Marija Muchambetalijeva Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriuje Raseinių rajone dirba teisininke. Ji neslepia, kad didžioji svajonė visada buvo teisininkės karjera. Jauna moteris savimi pasitiki, jai sekasi siekti tikslų. Tuo tarpu vaikystėje, neturėdama nė penkerių, pati kūrė krosnį šaltuose namuose, rūpinosi jaunesniu broliu, mamos ištisas dienas nebuvo.
Savo charakterį, emocinę būseną ir pasiekimus vaiko teisių specialistė vadina išskirtinai ją užauginusios šeimos nuopelnu.
Tiesiog bandė išlikti, kitokio gyvenimo nepažino
Nuo šešerių Marija jau augo globėjų šeimoje. Iki tol ne vieną kartą dėl nepriežiūros buvo palikusi mamos namus, grąžinta atgal ir vėl paimta iš nesaugios vaikui aplinkos.
„Nedaug atminty iš to laiko, prabėgo kone dvidešimt dveji metai. Iškyla vaizdai, kaip kuriu pečių, vystau jaunesnį broliuką, maitinu, migdau. Namuose viena, vakaras. Mama kažkur seniai išėjusi. Negaliu pasakyti, kad liūdėjau ar jaučiausi blogai, tuomet tiesiog kitokio gyvenimo nepažinojau, man atrodė, kad viskas taip ir turi būti“, – atvirauja Marija, glausdama pusantrų metukų dukrytę Ana Mariją.
Tik patyrusi kitokius santykius ji suvokė, kokia liūdna buvo ankstyva vaikystė: nuolatinis nepriteklius, apleistumas, mažam žmogučiui sunkiai pakeliama atsakomybės našta ir jokio saugumo.
Marija nejaučia nuoskaudų, mamos nekaltina. Priešingai, yra dėkinga, kad kartu su dabartiniu gyvenimo draugu, brolių ir sesers tėčiu, kuris, jos manymu, padėjo mamai susiimti, užaugino nuostabius jaunesniuosius vaikus. Tapusi močiute, moteris dabar ieško ryšio su dukra ir anūke, pagal galimybes padeda. Pati Marija bando mamą pateisinti: „Kiek teko girdėti iš ją pažinojusiųjų jaunystėje, tai mama nė lašo negėrė, buvo abstinentė. Tačiau labai jauna, viena, vedina meilės paliko gimtąjį kraštą, atvyko į Lietuvą nemokėdama kalbos, be artimųjų šalia, sunkiai kabinosi į gyvenimą. Na ir vienu metu paslydo, o tuomet jau sunku buvo sustoti: kompanijos, draugai, išgertuvės.“
Užaugo mylima ir besąlygiškai palaikoma
Nors iš gyvenimo mamos namuose atminty nedaug išlikę, paskutinį atsisveikinimą su namais iki šiol atsimena puikiai. „Pasimetimas, nežinomybė, kažkur tave veda, veža, žmonės nepažįstami. Laimei, institucinėje globoje ilgai neteko užsibūti, atsirado globoti panorusi šeima. Tuokart viską priėmiau nuolankiai, o pradžiugino tik žinia, kad naujuose namuose nebereikės miegoti pietų miego, savaitiniame darželyje tai buvo nemaloniausia dienos dalis“, – prisiminimais dalijasi Marija.
Pirmos dienos naujuose namuose baugino. Gal savaitę nedrįso net atsigerti paprašyti. Vaikiškoje galvoje nuolat sukosi neramūs klausimai, į kuriuos atsakymo neturėjo: kiek čia bus, ar grįš namo, ar gali pasitikėti šalia esančiais žmonėmis. Bet labai greitai pritapo, susidraugavo su globėjų vaikais.
Mokykloje išmoko už save pakovoti. Reikėjo daugiau pastangų nei kitiems išsikovoti autoritetą, pelnyti bendraklasių palankumą. Kur kas sunkiau sekėsi vaikams iš globos įstaigų, jie buvo stigmatizuojami ne vien bendraamžių, bet ir mokytojų.
„Net nejutau, kaip į globėją ėmiau kreiptis „mama“. Puiki moteris: atvira, nuoširdi, – kalba teisininkė. – Sudėtingiausiose situacijose jutau jos paramą. Dėka mamos nuolatinio drąsinimo ir skatinimo, baigiau teisės magistrantūros studijas, neišvykau uždarbiauti į užsienį.“
Turi didžiulę draugišką šeimą
Motinystės džiaugsmais besimėgaujanti jauna mama spinduliuoja ramybe ir pozityvumu: „Visada turėjau namus, kur buvau laukiama – graži sodyba vienkiemyje ir dabar tarsi ramybės oazė. Mane užaugino paprasti, didelės širdies žmonės Onutė ir Julius. Jų gyvenimiška išmintis, atsidavimas, šiluma visiems vaikams keitė mus, atvėrė galimybes mokytis, tobulėti, eiti į priekį.“
Pati Marija su vyru augina pirmagimę. Svečių ir bendrystės jiems niekada nestigo. Globėjai turi tris vaikus, juos Marija laiko broliais, kaip ir vėliau nuolatinei globai priimtus dar du berniukus: visų jų amžius panašus. Ryšys stiprus, kaip ir biologinėje šeimoje. Biologinė mama jau pati užaugino du brolius ir seserį, o du vyresnieji broliai augo močiutės šeimoje. Pilnametystės sulaukusi mergina susirado savo tikrą tėvą, jo šeimoje auga du vaikai, su jais taip pat užsimezgė draugystė.
Marija spėlioja, ar jungtų visus juos tokia ypatinga bendrystė, jei kitaip būtų susiklostęs likimas. Visgi ji mano, kad sunkumai užgrūdino ir suartino, toliau skatina vienam kito laikytis. Pašnekovė didžiuojasi, kad ne vardu kreipiasi į ją broliai, jiems yra „sesė“, šiuo kreipiniu tartum savotišką pagarbų statusą suteikia.
Geriau perpranta vaikų jausmus
Teisininkė Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriuje dirba trejus metus. Per tą laiką įgijo daug žinių, pasitaikė itin sudėtingų akimirkų. „Atvykusi į girtaujančią, smurtinius santykius išgyvenančią šeimą, kitomis akimis matau, ką vaikas jaučia, kas jį neramina, pati tą patyriau“, – dalijasi atsakingame darbe padedančia patirtimi.
Moteris sako, niekada nesuabejojusi, kad vaikui geriausia augti savo šeimoje ir čia pat priduria – „tikroje šeimoje“. „Atsiskirti nuo tėvų, kokie jie bebūtų – tą akimirką yra didelė netektis. Bet tada atsiveria kiti keliai: tėveliams yra stimulas keistis ir susigrąžinti vaikus, o jeigu nepavyks, trūks valios, vaikui užsigydyti žaizdas padės ir visavertį gyvenimą atvers tam specialiai pasirengę žmonės.“
Marija ne kartą pokalbio metu pakartoja, kad globėjų šeima yra geriausia, kas jai nutiko vaikystėje. Į globėją, mamą, ji iki šiol kreipiasi „Jūs“, ir ne dėl atstumo, taip ji nori pabrėžti pagarbą ją užauginusiai moteriai.
„Kad ir ką teko išgyventi, šiandien esu laiminga, šalia manęs daug gerų žmonių. Mano gyvenimo istorijoje didelis vaidmuo teko ir vaiko teisių specialistams. Ypatingai vertinu Raseiniuose tebedirbančių Reginos Klevinskienės, Rimos Bardauskienės profesionalumą ir atsidavimą, net ir sulaukusi pilnametystės jutau jų paramą. Dabar jos – mano kolegės“, – pasidžiaugia Marija.