„...trys iš jų – biologiniai. Savi – visi“, – iškart taškus sudėlioja globos ambasadorė, visuomenininkė Eglė VAITKEVIČIENĖ (46), kol nesupratingai bandau skaičiuoti, kiek vaikų ji globoja, kiek savų turi. Jųdviejų su vyru fotografu Rimvydu Vaitkevičiumi namuose Zarasuose šiuo metu gyvena devyni nepilnamečiai: „Kartais net sunku suskaičiuoti, nes ir tie, kurie jau sulaukė pilnametystės, ir tie, kurie seniai iškeliavo kurti savo gyvenimo, dažnai atvažiuoja pabūti, pernakvoti ar tiesiog pasikalbėti.“
Pirmas liepos savaitgalis, kai minima Globėjų diena, jums turbūt yra didelė šventė. Kaip atsitiko, kad tapote globėja?
Mokyklos laikais sportavau su vaikais, kurie augo tuometiniuose internatuose. Mačiau, kad jie gyvena, auga ne taip, kaip turėtų augti vaikai. Labai anksti atsimenu savo norą, kad mūsų namuose būtų daug vaikų. Mamos vis prašydavau, kad paimtų vaiką iš globos namų. Bet mama mus su broliu augino viena – anksti liko našlė, todėl buvo sunku. Užaugau su ta mintimi. Todėl dar prieš vestuves vyrui sakiau, kad norėčiau užauginti bent vieną mergaitę iš vaikų namų.
Su pirmu vaiku susipažinau ligoninėje – tuo metu susirgo penkiametė mano dukra. Be to, laukiausi trečio vaiko – sūnaus. Buvo likęs vos mėnuo iki gimdymo. Ligoninės palatoje, į kurią paguldė mudvi su dukra, buvo gydomas aštuonmetis berniukas iš vaikų globos namų. Man tai buvo aiškus ženklas, kad laikas pradėti pildyti savo svajones. Juo labiau kad santykis su berniuku užsimezgė labai greitai. Man labai skaudėjo už jį.
Ateina seselės vaikams suleisti vaistų: aš dukrą guodžiu ir prieš adatos dūrį, ir po jo, o berniukui suleidžia vaistus ir palieka verkiantį, nes medicinos personalui trūksta laiko „niekieno“ vaikams nuraminti ir išglostyti. Kai jis pasveiko ir mes su dukra taip pat išėjome iš