Penktadienio popietę biochemikė, mokslininkė Urtė Neniškytė skyrė įkvepiančiai kalbai moterų lyderystės konferencijoje „Go Forward!”.
Apie motyvaciją šiandien kalbėti pakviesta Urtė Neniškytė iš pradžių pasidžiaugė, kad Lietuva priklauso Europos Sąjungai. Nuo to laiko, kai kadaise ji išvyko mokytis į Didžiąją Britaniją, pasikeitė be galo daug dalykų.
Urtė pabrėžė, jog nederėtų jaunimo atbaidyti nuo studijų užsienyje, o jiems sugrįžus ir įsidarbinus gimtinėje – vadovams reikėtų nepamiršti skatinti darbuotojų tobulėti bei juos už nuopelnus deramai įvertinti.
„2002 metais pradėjus studijuoti, mano stažuotes finansavo tėvai – už tai, žinoma, esu jiems labai dėkinga. Tačiau Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą su švietimu susijusios problemos tapo kiek mažesnės. Dabar smagu matyti, jog studentai gali pasinaudoti „Erasmus“ programomis ir nebėra taip, jog tik pasiturinčių tėvų vaikai galėtų sau leisti siekti mokslo aukštumų svetur.“
Urtė prisiminė, kai jau vėliau, jai nusprendus krimsti doktorantūros studijas Romoje, ji gavo Marie Curie stipendiją. Tai reiškė, kad jaunos moters, atvykstančios į universitetą svetimoje šalyje, finansinė padėtis itin gera.
„Tokios studentės norėjo kiekvienas dėstytojas“, – sakė ji.
Ko gero, Urtės gyvenimas dabar būtų kitoks, jei ne patirtis už Lietuvos ribų.
„Iš Kembridžo, kur studijavau, į Lietuvą iki šiol grįžta žmonės, jie padeda mūsų šalies universitetams. Mes labai blogai žiūrime į migraciją: „Tu negali savo kaime būti pasaulinio garso mokslininku. Kartoju savo studentams, kad reikia išvažiuoti. Aišku, reikia ir sugrįžti. Lietuvoje yra daugiau erdvės. Tiek nuosavam automobiliui, tiek kūrybai. Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo metais man buvo septyneri. Iki šiol laisvė asocijuojasi su galimybe viską kurti taip, kaip nori, o Lietuva tam puikiai tinka.“
Išgirdusi klausimą apie motyvaciją darbe, Urtė atkreipė dėmesį į dvi, skirtingai veikiančias žmonių smegenis – emocines ir racionalias:
„Motyvacija – giluminis procesas, su racionaliomis smegenimis turintis labai mažai bendro. Dėl to motyvaciją ne taip lengva apčiuopti. Emocinis raštingumas Lietuvoje dar tikrai galėtų būti tobulinamas. Dažnai emocijų neintegruojame į save, pamirštame ar nežinome, jog motyvacija – stimulas smegenyse, raginantis pradėti kažkokią veiklą. Motyvacijos centrai mus skatina veikti, verčia jaustis teisingais, padaro laimingais.“
Urtė pastebėjo, kad lietuviai geriau pažįsta racionaliąją, o ne emocinę savo pusę.
„Kuo aukštesnes pareigas užima žmonės, tuo savo racionaliąsias smegenis jie labiau vertina. Nors mokslininkai nustatė, kad bet kokie sprendimai nebus priimti, jei emocinės smegenys nesutars su racionaliomis.“
Urtės teigimu, tik pažindamas, ką sako emocijos, įgyji didesnę galią.
„Lyderystė yra žymiai daugiau nei paprasta motyvacija. Tai – gebėjimas žmogų išmokyti savimotyvacijos. Efektingiausi lyderiai ir yra tie, kurie sugeba darbuotojams parodyti kaip motyvuoti patiems save.“
Mokslininkė teigė, kad vadovaujančias pozicijas užimantiems žmonėms derėtų nepamiršti, kad „labai svarbus yra atšventimas, vadovui reikia savo darbuotojus pagirti.“
