„Golden Parazyth“ siela Giedrius Širka: „Jei neturėčiau muzikos, turbūt išvažiuočiau gyventi į savo vienkiemį“

Giedrius Širka / D. Butėnaitės nuotr.
Autorius: JŪRATĖ RAŽKOVSKYTĖ
Publikuota: 2019-04-21 20:39
Ant raudono kilimo jo neišvysite ir dūzgėse greičiausiai su juo neprasilenksite – muzikantas turi spindėti tik scenoje. „Nebandau vienam vakarui ar vienam koncertui tapti kitoks – visame tame pramogų ir muzikos pasaulio spindesyje esu savimi“, – prisipažįsta grupės „Golden Parazyth“ siela Giedrius ŠIRKA (35).

Specialiai vengiate viešumo ir populiarumo?

Tik prieš kelerius metus suvokiau, kad esu viešas žmogus. Ilgą laiką įsivaizdavau, kad esu Giedrius iš Siesikų. Dainuoju, turiu kompiuterį, koncertuoju po visą Lietuvą – bet vaikštau su suplyšusia kuprine, šneku, kas į galvą šauna... Tačiau muzika padarė mane viešu žmogumi, todėl turiu galvoti, ką sakau, kaip atrodau ir kaip elgiuosi. Tą balansą išlaikyti sunku, bet būtina. Todėl, jeigu grupės nariams tenka eiti į tokio pobūdžio renginius, dalyvauti tame šou, privalome būti solidūs ir pagroti, pasirodyti, kaip galime geriausiai. Tačiau daryti tai, kas nesvarbu ir nereikalinga – fotografuotis, pozuoti, dalyvauti karnavale, – ne mūsų stilius.

Šiemet muzikos apdovanojimuose M.A.M.A. „Golden Parazyth“ įvertinta kaip Metų alternatyvos grupė. Iš tiesų jaučiatės alternatyvūs? Juk prieš tai kelerius metus buvote nominuojami už elektroninę muziką.

Jeigu tavęs negroja pagrindinės radijo stotys, jei nerodo komerciniai kanalai, vadinasi, tikrai esi alternatyva. Bet mes nesibaidome šito statuso. Pasaulis turbūt juoktųsi išgirdęs, kaip esame vertinami: alternatyvi muzika – tai eksperimentiniai garsai, daina be struktūros. O mes kuriame gana konkrečią muziką, su melodijomis. Pasaulyje pretenduotume į pop kategoriją. Na, o mes patys manome, kad esame alternatyviojo pop žanro atstovai.

Giedrius Širka / D. Butėnaitės nuotr.
Giedrius Širka / D. Butėnaitės nuotr.

„Per lėta“, „per liūdna“, „per ilga“ – tokių atsakymų, kodėl mūsų muzikos negroja, sulaukiu dažniausiai. Švenčių organizatoriai dar sako: „Per sunkus turinys.“ Bet ypatingo liūdesio dėl to nejaučiu – tokia alternatyvi pozicija man visai patinka. Mūsų ir auditorija alternatyvi. Man atrodo, didžiausias pasiekimas – kad atsikėlęs ryte žinau: veiksiu tai, kas iš tiesų patinka, o ne tai, ką reikėtų. Esu sąžiningas su savimi ir visiškai ramus. Kai aiškiai žinai kelią, tada nelabai svarbu kitų žmonių bandymas „įdėti“ tave į kokią nors vertinimo skalę. Komplimentai „Kokie jie linksmi! Kaip visur tinka!“ man būtų pats baisiausias įvertinimas.

Juk kiekvienam muzikantui, atlikėjui norisi būti kuo žinomesniam, turėti kuo didesnę auditoriją!

Mūsų grupė niekada to nesiekė. Dažniausiai tokie siekiai baigiasi fiasko – kas greitai iškyla, greitai ir išnyksta. O mes jau dvylika metų turime gana ištikimą publiką ir labai aiškią poziciją. Būti labai populiariam, pasirašyti sutartis su didžiule muzikos įrašų kompanija – nežinau, ar tai yra siekiamybė. Nieko nenorime daryti per prievartą. Kartais pasikalbu su grupėmis, kurios arenose rengia koncertus, – tie žmonės nėra laimingi. Jie koncertuoja pagal įsipareigojimus, kartais per jėgą turi įrašyti albumą, nes taip reguliuoja sutartis.

Jeigu būtume laikęsi linksmintojo pozicijos ir likę su ta muzika, kurią grojome anksčiau, gal ir mes būtume nuėję iki tų arenų... Nuo 2006 metų, kai prasidėjo „Golden Parazyth“ istorija, iki kokių 2012-ųjų grupė patyrė milžinišką populiarumo bangą. Pradžioje buvau vienas iš nedaugelio, o gal net vienintelis žmogus, kuris ir dainuoja, ir valdo kompiuterį. 2006-aisiais mano muzika prilygo sprogimui. Ir su ta vis augančia banga aš ritausi beveik šešerius metus. Tada net vadybininkų nereikėdavo – atsiliepdavau telefonu ir per kelias minutes sutardavau dėl koncerto. Jų buvo beprotiškai daug. 

Giedrius Širka / D. Butėnaitės nuotr.
Giedrius Širka / D. Butėnaitės nuotr.

Tačiau kažkuriuo momentu supratau, kad ilgainiui tai mane pražudys. Nes koncertas po koncerto grodamas tą patį vieną kūrinį tampi muzikos šiukšle. Pamačiau, kad koncertuose žmonės tiesiog laukia vienintelės mano dainos „Lapė“. O visa nauja kūryba, kurią mėginu pristatyti, sutinkama: „Ok, faina. Bet duok „Lapę“!“ Tas kelias niekur nebevedė. Todėl užbaigiau šį grupės etapą ir nuo 2012 metų jokių lapių repertuare nebėra. Dalis gerbėjų dėl to nusisuko. Užtat mes niekada nebūsime vienos dainos grupė.

Iš esmės turbūt daug kam atrodome keisti, nes dainas, kurios tampa labai populiarios ir kurių peržiūrų „YouTube“ būna daugiau kaip pusė milijono, iškart užblokuojame ir triname iš savo puslapio. Daina „Regatta of Happiness“ taip pat jau ištrinta iš mūsų paskyros. Norisi kurti ir judėti į priekį. O jeigu tavo nauja muzika neįdomi klausytojui ir jam tereikia vienos senos sėkmingos dainos, tai koks tu dainininkas? Ko verta tokia grupė? Ar tai yra menininko kelias? Tada tu – ne dainininkas, o muzikos verslininkas, kuris gyvena iš seniai sukurtų jausmų.

Kaip atėjote į muziką?

Tam daugiausia įtakos turėjo mano tėtis. Tėvai išsiskyrė, kai buvau paauglys. Pasirinkau tėtį ir išėjau gyventi pas jį. Mažesnis brolis liko su mama. Gyvenome su tėčiu iki pat jo mirties – mirė labai anksti, 42-ejų. Man tada buvo 18 metų.

Tėtis buvo labai mylimas žmonių. Tik vėliau supratau, kodėl: visada linksmas, muzikantas. Mane tai užkrėtė. Baigęs mokyklą ilgai ieškojau savęs, išbandžiau ne vieną specialybę, gal penkis dalykus universitetuose mėginau studijuoti. Bet viską mesdavau: įstojus užtekdavo kelių mėnesių ar pusmečio, kad suprasčiau – ne mano. Muzikos technologijas pas Giedrių Kuprevičių Kaune studijavau ketverius metus, bet bakalauro darbo taip ir neparašiau. Draugai juokavo, kad aš kaip bitlas Johnas Lennonas – jis irgi nieko nebaigė. O muzika visą laiką buvo šalia – nuolat kūriau ją, dainas. Kartą kažkas iš draugų sugalvojo keistą pavadinimą „Golden Parazyth“ – prilipo.

Giedrius Širka / D. Butėnaitės nuotr.
Giedrius Širka / D. Butėnaitės nuotr.

Tėvų skyrybos labai sužeidžia vaikus. Jaučiate pasekmes?

Gal ne pasekmes, o tada susiformavusį požiūrį: yra dalykų, kurie tiesiog nutinka ir tu jiems neturi įtakos, negali jų pakeisti. Ypač jeigu esi vaikas. Todėl renkiesi tuo metu geriausią įmanomą sprendimą.

Kad pasirinkau gyventi su tėčiu, turiu paprastą paaiškinimą: aš labai nekenčiau savo patėvio. Jis mums su broliu atveždavo šokoladų, o mes degindavome juos pečiuje. Ar jis buvo piktas, blogas žmogus? Ne, labai geras, gražiai stengėsi pelnyti mūsų palankumą. Bet pernelyg stipriai galvoje įstrigo jo žodžiai, kai pirmą kartą įėjęs į mūsų namus pasakė: „Sveiki, vaikai! Čia jūsų naujas tėtis atėjo.“ Atmetimo reakcija buvo labai stipri. Mes su broliu tikrą pasipriešinimo komandą sukūrėme – net pinigus plėšydavome, kuriuos jis mums dovanodavo. Todėl, kai socialinė darbuotoja paklausė, su kuo noriu gyventi, neabejodamas išėjau pas savo tikrą tėtį. Tuo metu ir santykiai su mama buvo kiek pašliję. Dabar gerai sutariame, bet tada, spėju, jai buvo labai skaudu. Užtat per tuos ketverius metus, kiek galėjau pagyventi su tėčiu, pasisėmiau ir išmokau iš jo labai daug. Jis suformavo man labai aiškias gyvenimo pozicijas. Jei būčiau likęs gyventi su mama, matyt, būtume labiau nutolę, nebūčiau jo iš tiesų pažinęs.

Mes gyvenome puikiai: tėtis padėdavo pamokas ruošti, maistą mums gamino močiutė – tėčio mama. Prisimenu, kaip pykdavo, kai nevalgydavome. Tėtis – jaunas, linksmas, gabus muzikantas, be abejo, turėjo moterų, dažniausiai irgi – iš meno pasaulio. Aš su jomis gerai sutardavau, man jos būdavo malonios. Tėčiui buvo vos keturiasdešimt, kai išgirdo diagnozę: vėžys. Liga per daug greitai progresavo, aš dar metus jį slaugiau... Stiprus tandemas mudu buvome.

Tėtis išmokė, kad dėl nieko nereikia liūdėti. Geriau džiaugtis ir mėgautis viskuo, kas vyksta gyvenime dabar. Jeigu reikia, svarbius sprendimus priimk dabar, o ne rytoj. Kitaip gyvenimo gale suprasi, kad gal net ir negyvenai. Matyt, tai suformavo lengvesnį mano požiūrį į daug ką: jeigu tave kas nors įžeidė, įskaudino, pamiršk tą žmogų ir nesigraužk. Jei tau negera šeimoje, keisk situaciją. Pasaulyje gyvena septyni milijardai žmonių, todėl nėra jokios prasmės kentėti, jei tave kas nors muša ar įžeidinėja. Gyvenimas per trumpas aukotis ir kentėti. Užaugau toks ganėtinai laisvas.

Giedrius Širka / D. Butėnaitės nuotr.
Giedrius Širka / D. Butėnaitės nuotr.

Todėl iki šiol nevedėte, nesukūrėte šeimos?

Man patinka ilgos draugystės. Kol abu tenkina santykiai, tol būname kartu. Bet vedęs niekada nebuvau ir manau, kad šiais laikais oficialios vedybos yra beprasmiškas dalykas. Jeigu myli, koks skirtumas, vedęs esi tą žmogų ar ne? Aš labiau gyvūnas šiuo požiūriu: gulbės susiranda partnerį ir gyvena su juo iki mirties. Gulbes žieduoja ornitologai – ne jos pačios. Žmonės prisigalvoja beverčių dalykų ir skiria tam visą savo gyvenimą: susikurti tobulą būstą, tobulą šeimą... Net į šeimos kūrimą jie nežiūri kaip į procesą – trokšta tik gražaus rezultato. Paskui atsibunda keturiasdešimties ir galvoja: „O ką aš veikiau dvidešimt metų?“ Turbūt šito pojūčio labiausiai bijau.

Po septynerių metų man bus 42-eji. Tokio amžiaus būdamas tėtis mirė. Žiūriu, imu suprasti vis daugiau dalykų: jo buvimą šeimoje, jo požiūrį į gyvenimą. Tėtis mokė žiūrėti savęs, pyko, kad rūkau. Dabar jau dešimt metų neberūkau ir dėl tėčio kartą per metus pasitikrinu sveikatą.

Nesate vienišas, nors su drauge viešai ir nesirodote. Spėju, kad mergina irgi turėtų būti netipiška: tokia, kuriai įspūdžio nedaro atlikėjo gyvenimas, kuri netrokšta suktis pramogų pasaulio vakarėliuose...

Turbūt koks esu, tokius ir žmones traukiu. Draugė yra fotografė – fiksuoja interjerus, žmones, maistą. Prieš kelerius metus, kai susipažinome, aš dar valgydavau žuvį ar paukštieną. O ji jau dešimt metų nevalgo jokių gyvūnų vien dėl to, kad gaila. Jai įdomiau žuvį matyti ežere plaukiančią, nei farširuoti ant Kūčių stalo. Su ja net filmus, kuriuose yra bent lašas žiaurumo, sunku žiūrėti – iškart verkia. Jautrus žmogus. Gyvename draugiškai, nesipykstame. Dėl vestuvių ji irgi yra labai šiuolaikiška, laisva. Ir man tai patinka.

Kai pasakėte, kad jaučiatės laisvas gyvūnas, iškart pagalvojau apie pelėdas – girdėjau, labai domitės jomis, net specialius inkilus joms darote.

Tai savotiškas mano hobis. Pelėdos dažniausiai gyvena senuose medžiuose. Tačiau mūsų miškuose tokių senų, didelių medžių lieka vis mažiau, todėl pelėdoms reikia inkilų. Šiais paukščiais susidomėjau dar ir todėl, kad mano sodyboje prisiveisė labai daug pelių. Nenoriu pats jų žudyti, todėl sugalvojau prisivilioti pelėdas arčiau (juokiasi). Pamenu, jos man padarė didelį įspūdį, kai suvokiau, kad sklendžia visiškai be jokio garso. Stebuklingai kažkaip. O dar tas plunksnų purumas! Kai pradėjau gilintis, dar įdomiau pasidarė: pelėdų šeimai reikia net dviejų inkilų, nes patelė gyvena su pelėdžiukais, o patinėlis – atskirai. Toks jau jų būdas. Esu ir zylėms, varnėnams inkilų pridaręs. Kiekvienas gamtą mylintis žmogus taip pasitinka pavasarį. Man tai – ir meditacija, ir naudingas laiko praleidimas.

Jei neturėčiau muzikos, turbūt išvažiuočiau gyventi į savo vienkiemį. Dažnai apie tai pagalvoju. Tik todėl, kad muzikoje vis dar atrandu ką nors naujo, gyvenu mieste. Vilnius man patinka, bet miestietis aš niekada nebūsiu. Gimęs ir užaugęs Siesikų miestelyje – tarp Ukmergės ir Panevėžio. Tik aštuoniolikos, po tėčio mirties, atvažiavau gyventi į Vilnių. Bet taip iki šiol ir nepripratau prie žmonių santykių mieste. Jie – gana dviprasmiški, dviveidiški.

Giedrius Širka / D. Butėnaitės nuotr.
Giedrius Širka / D. Butėnaitės nuotr.

Negi kaime jie kitokie?

Turbūt kaimas kaimui nelygu. Bet, pavyzdžiui, nuvažiavau pas vietos dailidę pasikonsultuoti, kaip daryti inkilus pelėdoms. Ateini ne tik į jo aplinką – tave į vidų įsileidžia. Nėra jokių sienų. Mieste tokių grynuolių rasti vis sunkiau. Kažkaip kitaip rezonuoja žmonės, kurie nuolat gyvena gamtoje arba arti jos. Dažnai važiuodavau pas draugus į sodybą prie Utenos. Jie ir pasiūlė apžiūrėti netoliese, už puskilometrio, parduodamą vienkiemį. Vos pamačiau tą vietą – nė akimirkos neabejojau. 

Žiemą gal kiek rečiau ten nuvažiuoju – yra daug koncertų, darbų įrašų studijoje Vilniuje. Bet, būna, kasdien sėdžiu prie instrumentų, verčiu save galvoti – ir nieko neišeina. O pabūnu nors tris keturias dienas kaime ir jaučiu: net muziką geriau girdžiu, skambesių naujų gimsta. Visiems sakau: tik nepamirškite turėti kokio nors hobio, ne vien tik darbu gyventi. Kolekcionuokite drugelius, iš degtukų pilis klijuokite – darykite ką nors, kad siela pailsėtų. Man patinka apsiauti guminius batus ir eiti per mišką. Kiti bijo erkių, purvo, o man patinka. Ir šitas pojūtis neapleidžia nuo to laiko, kai išvažiavau iš savo Siesikų.

O ką veiktumėte kaime, jei vieną dieną visgi pasitrauktumėte iš muzikos?

Aš irgi galvojau apie tai: galėčiau su medžiu ką nors krapštytis, gal kaime ar miestelyje muzikos klasę turėčiau, gal paukščių gyvenimą studijuočiau... Kartais manau, kad kurdamas muziką ir grodamas ją tūkstančiams aš tik tenkinu savo ego. Galbūt būdamas paprastas žmogus daugiau naudos atneščiau kitiems. Bet kol mano siela dainuoja įrašų studijoje ar ant scenos, tol esu čia.

Manyje visada yra du Giedriai, kurie tarpusavyje kalbasi. Būdamas kaime aš mėgstu netgi garsiai padiskutuoti pats su savimi. Žmonės kreipiasi į psichologus, eina piligrimų keliais, bando užgniaužti, pergalėti save, nes jiems atrodo, kad jei viduje barasi du pasirinkimai ar nuomonės, tai jau yra blogai. O aš esu už sveiką dialogą su savimi. Nes kartais gali užgniaužti svarbius sprendimus ir atsakymus vien todėl, kad baugina paleisti juos į erdvę. Nežinau, ar jau atradau save. Tačiau bent vertybes, kurios man svarbios, esu suformavęs gana aiškias.

Naujausi straipsniai