Gopalas Michailovskis sceną iškeitė į mokslus: apie romų sunkumus Lietuvoje ir naują etapą Vengrijoje

Gopalas Michailovskis / Fotobanko nuotr.
Kamilė Akelaitytė
Šaltinis: 15min
AA

Romų tautybės atlikėjas Gopalas Michailovskis daugeliui pažįstamas iš televizijos muzikinių projektų, tačiau šiuo metu viešumoje jis matomas vis rečiau. Rodydamas savo balso galimybes scenoje, jis siekė laimėti šou „Mes vieno kraujo“ piniginį prizą, kad galėtų išvykti mokytis svetur. Nors projekto nelaimėjo, Gopalas savo svajonę įgyvendino Vengrijoje.

Dabar Gopalas Michailovskis su portalu 15min sveikinasi iš Vengrijos universiteto, kuriame mokosi kultūros paveldo. Pašnekovas tiki, kad čia įgytos žinios padės griauti mitus apie romų bendruomenę Lietuvoje.

– Gopalai, nuo jūsų debiuto televizijoje praėjo daugiau nei penkeri metai. Spindėjote scenoje, tačiau iš pramogų pasaulio esate pasitraukęs. Kas padarė įtakos tokiam posūkiui?

– Niekur nesu dingęs, gyvenu savo gyvenimą. Atsitraukimą iš televizijos lėmė ilgas pandemijos laikotarpis ir mano paties pasirinkimas tęsti studijas užsienio šalyje.

Tiesą sakant, televizija niekada nebuvo mano pagrindinis tikslas. Mano siekis buvo laimėti televizijos projektą ir užsidirbti pinigų tam, kad aš galėčiau išvažiuoti studijuoti. Nors nelaimėjau projekto, jame įgytas žinomumas niekur nedingo.

Tačiau kad užsibūtum televizijoje, reikia ir kontaktų, ir produkcijos, ir motyvacijos. Būtent jos aš ir neturėjau. Atsisakiau gautų bendradarbiavimo pasiūlymų ir labai džiaugiuosi šiuo sprendimu. Mane džiugina dabartiniai mano pasekimai bei tai, ką aš veikiu šiandien.

Jeigu dabar aš televizijoje galėčiau prisidėti prie meno kultūros plėtros ir gerovės politikos skatinimo – kodėl gi nesugrįžus? Šis mūsų pokalbis vyksta dėl to, jog žmonės taip pat nori sužinoti, ką aš veikiu. O šiuo metu aš studijuoju (šypsosi).

– Bakalauro studijas esate baigęs Lietuvoje. Kas suviliojo magistro laipsnio siekti svetur?

– Noras įgyti žinių ir bandymas prisidėti prie geresnės Lietuvos valstybės kūrimo. Lietuva negalėjo pasiūlyti paruošiamosios romų programos. Taip pat manau, kad skiriasi įsidarbinimo galimybės dėl aukštesnės diplomo vertės.

Nors šiandien aš manau, kad svarbu ne diplomas ir ne institucija. Nemanau, kad diplomas kalba už patį žmogų. Manęs nepapirko užsienio universitetų siūlomos stipendijos. Aš čia buvau vedamas jaunatviško veržlumo bei noro tobulėti. Siekiau išvažiuoti, kad įgyčiau naujų perspektyvų, pamatyčiau bei susipažinčiau su kitos kultūros žmonėmis. Nenorėjau sėdėti vienoje vietoje. Taigi išvažiavau, sutikau naujus žmones ir atsivėrė nauji keliai ir ateities planai.

– Lietuvoje įgijote klasikinio vokalo diplomą, o dabar studijuojate kultūros paveldą. Smalsu, kodėl šįkart pasirinkote ne su muzika susijusius mokslus?

– Muzika niekur nuo manęs nepabėgo, jos neapleidžiu. Turiu Vengrijoje su muzika susijusių veiklų. Lankau privačias dainavimo paskaitas, kuriose tobulinu vokalą. Taip pat šiuo metu esu pakviestas atlikti operą.

Nepaisant to, jau ir Lietuvoje šalia muzikos aktyviai dirbau ties tautinių mažumų klausimais. Mano, kaip žmogaus ir artisto, kelias buvo labai nulemtas romų kultūros. Lietuvos politikos klijuojama romo etiketė kėlė diskriminaciją, todėl buvo įdomu sužinoti, kaip aš, kaip artistas, galiu prisidėti prie kitokio požiūrio į romus, sąmoningumo didinimo Lietuvoje. Tokio tikslo siekdamas ir išvykau. Džiaugiuosi, jog mane gyvenimas veda ne vienu keliu.

Gopalas Michailovskis / Asmeninio albumo nuotr.

Lietuvoje dirbdamas muzikos mokytoju, daug bendravau su romų kultūros žmonėmis, daug dėmesio skyrėme socialiniam ir kultūriniam mokymuisi. Tiesą sakant, aš ir pats mokiausi. Dirbdamas susidūriau su nesąžiningomis, taisytinomis taisyklėmis. Darbo patirtis departamente ir romų visuomenės centre mane paskatino išvažiuoti mokytis, nes būdamas operos dainininku su savo dainomis negalėjau prisidėti prie diskriminacijos mažinimo. Noriu rasti būdą, kuris visoms tautybėms leistų gyventi harmoningai po viena saule.

– Užsiminėte, kad Lietuvoje susidūrėte su stereotipais, buvote diskriminuojamas dėl romų tautybės. Kaip tai pasireiškė?

– Diskriminacija vyksta ne tik mano atžvilgiu. Faktas, kad aš ją patyriau ir vis dar patiriu. Tiek darbo, tiek paprastų juokelių lygmeniu.

Tyrimai parodė, kad net 58 proc. nenorėtų gyventi su romais bendroje kaimynystėje. Taip pat daugelis nenorėtų dirbti su romais. Vadinasi, vyrauja neigiamos nuostatos apie romų tautybės žmones.

Aš nesu išimtis. Kai pasakau, jog esu romas, tai atsiliepia tam tikruose galimybių spektruose – ką aš galiu gauti, ką aš galiu įgyti toje pačioje plotmėje, lyginant su tuo pačiu lietuviu.

Būdamas romu, tu nukenti, tačiau ne visada gyveni diskriminuojamas. Reikėtų žiūrėti pozityviai – ką mes galėtume daryti, jog tai pasikeistų?

– Koks būtų jūsų atsakymas į šį klausimą?

– Kad Lietuvoje rastų vietą ir harmoningai gyventų visos tautos, reikėtų tobulinti jau esamas iniciatyvas ir bandyti ieškoti naujesnių kelių dėl bendro dialogo bei Lietuvos matymo, kaip diversiškos, skirtingų identitetų valstybės. Tikiuosi, jog grįžęs po studijų į Lietuvą galėsiu prisidėti prie pokyčių.

Gopalas Michailovskis / Asmeninio albumo nuotr.

– Grįžkime prie dabartinių mokslų temos. Kokios sąlygos Centrinės Europos universitete pasitiko jus, kaip pirmakursį? Ar jos labai skyrėsi nuo Lietuvos?

– Sąlygos čia atvykus mane nustebino. Tačiau to lyginti su visais Lietuvos universitetais negaliu, nes, manau, jog jos visur skirtingos, o aš turiu patirties tik su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos infrastruktūra. Ten gyvenau nerenovuotame bendrabutyje, neturėjau privatumo, nes kambaryje gyvendavome po tris. O privatumas, ypač menininkui, be galo svarbus, nes dažnai esi pavargęs, nori pabūti su savimi.

Vengrijoje mokausi privačiame universitete, tad čia sąlygos – visai kitokios. Bendrabutis Budapešte turi visas galimybes studijoms – kompiuterių klasės, mokymosi laboratorijos, bibliotekos... Tokios erdvės įkvepia mokytis.

Nepaisant čia turimų šiuolaikiškų sąlygų, nenoriu nuvertinti ir praeitos savo mokslo įstaigos. Lyginimo mechanizmas nėra tik juoda ar balta.

– O kaip vertinate mokslo kokybę Lietuvoje?

– Apie akademiją galėčiau atsiliepti tik gražiausiais žodžiais. Profesoriai buvo nuostabūs, jie buvo atsidavę savo mylimam darbui. Žmogiškasis ryšys atpirko finansinius aspektus. Kontaktas su dėstytojais, jų iš lūpų į lūpas perduodamas muzikinis paveldas buvo artimas. Iki šiol prisimenu savo pirmuosius dėstytojus – Virginijų Noreiką, Algirdą Janutą...

Apskritai, manau, kad Lietuva daro didelius pokyčius dėl geresnio studentų aprūpinimo. Valstybė bando kovoti su sovietinio palikimo padariniais. 30 metų laisvės periodas yra per trumpas laikas, kad turėtume tokias pačias sąlygas kaip Vokietija ar Prancūzija.

Gopalas Michailovskis / Stop kadras

– Studijuoti į Budapeštą išvykote pandemijos pradžioje, nuo tada praėjo nemažai laiko. Ar nekankina Lietuvos ilgesys?

– Prie Budapešto prisirišau, jis užkariavo mano širdį, tačiau aš visada pasiilgstu Lietuvos. Man Lietuva yra kraštas, kurį myliu. Čia aš užaugau, čia aš turiu savo draugus, čia aš kalbu sava kalba. Tai yra mano šalis, kurioje noriu gyventi ir prisidėti prie jos gerovės. Noriu, kad ji būtų ant to paties laiptelio su pirmaujančiomis pasaulio šalimis. Žinoma, neprarasdama savo tapatybės ar savo vertybių.

– Ar tai reiškia, kad galime tikėtis jūsų grįžimo į gimtąją šalį?

– Kitais metais turėsiu diplomą ir planuoju siekti aukštesnės akademinės kvalifikacijos, ketinu tapti mokslų daktaru. Manau, kad doktorantūrą galima būtų studijuoti Lietuvoje.

Grįžimas į Lietuvą nepriklauso nuo pragmatiško planavimo. Aš turiu idėjų, ką noriu pasiekti, tad mano tolimesni planai yra susiję su tų idėjų išpildymu. Jeigu Lietuvoje rasiu tam tikrą nišą, kurioje galėsiu įgyvendinti savo planus, tai tuomet Lietuva bus nuostabus pretekstas grįžti. Tačiau mano prioritetų sąraše yra ir keletas kitų Europos šalių.

Gopalas Michailovskis / Stop kadras

– Apie ateities planus kalbate išties įkvepiančiai, degate noru pakeisti kai kuriuos nusistovėjusius dalykus. Tačiau ar tarp visų šių veiklų spėjate prisiminti į šį gyvenimo etapą jus atvedusią muziką?

– Neįmanoma, kad iš mano gyvenime neliktų muzikos. Muzika yra aš, tai yra mano vidinė galinga dalis, esu su ja itin susitapatinęs. Paaukojau savo gyvenimo laiką šiai plotmei. Tai man yra labai brangu, jaučiu didelę padėką. Be to, nepamiršiu savo muzikos mokytojų.

Kaip ir minėjau, toliau tobulinu vokalo meną, kad kartu nepamirščiau ir to, ką aš jau turiu. Nostalgija muzikai mane lydi kiekviename gyvenimo žingsnyje, ji visada kartu. Dažnai prisiminus muzikinius kūrinius, juos dainuoju ar niūniuoju. Palaikau formą, bet visu šimtu procentų įsilieti į operinį pasaulį, bent šiuo metu, neplanuoju.

Gopalas Michailovskis (12 nuotr.)
+6
Skaitykite daugiau