Akimirka, kai pavyko pajausti savo pašnekovę – grafikę Nijolę Vilutienę (Ingelevičiūtę), priminė nėrimą į gilų šulinį, kuriame nuo aido atsikartoja pradingstantys žodžiai ir jų skiemenys. Tada netikėtai atsirandi jau visai kitur – pajūrio vėjų siūbuojamoje smilgų pievoje, kur gyvena beribis švelnumas, moteriškas įžvalgumas, didžiulis ilgesys ir daug tylos tarp eilučių. Tokios ypatingos buvo šio interviu su viena žinomiausių šalies grafikių patirtys.
Jūsų ne kartą eksponuoti gamtos paveikslai tiesiog prikausto žvilgsnį. Ką tokio ypatingo jie turi?
Jei žiūrovas stabteli, manau, paveikslas jam yra ypatingas. Paveikslas man turi alsuot, būt paslaptingas, įdomus. Būdama gamtoje, galiu jaustis pakylėta, dingsta visi rūpesčiai. Vaikščiodama miške, juntu senų medžių kvapą, o pajūryje – virpantį orą ir begalinę erdvę. Jeigu tai pavyksta perteikti kūriniuose, žmonės irgi pajunta. Būna taip, kad eidama staiga pamatau šakelę, pakeliu ją ir parsinešu namo piešti. Yra tam tikras ryšys – ji man jau yra nepaprasta šakelė.
Ar panašūs jausmai lydi ir bendraujant su žmonėmis?
Tuo metu, kai auginau Aldoną (aktorė Aldona Vilutytė, aut. past.), menine redaktore dirbau žurnale „Girios“. Ten bendravau ir su fantastišku mus jau palikusiu novelistu Juozu Apučiu, kurio viena mintis buvo tokia: tarp dviejų žmonių gali ir nieko nebūt, bet turi pereit elektros laidas. Toks laidas atsiranda pirmąkart pamačius kūrinį ar žmogų. Taip man ir nutiko susipažinus su būsimu vyru.
Kaip tas elektros laidas nulėmė jūsų santykius?
Mes daug kalbamės – kartais ir nuo šešių ryto. Pasidarom kavos ir pradedam. Jis – taip, aš – kitaip. Kontrargumentai, bet būna ir labai daug sutapimo taškų. Ko gero, mes ginčijamės dėl to paties. Paskui pamąsčiau, kad gi negali vyras ir moteris vienodai mąstyt, nors kalba ir apie tą patį. Kuo toliau gyvenu, tuo labiau aš nenoriu jokios lygybės. Nesu už tai, kad moteris žemintųsi, ne, bet nenoriu ir lygių teisių, būt lygiavertė. Noriu būt pakylėta. Noriu, kad būtent vyras man nusileistų. Pikta, kai reikia tampyt į penktą aukštą sunkius daiktus, nes kartais tenka. Tiesiog – kai gyvena kartu du dailininkai, negali būti lepinama.
Ar savo dukroms linkėjote kitokio gyvenimo?
Menininko gyvenimas yra labai kintantis. Aš norėjau ramesnio, bet ir pati esu nepastovi. Jutau, kad gyventi joms bus įdomu, nes matė ne tą eilinį modelį, kur pietūs, vakarienė, stabili alga. Buvo kitaip, bet abi buvo labai mylimos ir tai žino. Jaunėlė dailininkė Emilija Balas dabar gyvena Vokietijoje, o Aldona – čia, Lietuvoje, ir yra labai savarankiška. Nuo vaikystės aš ir mano dukros vasarą autobusiuku ar traukinuku – prie jūros, į Klaipėdą pas mano seserį, į Pervalką, į Palangą. Išsinuomodavom kambarį per pavasario ar rudens atostogas. Viską palikdavom ir vaikščiodavom. Dukras žavėjo natūrali pajūrio gamta.
Būti ir atsidavusia mama, ir talentinga menininke. Kaip suderinti?
Buvo gražus ir nelabai lengvas metas, bet daug laiko praleisdavom kartu ir mums buvo gera... Mažiau kūriau, bet, matyt, nelabai ir norėjau. Nesugebėjau to savo laiko išlaviruot. Negaliu iškart „nuo puodo“ pradėt kurt. Niekaip. Nemoku. Aš žiūriu pro langą gal dvi tris dienas – dėl to tokia ir mano linijos nuotaika. Braukyt be tikslo – man taip netiko. Dirbdavau kartais naktimis, kai tylu, bet vis tiek visada po truputį.
Ar kada teko išgirsti bjaurių gandų, kad su žymiu grafiku gyvenate tik dėl lengvesnio kelio į šlovę?
Nuo pat pradžių nebuvo lengva: mano vyro darbų keletą metų nepriimdavo į parodas, ilgai kūrėm ten, kur gyvenom. Gal kiti galvoja, kad dviem menininkams kartu lengviau. Patirtis rodo, kad taip nėra. Vyro draugai menininkai galvodavo, kad man menas – kaip hobis, laisvalaikis. Rimtai nežiūrėjo. Kai būdavo konkursai tuo metu į parodas, aš vis niekaip nepatekdavau. Jis jau patekdavo ir aš džiaugdavausi. Jaunystėj dailininkai nori pasiekti karjerą.
Jautėtės neįvertinta kaip menininkė?
Ne, nesijaučiau, bet gal man taip sutapo, kad ir jis grafikas, kuris iš pat pradžių buvo žinomas. Aš čia ką – vaikų mama. „Tai ir sėdėk prie puodų arba būk graži ir linksma“, – taip man vienąkart ir pasakė. Pasirodo, mano konkursinių darbų beveik ir nežiūrėdavo. Man palengvėjo, nes vis galvodavau, kad jie neką prastesni už kitų, kurie patekdavo. „Per daug linijų tavo“, – sakydavo. Nekreipdavau dėmesio į kritiką, nes kitaip niekad nebūčiau dirbusi. Esu jau vėlyva menininkė. Dabar labiau pradėjau savim tikėt. Dalyvauju parodose ir užsienyje, ir Lietuvoje.
Lankiausi vienoje Jūsų parodų ir mačiau, kaip vyras didžiuojasi: jo akys žibėjo...
Man vis sakydavo: „Kam tu kalbi vien apie vyro darbus?“ Būdavo, ateina į dirbtuvę jo darbų žiūrėt ir aš pasakoju, pasakoju. Nusistebėdavo, iš kur viską taip žinau – ir techniką, ir metus. Atsakydavau, kad irgi baigiau institutą, kad esu dailininkė. Kodėl turi žinot apie mane? Dabar negaliu skųstis: domisi, prašo parodyti darbų. Nesakau, kad tai – konkurencija, bet kiekvienam dailininkui malonu, kad dirbi ne vien sau. Dabar darau, ką noriu, – viskas ateina. Kaip sako Markas Aurelijus – yra taip, kaip turi būti. Ypač jeigu tai tikra ir jeigu iš tikrųjų žinai, ko nori. Kuo toliau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kad taip ir vyksta.
Ir Jums šypsosi laimė dirbti tai, kas patinka?
Nemėgstu užsakymų, todėl retai dirbu kam nors kitam. Nesu komercinė menininkė. Pavyzdžiui, mano atvirukai, kuriuos kuriu, kai būna gera, kai ramuma: gėlytės, moterys. Kas nežino, stebisi, kad čia irgi mano darbai, bet juk jie kinta su nuotaika. Gal aš klaidą darau? Skaičiau tokią kritiką, kad dailininkas, galintis ir taip, ir anaip kurt, nėra geras, bet man kitaip neišeina. Jeigu man tuo metu yra nuotaikų blaškymasis, noriu tik neramių linijų, noriu draskyti metalą. Kai man kiti sako, kad tos mano draskomos linijos yra vyriškos, atsakau: „Ne, vyro būtų kietesnės.“ Negalvoju apie tai, kaip mane vertins.
Daugeliui smalsu, koks gi tas menininko ir kritiko santykis?
Yra labai gerų kritikų, o kituose matau tiesiog savo apsiskaitymo, protingumo rodymą – ne kūrinio supratimą. Net kritikuojant turi būt nuoširdumas, turi mylėt tą kūrinį. Danys (Marius Mindaugas Danys, mirė 2015 metais, aut. past.) tuo metu darė bendrą dailininkų parodą, joje dalyvavau ir aš. Pamenu, skaitau vieno kritiko straipsnį ir apie mane parašyta taip, lyg būtų perpratęs mano esmę. Susidomėjau, kas jis toks. Sakau, noriu susipažint, padėkot. Ilgais plaukais vaikinas atlekia. Mes tapom gerais pažįstamais. Matomės labai retai, bet yra ryšys. Dievulis mestelėjo žmonių, kurių neieškau. Jie ateina į mano gyvenimą būtent vyresniame amžiuje. Manau, dailininkas turi pasitikėt kritiku, nes būni kaip nuoga. Iš tikrųjų, po parodų jaučiuosi blogai – ypač kai rodau savo mylimų moterų paveikslus. Kartais atrodo, kad vyrai kitaip mato moters kūną – juo tik grožisi. Piešia gerai ir tapo gerai, bet moteris jiems – tik objektas... Galėjo būt juk ir obuolys. Gal klystu?
Kas Jums teikia kūrybinio įkvėpimo?
Gamta, aplinka ir moterų tema. M. K. Čiurlionio menų mokykloje buvome auklėjami liaudies menu. Žavėjausi dekoratyviuoju, jis man gražus, bet vėliau prarado paveikumą. Patinka tas nervas, kūrybinis pyktis, kur kažkas tokio neužbaigto, neišsakyto. Gal manyje tiek visko susikaupdavo, kad aš norėdavau tai pavaizduoti. Mano moters tema – iš vidaus. Čia yra toji „Eglė žalčių karalienė“ ir ją matau kaip moterį, kuriai nėra lengva.
Kalbamės ypatingoje erdvėje – kūrybinėse dirbtuvėse. Papasakokit, kaip čia vyksta tas draskymasis?
Mes vėlai gavom dirbtuvytę (nedidelės patalpos Vilniaus senamiestyje, aut. past.). Čia vyras daugiau dirbdavo. Kai vaikai jau išėjo, anūkas paaugo, dažniau dirbu namie. Tada ne aplinka svarbi, o nuotaika ir tai, kad aš būnu laisva. Man turi būti šiek tiek betvarkė. Estetikos niekada nemėgau. Negalėčiau gyvent sterilioj aplinkoj. Dabar jaunimas gal taip ir mėgsta, o man kažkas turi būt ne taip, numesta. Namie pasitiesiu per visą kambarį plėvelę, kad negalvočiau, jog užtikš ant knygų, ir tada gimsta darbai...
...keliaujantys po pasaulį. Jūsų grafika žavi meno mylėtojus JAV, Belgijoje, Japonijoje, Argentinoje, Kanadoje, Prancūzijoje...
Dabar reikia tik dirbti ir rasti laiko poilsiui. Džiaugiuosi, kad mano specialybė – ne scena. Ypač nemėgstu rodyti savo paveikslų su moterimis. Visada prašau padėti į papkutę. Jos pieštos ne iš nuotraukų, o iš natūros. Tarp pozuotojų – ir mano dukra. Kai tas moteris nunešu į galeriją, man atrodo, lyg į mane pačią žiūrėtų. Toks jausmas, lyg parduočiau dalelę savęs. Aš šiuos savo paveikslus iš tikrųjų labai myliu. Jeigu jų nenupirkdavo mėnesiais, atsiimdavau iš galerijos, kad nesijaustų paliktos ir nereikalingos.
Ar prisirišate tik prie savo darbų, ar ir prie turimų daiktų?
Nesu ta, kuri gaili išmest, kas nereikalinga, bet prisirišu – net prie tų žurnalų, kurių nebereikia. Jau sodelis visas apkrautas. Kaip čia išmesi? Mes taip auklėti buvom. Dėl maisto, pavyzdžiui, esam labai saikingi. Kai nemiegu, galvoju, kad reikia spintas tvarkyt, o man tai tas pats, kas nuskrist į Mėnulį. Kas mane pažįsta, žino, ką aš darau visą gyvenimą, – tvarkau spintą!
Taigi esate moteris, pralaimėjusi kovą su spinta. Ar dar turite kitų neįveiktų buities priešų?
Ko visiškai dabar nemėgstu? Indų plauti! Neturim indaplovės. Gyvenam penktam aukšte ir taip gražiai matosi medžiai, langai, kas kur nemiega. Už tų langelių juk – kiekviena šeima. Tai užuot plovusi indus... Antra valanda nakties: „Na, – galvoju, – jau reikia.“ Tada kaip filme paplaunu dalį, surūšiuoju ir vėl žiūriu pro langą, ir vėl.
Lėtai mėgautis akimirkomis yra be galo subtilus menas. Jums svarbios smulkmenos?
Niekas to dar neklausė, bet man smulkmena labai daug reiškia. Kai reikia labai staigiai, greitai, greitai, greitai – mane tai išcentralizuoja. Kaip Aldona teisingai pasakė, kartais ji jaučiasi mano mama. Ji mato, kad nesusikaupiu, kad aš – ir ten, ir čia. Reikia kažko, bet aš nebeprisimenu. Menininkais taip pat reikia rūpintis... Norėčiau, kad man atvežtų ir popieriaus, ir dažų, kad pati galėčiau labiau susikaupti. Šiaip man reikia būt disciplinuotai. Man labai daug savybių trūksta, bet ką padarysi – tik anksčiau dėl to išgyvendavau.
Ar šiais jaunystės kulto laikais baisu pasenti?
Meluočiau, kad labai gera sent, bet nebijau. Nėra gera gal todėl, kad tiek daug daryta ne taip. Blogiausia buvo prieš dešimt metų. Viena vyresnė literatė pasakė: „Kai bus tau šešiasdešimt, va tada pasikalbėsim. Pamatysi – tapsi protingesnė.“ Skaitau vėlyvais vakarais, žymiuosi. Mėgstu filosofines knygas ir poeziją, jos man padeda įvardyti jausmus. Skaitau ne bet ką ir kartais tos dvi trys eilutės knygoje arba išgirstas pokalbis iš gero filmo atveria visai kitą mąstymo plotmę...
Pasidalykite bent viena didelį įspūdį palikusia knyga.
Marcelis Proustas „Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje“ rašė: „Paniręs į beviltišką liūdesį, vienintelę paguodą randu mylėdamas ir būdamas mylimas.“ Kai perskaičiau, labai nustebau – vyras gali taip rašyti. Vadinasi, jis yra jautrus. Vyrai iš esmės yra jautrūs – kaip vaikai. Dar labai įstrigo Alessandro Baricco „Misteris Gvynas“: „Kartais pasijusdavo taip blogai, kad tą savo negalavimą apibūdina kaip staigaus išnykimo būseną. Nepagydoma tuštuma.“ Šie žodžiai lyg apie mane. Kartais šitaip jaučiuosi. Gal vyrams – dar baisiau, nes man gera vien išvirus sriubą, kai matau, kaip skaniai šeima valgo. Aš būnu laiminga.
Sakote, moteriai tos tuštumos labiau pavyksta išvengti?
Aš ir dabar bijau būt tokia. Viešajam transporte sėdi už mane jaunesnės moterys. Jų akys kaip nualinto šuniuko: nieko nemato, abejingos, pavargusios. Man gaila. Kiekvieną dieną jas stebiu. Gal ir tai mane veikia. Nenoriu tokia būt. Mano veidas gali senti, raukšlėtis, bet čia – apie vidų. Gal toms moterims jau neįdomu niekas... Moteris turi jausti, ji turi būti kažkas, kas nepasiekiama. Nieko neturi gaut, bet jaustis mylima, mylinti, geranoriška, intuityvi, nebanali. Moteris turi jausti savo vertę ir būt reikalinga. Ji turi būt nuoširdi – tai ir yra gražumas. Išminties be nuoširdumo, ko gero, nėra.
Jei tik sugebėtume palaikydamos santykius būti nuoširdžios ir išmintingos... Ar po keturiasdešimt penkerių santuokos metų vis dar tenka gludinti kampus?
Kartais reikia patylėti, nors man tai nepatinka. Mes galvojam, kad vyrai yra stiprūs, bet taip nėra. Aš nebebijau to sakyt. Ko man tikrai trūko – kantrybės. Ši išmintis pasiekiama ne iš karto arba visai nepasiekiama. Galima sau gyvent ir negalvot, kas vyksta, bet tas dviejų menininkų gyvenimas duoda daug išminties.
Po visko, ką patyrėte kartu su vyru, ar dar sieja tas elektros laidas?
Taip... Mes ir negyvenam labai ramiai... Man tikrai nėra tas pats. Elektros laidas dar sieja, bet gal senstam. Tiesiog daug kas pasidarė įprasta, o moteris juk visada nori jaustis pakylėta. Vyrui taip pat būna sunku, kartais jam irgi nesiseka. Tada reikia pagirti, o aš – kritikė didžiausia. Nors viešumoje jį visada ginu. Visada. Man jo kūriniai yra šedevrai. Kiek metų kartu, Dieve mano...