Dar prieš pusmetį Gabrielius Šurna (21) buvo tiesiog paprastas vaikinas iš Kelmės, mėgstantis muziką ir su bendraminčiais subūręs grupę „Good Time Boys“. Bet vieną rytą vaikinai pabudo garsūs: jie nugalėjo televizijos projekte „X Faktorius“, ir ši pergalė grupės ateitį nuspalvino kur kas ryškesnėmis spalvomis.
Gabrieliau, pabudęs rytą po pergalės „X Faktoriuje“ iš tiesų pasijutai žvaigžde?
Panašiai (šypteli). Nuo pat ryto užplūdo žmonių skambučiai, nepaliko ramybėje žiniasklaida, per dieną teko apsilankyti net trijose televizijos studijose. Tiesą sakant, visų žurnalistų klausimai – maždaug tokie patys, bet pasitaikė ir skirtingų – tai visai įdomu.
O žmonėms įdomu, iš kur Lietuvoje atsirado tokio puikaus balso vokalistas.
Aš esu iš Kelmės, Vilniuje gyvenu tik nuo rugsėjo – pradėjau studijuoti popmuziką Vilniaus kolegijoje. Visi grupės nariai mokosi šios specialybės, tik Grigas iki šiol Kaune studijavo aviacijos inžineriją, bet išėjo akademinių atostogų. Dabar jau visi eisime akademinių. Aišku, galėtume verstis per galvą ir viską spėti, bet labiau norime skirti dėmesio muzikai ir dar turėti šiek tiek laisvalaikio.
Iš kur tavoji muzika? Atėjo iš šeimos?
Mano tėtis – muzikantas, fortepijono ir pianino mokytojas, dabar jau išėjęs į pensiją. Išsiaiškinome, kad visų grupės narių tėvai klausėsi teisingos muzikos, senojo roko – „Queen“, „Deep Purple“, AC/DC. Jie mus ir atvedė į muzikos pasaulį, o tada jau patys pradėjome kurti.
Repetuodavome savo mokykloje – Kelmės Jono Graičiūno gimnazijoje. Muzikos mokytojas Svajūnas Klimas, mūsų geras draugas, labai padėjo. Jis netgi darydavo tai, ko negalima, – duodavo raktą nuo kabineto ir mes repetuodavome, net albumą pradėjome įrašyti. Esame labai jam dėkingi.
Klausantis tavo galingo balso galima pamanyti, jog daug metų dirbai su vokalo mokytoju?
Nebuvo jokių mokytojų... Mano tėtis dainuoja, tad kažkada jo paklausiau, ką daryti, kad geriau pavyktų. Jis atsakė labai paprastai: „Tiesiog dainuok.“ Manau, tai buvo geriausia pamoka. Pas vokalo mokytoją nueičiau nebent patarimo pasiklausti, bet visiškai atsiduoti į svetimas rankas man būtų nelabai priimtina, – tuomet leidi jam iš savęs lipdyti, ką nori, ir prarandi unikalumą. O juk išskirtinumas – patraukliausia atlikėjo savybė.
Kaip jums kilo mintis dalyvauti „X Faktoriuje“?
Sėdėjome namie pas bičiulį Grigą, gurkšnojome arbatą ir jo mama pasakė: „Gerai jūs, vaikai, grojate, bet kas iš to – vis tiek sėdite savo kaime. Gal eikite į „X Faktorių“, kad jus daugiau žmonių išgirstų?“ Iš pradžių numojome ranka, bet paskui susimąstėme: o gal kas nors iš to išeis? Ir matote, kas po šešių mėnesių iš to išėjo (juokiasi). Per atranką dainavome šiek tiek juokingą savo kūrybos dainą – tai buvo pavojingas žingsnis, nes sunku iš jos suprasti, talentingi mes ar ne. Vis dėlto Saulius Urbonavičius-Samas įžvelgė mūsų gabumus ir kitus teisėjus paragino patikėti, jog galime dar kažką parodyti.
Pastebėjau, kad per tą pusmetį labai pasikeitė jūsų šukuosenos – matyt, įvaizdžio kūrėjai gerokai su jumis padirbėjo. Kas dar pasikeitė?
Su manimi dar palyginti mažai eksperimentavo, daugiau su kitais grupės nariais (šypsosi). Geriausia tai, kad išmokome šou gudrybių, pamatėme, kaip viskas vyksta televizijos užkulisiuose. Kai kameros išjungtos, ten vyksta patys įdomiausi dalykai!
Išmokome šou biznio strategijų: nebesutrinku, kai žiūrovai atkreipia dėmesį ne į mano muziką, o, pavyzdžiui, į žydras akis. Juk kiekvienam – savas kabliukas: vieniems patinka muzika, kitiems – muzikantų akys, šukuosenos ar raumenys. Bet svarbiausia – kabliukas užmestas, žmogus sudomintas.
Jūs, manau, tikėjotės pergalės?
Maždaug prieš tris savaites jau atsirado tikėjimas, kad viskas bus gerai. Pamatėme, kaip žmonės mumis tiki – tuomet kodėl patys turėtume netikėti? Prieš pat finalą susirgau – prikibo virusas. Dar ir dabar gydausi, tuoj eisiu pirkti antibiotikų... Finalo dieną išgėriau keturias paracetamolio tabletes, dar antibiotikų – svarbiausia buvo numušti temperatūrą. Aišku, viso koncerto tikriausiai nebūčiau išdainavęs, bet trims dainoms jėgų tikrai užteko.
O ką veiksite su laimėtais 15 tūkstančių eurų?
Vieningai nusprendėme, kad visi kartu išvyksime į kelionę: labiausiai tikėtina kryptis – Marokas. O paskui matysime: ketiname išsinuomoti studiją, repetuoti, ruoštis koncertams. Norime kuo greičiau išleisti savo singlą, metų pabaigoje – ir albumą. Ir, aišku, kažkiek pinigų palaidysime visokioms pramogoms. Pavyzdžiui, kaip tik šiuo metu labai skaniai vakarieniaujame.
Kur?
„La Crêpe“. Skanūs blynai, tai smaližiaujame.
Ir turbūt telefonuose skaitote merginų žinutes, kurios visuomet užplūsta televizijos projektų nugalėtojus...
Smagus, aišku, tas dėmesys ir žinutės. Bet greitai pabosta, tiesą pasakius... Labiau vertinu ne žinutes, o gyvus susitikimus. Už žinutes niekas neprisiima atsakomybės, todėl bendravimas akis į akį šimtą kartų vertingesnis. Būtent toks dėmesys man patinka. Ypač iš merginų...
