių puodeliai, supranti, kad visi stiebiamės į saulę, kad ir koks rūstus, nejaukus ar patriarchalinis būtų mūsų gyvenimas...
Nors išties paveikslo stilistika paaiškinama Woodo aistra Šiaurės renesansui. Dailininkas, nukakęs į Vokietiją, ten atrado XV a. flamandus ir vokiečius: jie vaikiną tiesiog paguldė ant menčių; didelį įspūdį padarė ir modernus judėjimas „Naujasis objektyvizmas“. O kadangi Woodas vėliau aršiai tapė Amerikos provinciją, ta jo senų ir naujų stilių samplaika buvo pavadinta amerikietišku regionalizmu.
Christopheris Morley vadino „Amerikos gotiką“ nuostabiausiu kada nors matytu paveikslu. Gertrude Stein buvo dar nekuklesnė: sakė, kad Woodas – garsiausias amerikiečių dailininkas. O tokie komplimentai nepraeina be pėdsakų. Tad Nan, gyvenusi su broliu ir mama ankštoje studijoje, turėjo Woodui ne tik pačios sugalvotų pretenzijų. Staiga išaiškėjo, kad visi nori žinoti, kas tas paveikslo autorius ir kur jį rasti, juolab kažkas mielai nurodydavo Woodų adresą. Liaudis į studiją griūdavo net nesibeldusi, o šeimininkai nerakindavo durų, nes tapytojas nuolat pamiršdavo raktus. Kartais pašaliniai žmonės užklupdavo Nan, gulinčią lovoje, kartais – pataikydavo, kai visi pietaudavo, ir net būdavo tokie mandagūs, kad sakydavo: „Nekreipkite dėmesio. Skanaus!“
„Amerikos gotika“ buvo kaip užkeikta. Nespėjo nuslūgti pirmoji banga, ir prasidėjo karas, paveikslas virto plakatu, kviečiančiu ginti amerikietiškų vertybių. Vėliau jis tapo kažkokio Brodvėjaus miuziklo afiša, dar vėliau – pačių įvairiausių įvykių karikatūra ir parodijų objektu, animacinių filmų ir komiksų pirmavaizdžiu, visų įmanomų produktų reklama…
Woodo istorija tikrai ypatinga. Iki paveikslo „Amerikos gotika“ jis buvo vietinės reikšmės Ajovos tapytojas, kartą valstijos meno mugėje laimėjęs mėlynąjį diržą ir kartą gavęs puikų užsakymą – apipavidalinti Sidar Rapidso laidotuvių biuro patalpas. Vertėsi sunkiai, gyveno kažkokiame lofte prie vagonų depo; ta vieta net neturėjo adreso – teko pačiam jį sukurti. Apie savą vadybininką ar parodą Niujorke nebuvo nė minčių, nors būtent apie tai svajoja visi dailininkai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Yayoi Kusama: populiariausia 2014-ųjų menininkė arba princesė ant žirnių
Nacionalinį didvyrį Woodą visi stebėjo kaip per lupą. Jam to mažiausiai reikėjo.
Paveikslas „Amerikos gotika“ stipriai pakeitė Woodo gyvenimą. Jis įkūrė dailininkų koloniją „Akmens miestas“, buvo pakviestas dėstyti Ajovos universiteto Meno mokykloje ir dar kažkur, tapė, kūrė litografijas, keramiką, vitražus, įvairius erdvinius objektus. Šiuo atžvilgiu viskas buvo gerai. O blogai buvo tai, kad nacionalinį didvyrį Woodą visi stebėjo kaip per lupą. Jam to mažiausiai reikėjo. Tapytojas buvo gėjus – puritoniškoje Amerikoje už tokius dalykus grėsė kalėjimas. Tiesa, rašoma, kad dailininko orientacija buvo vieša paslaptis, bet dėl menkiausio neatsargumo ar konflikto maža paslaptis galėjo virsti didele bėda.
Baimė stipriai varžė Woodo gyvenimą. Dailininkas buvo uždaras, vengė bendrauti, stengėsi elgtis taip, kad niekam nekiltų mintis, jog jis – meniška ar bohemiška natūra; net dėstė konservatyviai ir tapė atsargiai. Matyt, iš baimės ryžosi ir santuokai: 1935–1939 m. buvo vedęs Sarą Sherman Maxon, septyneriais metais vyresnę operos dainininkę. Ši moteris buvo gera partnerė: nereiškė vyrui jokių pretenzijų, globojo jį kaip vaiką, ištraukė iš paskalomis gyvenančio Sidar Rapidso į Ajova Sitį. Net tylėjo dantis sukandusi, kai Woodas ėmė sukti ratus apie jos žentą. Ir skirtis Sara nesutiko. Todėl skyrybų procesas buvo skausmingas, o jam pasibaigus moteris liko be nieko.
TAIP PAT SKAITYKITE: 5 originalūs menininkai, kuriuos verta sekti „Instagram“ tinkle
Viena iš skyrybų priežasčių buvo Woodo 1937 m. pasamdytas sekretorius – gražuolis Parkas Rinardas. Per jį ir įvyko tai, ko tapytojas su nerimu laukė: jis buvo atleistas iš universiteto – neva dėl santykių su Rinardu (nors sakoma, kad direkcijos tiesiog nebetenkino archajiškas jo dėstymo stilius). O už poros metų Woodas mirė – nuo skydliaukės vėžio.