Nėra ko slėpti: jeigu ne projekte „Chorų karai“ kilęs skandalas, kažin ar kada dar būtume sugalvoję pakalbinti kaunietes dainininkę Giuliją (45) ir jos dukrą, pradedančią operos solistę Moniką Sakalauskaitę (24). Jos ir pačios nebesistebi jau kelias savaites nerimstančiu šurmuliu ir žurnalistų dėmesiu. „Tiek metų scenoje, tiek pragyventa, o tik dabar supratau, kad geriausia reklama – paprasčiausias skandalas“, – kvatoja Giulija.
Pagaliau perprasite šiuolaikinio pramogų pasaulio dėsnius...
Giulija: Taip, dabar turėsiu būti arogantiška, nesukalbama... Kokia dar, Monika?
Monika: Pasipūtusi...
Giulija: Va, va... Tiek metų esu scenoje, o net pagalvojusi nebūčiau, kad toks niekinis skandaliukas galėtų nukelti mus į pirmas antraštes! Aš ir norėdama nebūčiau sugalvojusi tokios reklamos! Bet, žinokite, man ji kainavo labai daug sveikatos. Niekada tokių dalykų nedariau. Ir patys skandalai prie manęs nelipo! Tokias idėjas kaip „meilužį susirasti“ draugai tik išjuokdavo: „Reikėtų ypatingo vyro, kad visi patikėtų, jog tu – su juo.“ Susimušti su kuo nors? „Nejuokink svieto, tu, jeigu tvosi, tai ir priplosi...“ Ir sukurk tu skandalą, kad nori. Arba, pavyzdžiui, kviečia mane į laidą apie pirmą savo santuoką kalbėti. Nekalbėsiu, nes man tokios temos – tabu. Kodėl mano dukra dabar turėtų klausytis apie kokius nors mūsų su buvusiu vyru apatinius reikalus? Arba kviečia apie dabartinį vyrą kalbėti. O kam? Daug šnekėsi – laimę išbaidysi. Aš tiesiog nesinaudoju savo gyvenimu, kad pasidaryčiau reklamą kaip dainininkė.
O su „Chorų karais“ viskas netyčia išėjo: nieko nedariau, jokių ginčų neviešinau, tik vieną dieną nusprendžiau, kad gana ir su Monika išeiname iš projekto.
Rytai man veide parašyti, nieko nepaslėpčiau. Prieš keturiasdešimt penkerius metus Lietuvoje tokių vaikų kaip aš buvo vienas kitas. Sunkoka buvo augti.
Jūs ir Monika man visada keliate asociacijų su švente. Štai ir dabar į fotosesiją atsivežėte sceninių suknelių, spindinčių papuošalų...
Giulija: Matyt, rytietiška stilistika prasimuša... Rytai man veide parašyti, nieko nepaslėpčiau. Prieš keturiasdešimt penkerius metus Lietuvoje tokių vaikų kaip aš buvo vienas kitas. Sunkoka buvo augti. Kita vertus, kai esi kitoks, anksti išmoksti kovoti, užgrūdini charakterį. Mano tėtis – turkmėnas, mama – tikra lietuvė nuo Babtų. Daug mano metų atiduota Marijampolei, kur mokiausi chorinio dirigavimo. Ten ištekėjau, ten gimė mano Monika. Tėvelio tėviškėje esu buvusi kelis kartus, bet dar visai maža. Į Turkmėniją nuskristi – tas pat kaip į Ameriką: reikia ir susiruošti, ir laiko, pinigų turėti. Suaugusi būdama taip ir neprisirengiau, ir Monikos nenuvežiau. Gal kai bus anūkų, susiruošime... Užtat Monika labai gerai jaučia rytietišką muziką, visus niuansus užčiuopia. Turbūt kraujas šaukia. Tik akys jos – ne rudos, o kaip medus, su geltonu atspalviu.
Monika, o gal tai – tik spalvoti kontaktiniai lęšiai?
Monika: Daug kas taip mano, klausia, netiki. Bet akys – tikros. Beje, daug kas mūsų su mama žvilgsnių neatlaiko. Tada išsigąsta ir pripaišo mums etiketes: arogantiškos, piktos...
Giulija: Gal ir raganiškos mūsų akys, bet pikto nelinkinčios.
Monika: Užtat abi turime labai gerą nuojautą. Pirmas jausmas sutikus žmogų visada pasitvirtina.
Giulija: Kažkada lankiausi pas chiromantę, ji vis klausė, gal aš tai jau žinau? Mano rankos linijos rodė, kad galėčiau užsiimti magija. Viską, ko reikia, aš turiu, tik linijų kalbos pasimokyti tektų. Ir iš tikrųjų: buvau numačiusi daugybę savo gyvenimo įvykių. Pavyzdžiui, tiesiog jaučiau, kad tik nuo trisdešimties prasidės mano aukso amžius.
O ką nuojauta sakė dėl „Chorų karų“?
Giulija: Nieko gero... Kaskart, kai reikėjo važiuoti į reklaminius filmavimus, pirmuosius bandymus, gedo mašina.
Monika: Buvo daugybė ženklų, kurie ragino sustoti...
Giulija: Bet maniau, kad tai tėra išbandymas. Reikia tik užsispirti ir eiti pirmyn.
Monika: Mes ir nesigailime, kad dalyvavome projekte. Daug gražių dalykų buvo, susipažinome su daug nuostabių žmonių. O išbandymų turi būti. Kitaip neįdomu.
Giulija: Meno žmogui sveika patirti šiek tiek neramumų. Jeigu gyvenčiau ramiai ir saugiai, nebūtų lyrinių, nelaimingų mano dainų.
Neįsižeidžiate, kai sako, kad scenoje per daug blizgate, per daug saldžios esate?
Giulija: Niekas niekada to į akis nesakė. Be to, kasdien mes taip tikrai nevaikštome. Tačiau scena – šventas dalykas, ten stengiamės žmogui sukurti šventę. Juk jis ateina ne tik išgirsti, bet ir pažiūrėti. Būtų juokinga, jeigu pirmoje eilėje sėdėtų moteris, vilkinti tokia pačia suknele kaip mano. Vadinasi, mano sceniniai drabužiai turi būti išskirtiniai.
O kasdienybėje mano stilių vis dažniau reguliuoja Monika. Pakomentuoja, kaip atrodau, ką turėčiau apsirengti. Dovanoja man lūpdažį, nagų laką, papuošalų... Jeigu jaunesnė būčiau, pagrindiniai mano drabužiai būtų džinsai, palaidinukė ar vyriško kirpimo kostiumas. Dar geriau – odinės kelnės. Bet Monika siaubingai tam priešinasi, todėl man tenka rengtis romantiškiau. Vis moko mane: „Ir taip tavo veidas, žvilgsnis griežti. Dar užsidėk odines kelnes...“
...trūks tik bizūno rankose...
Giulija: Būtent! Nors kažkada ir trumpais sijonais, ir nuoga bamba esu dainavusi... Kai pažiūriu senus įrašus, tai Dieve Dieve... Viskas, kaip tuo metu reikėjo... Bet aš esu vamp stiliaus moteris, tralialiuškinės suknelės su romantiškais pūkeliais – tikrai ne man. O mano Monika – tikra puošeiva.
Monika: Ne kasdien. Nors tikrai pripažįstu, kad esu moteriška ir man patinka romantiškesnis aprangos stilius. Ir į sceną negalėčiau lipti apdribusiais džinsais ar nuskalbta maikute.
Monika, kalbi per rimtai...
Monika: Aš atstovauju klasikinei muzikai. Tai turi įtakos. Noriu gyvenimą susieti su opera. Noriu dainuoti garsiausiose pasaulio scenose.
Meno žmogui sveika patirti šiek tiek neramumų. Jeigu gyvenčiau ramiai ir saugiai, nebūtų lyrinių, nelaimingų mano dainų.
Tačiau popscenoje jau turi įdirbį, dainuotum sau ir vargo nematytum.
Monika: Norėdama su lietuviška popmuzika patekti į pasaulinę rinką, turėčiau daryti siaubingus skandalus, kad apie mane kas nors išgirstų. Turėčiau nuvilioti kokį vyrą ar su turtingu seniu gyventi, nuoga žurnalų viršeliams fotografuotis... Bet man tai – svetima.
Giulija: Atsimenu, kai viena mano kartos dainininkė nuoga įsiamžino žurnalo viršelyje, Monika dar buvo paauglė. Grįžo ji namo su tuo žurnalu: „Jeigu tu, mama, kada sugalvosi taip padaryti, aš į mokyklą negalėsiu išeiti...“ Tada supratau, kad tokiais atvejais šeima, vaikai labai išgyvena. Absurdas, kai sako, jog fotografuojasi todėl, kad vaikams, anūkams norės parodyti. Nei tam anūkui bus įdomu, nei ką. Dėl savęs namie gali kad ir didžiausią paveikslą pasikabinti, bet paviešindama tokias nuotraukas žurnaluose geros energijos iš aplinkinių tikrai negausi.
O Monika studijuoja operinį dainavimą ir tai dar labiau turi įtakos jos elgesiui, išvaizdai. Čia aš galiu sau leisti odines kelnes ir raudonas lūpas... Net specialiai siekiu, kad po koncerto žmonės galėtų pasišnekėti ne tik apie mano dainas, bet ir apie išvaizdą: „Kaip super ji atrodė!..“ Arba štai mano kirpėja pasakojo, kaip viena klientė reikalavo: „Padarykite man tokią plaukų spalvą ir kirpimą kaip Giulijos.“ Puiku, jeigu sulaukusi tokio amžiaus be jokių plastinių operacijų ir ypatingos priežiūros aš kam nors dar esu sektinas pavyzdys.
Galima moterišką klausimą? Ar jūsų plaukai dažyti?
Giulija: Ne. Kol kas nesu pražilusi. Nebent po šitų „Chorų karų“ kirpėja ras kokį žilą plauką... Tada kelsiu aliarmą...
Negi jokių stresų jūsų gyvenime nėra buvę, kad iki šiol nė vieno žilo plauko neturite?
Giulija: Aš – neužmušama optimistė!
Nepatikėsiu, kad ir pirmosios skyrybos jokių žaizdų nepaliko.
Giulija: Aš labai jauna buvau... Aišku, skaudžių akimirkų ir mano gyvenime buvo su kaupu. Bet praėjo ir aš jų nebesureikšminu. Ačiū Dievui, jau esu tokio amžiaus, kai galiu būti graži, protinga, savarankiška. Galiu tiesiai šviesiai pasakyti, ką galvoju. Galiu užsispirti, galiu koketuoti. Galiu viską sau leisti ir negalvoti apie praeitį, blogus dalykus.
Sakote, jūsų gyvenimas prasidėjo tik po trisdešimties. O kaip buvo iki tol?
Giulija: Iki tol buvau nenusakomo amžiaus – amžina mergaitė. Kai 21-erių gimdžiau Moniką, gydytojai piktinosi, kad nepilnametę gimdyti atvežė... Tada buvau džiūsna ir svajojau būti stambesnė. Paskui sustorėjau ir vėl buvo blogai... O trisdešimties aš subrendau kaip moteris, pražydau. Antrą kartą ištekėjau, gerai atrodžiau, turėjau sveikatos. Tada ir mano kūryba tapo brandesnė, aš beprotiškai daug koncertavau, man sekėsi ir tai mane vežė.
Kaip jūsų antrasis vyras Vytenis sutarė su Monika?
Giulija: Mano antrasis vyras – labai protingas žmogus. Tik per vaiką jis mane ir suviliojo. Jeigu vyras mano vaiko nebūtų mylėjęs, tikrai nebūčiau tekėjusi. Jie su Monika – labai geri draugai. Kartais pasikalba tokiomis temomis, kuriomis Monika net su manimi nedrįsta. Tik išėjo taip, kad vaikų daugiau nebuvo. Tai nesuplanuojami dalykai... Užtat dabar labai tikiuosi, kad bent anūką turėsiu ne vieną.
Monika: Va, va, visa atsakomybė man...
Kodėl nei scenoje, nei nuotraukose neišvysi jūsų antrųjų pusių: Giulijos vyro ar Monikos draugo? Tai – apgalvotas ėjimas neviešinti asmeninio gyvenimo ir taip būti įdomesnėms savo klausytojams?
Giulija: Ne, tai mano vyro pasirinkimas.
Monika: Ir mano draugas nenori afišuotis. Aš net džiaugiuosi, jog jis – ne toks žmogus, kad demonstruotųsi šalia manęs. Apskritai šalia mūsų gali būti tik labai stiprūs vyrai.
Giulija: Pasigrožėti, pabūti šalia galėtų kiekvienas. Bet gyventi... Ir dar gyventi MŪSŲ gyvenimą – sudėtinga. Na, mano vyras tiek ištempė, tikiuosi, ir toliau laikysis (juokiasi).
Esmė, kad visa šeima buvo pajungta prie manęs: į koncertus visi važiuodavome kartu, Monika visur su manimi. Viskas tik tam, kad daugiau bendrautume, būtume kartu. Tada negalvojome, kad Monika taps dainininke. Ir dar – operos! Tikrai nesistengėme iš vaiko daryti žvaigždės.
Ir tegu kalba, kas ką nori! Net pati galingiausia mama neprastums vaiko, jeigu jis nebus talentingas.
Daug kas mano, kad būtent taip ir buvo: į sceną kartu vedėtės, jos albumus leidote, laidą, kurioje dar vaikas būdama filmavosi, finansavote... Dabar, va, į „Chorų karus“ Moniką bandėte įkišti...
Giulija: Taip mano tie, kas nepažįsta Monikos. Mes jau pripratome prie tų kalbų ir apkalbų. Nebereaguojame. Dabar, kai nueinu į Monikos universitetą, į egzaminą, kur ji dainuoja rimtąją muziką... arba į Kauno muzikinio teatro spektaklį... kai matau savo vaiką scenoje – graži moteris, turinti gražų balsą, artistiška... aš nuleidžiu galvą ir tyliai verkiu, kad niekas nematytų. Bet mano širdis tada dainuoja. Ir tegu kalba, kas ką nori! Net pati galingiausia mama neprastums vaiko, jeigu jis nebus talentingas.
O jos karjerai nekenks mamos įvaizdis, frazė „Giulijos dukra“?
Giulija: Kažkada maniau, kad jeigu Monika nueis į rimtąją muziką, jai trukdys tai, kad aš – lengvojo žanro atlikėja. Bet labai nustebau, kad universitete ir teatre aš esu labai gerbiama. Ir Monikai joks dėstytojas ar klausytojas niekada nėra pasakęs: „Tavo mama – žemo lygio... popsistė...“
Monika: Aš didžiuojuosi, kad turiu tokią mamą, ir jos įvaizdis man tikrai netrukdo. Galų gale juk į atrankas, perklausas einu aš, o ne mama. Už mane ten niekas nepadainuos.
Ką galvojate žiūrėdama į dukrą scenoje?
Giulija: Žinote, nevadinu jos seksbomba, bet turiu tokį savo žodelytį: seksulka. Aš gi akis turiu, matau, kaip ji atrodo, kokį balsą turi. Man – tikras malonumas, nes tai – mano kraujas. Ir jokio moteriško pavydo nėra, nes motina manyje niekada neišsijungia. Aš tik džiaugiausi, kai spauda pradėjo rašyti: „Monika suspindo seksualumu...“, „Monika pasirodė...“ Man viso to nebereikia. Aš savo jau gavau. O kai mano vaikui sako: „Labai graži... Tikra mama“, kokio geresnio komplimento dar galėčiau tikėtis?