Gitanas Nausėda: „Už kiekvienos sėkmės aš matau juodą darbą“

Diana ir Gitanas Nausėdos/Redos Mickevičiūtės nuotr.
Autorius: Grytė Liandzbergienė
Publikuota: 2019-04-14 12:01
Ekonomisto Gitano Nausėdos (54) žmona Vilniaus universiteto lektorė Diana Nausėdienė (54) nesistebi, kad vyras siekia Lietuvos valstybės vadovo posto. Nerimo ir rūpesčių Nausėdų namuose dabar nestinga, tačiau priekaištų, jog dalyvaudamas prezidento rinkimuose supurtė ramų šeimos gyvenimą, Gitanas tikrai negirdi – atvirkščiai, iš savo antrosios pusės, tokios pat stiprios, kaip ir jis pats, sulaukia tik palaikymo.

Išsiruošus į svečius pas Nausėdų šeimą visiškai nebūtina klausti adreso – kone visa Lietuva žino jų fantastišką tamsaus stiklo ir senovinių plytų namą Pūčkorių atodangos papėdėje. Saulei kimbant už miško medžių, riedu žolėtais keliais pro Nausėdų kaimynus: jų lange šypsosi Gitano rinkimų plakatas. Draugiškos kaimynystės bruožas: jei tavo kaimynas kandidatuoja į prezidentus, neatsuk jam nugaros.

Nausėdų namo durys atviros iki galo – kad šuo kada panorėjęs galėtų išlėkti į kiemą pagainioti bundančio pavasario. Apie kojas sukasi ir katinas: įgimtas išdidumas neleidžia rodyti džiaugsmo dėl lankytojų, bet smalsumas stipresnis. Su šeimininkais nusileidžiame kalbėtis į biblioteką, apjuostą knygų siena. „Kai dar nebuvau nusprendęs dalyvauti rinkimuose, mėgdavau čia ateiti medituoti, pasikalbėti su knygomis, – apsižvalgo Gitanas. – Dabar tam nebėra laiko. Darbus pradedu septintą ryte, namo grįžtu vienuoliktą, galvodamas tik apie miegą. Bet ničnieko nesigailiu. „Gal be reikalo įsivėlei, juk nežinai, kaip tie rinkimai baigsis“, – burba skeptikai, tačiau aš žinau: jei ne rinkimai, nebūčiau sutikęs tiek daug nuostabių Lietuvos žmonių.“

Dabar jus kasdien lydi perdėtas dėmesys. Anksčiau visi klausinėdavo tik apie ekonominę šalies padėtį, dabar turbūt to klausia rečiausiai – užtat narsto po kaulelį jus patį ir jūsų šeimą. Tikėjotės to?

Gitanas: Turbūt palaikytumėte mane naiviu, jei sakyčiau, kad nesitikėjau. Bet nesakyčiau, kad tai mus trikdo. Aš ir anksčiau turėdavau minčių įvairiais klausimais, bet niekas neklausdavo, o dabar visi klausia (juokiasi). Tai mano dabartinė privilegija: dėstyti mintis, kurios kaupėsi dešimtmečiais.

Diana: Vyras jau seniai yra viešas asmuo, o ir mintis apie dalyvavimą prezidento rinkimuose aplink jį sklandė jau senokai. Dar tada, kai jis buvo prezidento Valdo Adamkaus patarėju visuomeniniais ir ekonomikos klausimais, aplinkiniai ėmė man sakyti, kad regi Gitaną einantį šias pareigas. Bet šeimoje rimtų svarstymų apie tai nebuvo – tik pavieniai pokštai. 

Todėl mūsų dukterų reakcija į tėvo sprendimą buvo labai nuoširdi: „Rengiesi kandidatuoti į aukščiausią postą valstybėje? Tu?..“ Jos, subrendusios merginos, atsidūrė situacijoje, kai gali būti vertinamos per tėčio pasiekimų prizmę. Bet jos to nenori, nes abi augo žinodamos, kad žmogus turi mąstyti savarankiškai, susikurti gyvenimą pats. Abi dabar studijuoja, dirba, atkakliai siekia savo tikslų ir labai mus palaiko. Apskritai manau, kad mūsų jaunimas – tobula karta.

Diana ir Gitanas Nausėdos/Redos Mickevičiūtės nuotr.
Diana ir Gitanas Nausėdos/Redos Mickevičiūtės nuotr.

O kokie buvote jūs abu, kai susitikote?

Diana: Jauni ir gražūs (šypsosi). Susipažinome 23-ejų, jau baigę mokslus. Aš KTU studijavau siuvinių technologiją, pagal išsilavinimą esu technologė konstruktorė, vėliau Vilniuje baigiau ir vadybos studijas.

Gitanas: Tai buvo tradicinė situacija: susipažinome per mano pusseserės Lilijos vestuves. Abu ėjome į poras su skirtingais žmonėmis, o baisiausia, kad Diana į tas vestuves galėjo išvis neatvažiuoti!..

Diana: Rašiau diplominį darbą ir likus mėnesiui iki gynimo baziniame brėžinyje radau mažytę klaidą. Man teko perdaryti aštuonis 24 formato brėžinius – inžinieriai supras, ką tai reiškia. Kai Lilija, mano mokyklos draugė, paskambino kviesti į vestuves, bandžiau teisintis: „Braižau, nemiegu naktimis...“ Bet ji nieko nenorėjo girdėti: „Tu mano draugė, noriu, kad būtum šalia.“ Kai žiūriu atgal, suprantu, koks trapus mūsų likimas: jei tąkart būčiau pasirinkusi diplominį darbą, o ne žmogiškąjį ryšį, nebūtume susitikę su Gitanu. Beje, ištaisyti diplominį irgi suspėjau.

Gitanas: Pamačiau ją per vestuves – ir iškart žvilgsnį patraukė tos išraiškingos akys ir tamsus gymis, vasarą ypač išryškėjantis. O dar ta graži žydra suknelė...

Diana: Čia irgi likimo ironija – juodžiausiu darbu užsidirbau gražiausią savo suknelę! Su studentų statybiniu būriu plovėme indus pajūrio kavinėje, per du mėnesius uždirbau 130 rublių. Rodos – milžiniški pinigai, ir tą galėčiau nusipirkti, ir aną... Bet norėjau ko nors simbolinio ir šviesaus – ir už visus pinigus nusipirkau suknelę, ja iki šiol kartais pasipuošiu.

Gitanai, juk dar buvo likusi viena smulkmena: jums patinkančią merginą teko atmušti nuo jos pabrolio?

Gitanas: Išties yra dalykų, kuriuos kažkas tau kužda iš viršaus. Niekada nebuvau įžūlus: jei ir asistuodavau merginoms, darydavau tai neagresyviai, gal net droviai. O čia man staiga pramuša visus saugiklius: matau tik tą merginą, suvokiu, kad ji, deja, ne mano pamergė, ir imu asistuoti taip, kaip niekada anksčiau – gana įžūliai, spausdamas į kampą jos porą ir akivaizdžiai rodydamas dėmesį Dianai. Jau prie stalo į ją svaidžiau ugningus žvilgsnius, bet ji nematė – turbūt galvojo apie brėžinius!.. 

Pagaliau sulaukęs šokių, nedelsdamas pakviečiau ja šokti. Išėjus pasivaikščioti jos pabroliui narsiai pareiškiau: „Tu nemoki ja pasirūpinti“, ir savininkiškai užmečiau švarką Dianai ant pečių. Vestuvės baigėsi, mes išsiskyrėme, bet tuomet staiga ėmiau dažnai lankytis pusseserės namuose – gal sutiksiu Dianą?.. Ryžausi jai paskambinti, pasiūliau plaukti Ūla – jai tai pasirodė įžūlu. Bet kitas skambutis jau buvo sėkmingesnis – prisijungė pusseserė ir visi išvažiavome į Palangą. Ilgai vaikščiojome pajūriu ir kalbėjomės.

Diana: Tuomet supratau, kad jis gerokai įdomesnis ir gilesnis, nei pasirodė per vestuves (juokiasi). Jis pasakojo tokių įdomių dalykų, o dar tos degančios akys!.. Tai buvo lemtingas pokalbis, po jo Gitanas ėmė dažniau grįžti į Klaipėdą. Aš ten dirbau – pradėjau nuo siuvimo fabriko pamainos meistrės, netrukus tapau padalinio vadove. Po trejų metų susituokėme, aš sulaukiau pasiūlymo vadovauti didžiausiam siuvimo fabriko padaliniui. Sekėsi puikiai, o Gitanas tuo metu jau studijavo Vokietijoje.

Gitanas Nausėd/Redos Mickevičiūtės nuotr.
Gitanas Nausėd/Redos Mickevičiūtės nuotr.

Kaip jums pavyko išvykti stažuotis į Vakarų Vokietiją – sovietiniais laikais, kai sienos buvo uždaros?

Gitanas: Visi manė, kad nepavyks, bet aplikavau per Švietimo ministeriją, bedęs pirštu nurodžiau profesorių Vokietijoje – ir atėjo atsakymas, kad profesorius sutinka. Išvykau dešimtojo dešimtmečio pradžioje, žmonos nemačiau visą pusmetį. Rašėme vienas kitam ilgiausius laiškus, nes telefono skambučiai buvo prabanga. Teko taupyti pinigus net kirpyklai – užsiauginau didžiules garbanas!

Diana: Kai per Kalėdų atostogas jį pamačiau, atrodė tarsi kitas žmogus: sulysęs veidas ir milžiniška garbanų kupeta!.. Nors Vokietija man išdavė vizą, ji „pasimetė“ Maskvoje: tik tada, kai Gitanas kreipėsi į Vokietijos užsienio reikalų ministeriją, man pavyko išvažiuoti pas jį. Pagaliau galėjome gyventi kartu: vyras nuolat dirbo bibliotekose, o aš mokiausi vokiečių kalbos. Laisvalaikiu keliavome, kiek galėjome, buvo įdomu pažinti tenykštę kultūrą ir gyvenimo būdą. Žinoma, galėjau tęsti savo karjerą fabrike Lietuvoje, bet tuo metu išvykti į užsienį atrodė svarbiau – tai leido išplėsti akiratį, įgyti žinių, suvokti pasaulį.

Gitanas: Dabar jau nieko nenustebinsi studijuodamas užsienyje, o tada tai buvo retas atvejis. Į mano disertacijos gynimą Vilniaus universitete susirinko daug garsių profesorių, ekonomikos korifėjų: juk buvau pirmasis doktorantas, grįžęs iš Vakarų ir ragavęs tikrosios rinkos ekonomikos.

Diana: Pamenu, iš Vokietijos grįžome su keliais lagaminais, bet juose – ne drabužiai, ne kedai, o krūvos atšviestų knygų. Žinojome, kad Lietuvoje tokios mokslinės literatūros nėra, o interneto dar nebuvo.

Gitanas: Labai norėjau dalytis savo žiniomis, tad radau kontaktą su žiniasklaida. Pirmąjį straipsnį parašiau nežinodamas, kur dėsiu, bet išdrįsau užeiti į „Lietuvos ryto“ redakciją pas ekonomikos redaktorių Rimvydą Valatką. Kitą dieną paskambino sesuo: „Ar tiesa, kad tavo straipsnis išspausdintas „Lietuvos ryte“?“ Sakau – negali būti, tik vakar popiet nunešiau. O jie, pasirodo, iškart įdėjo!.. Trejus metus laikraštyje turėjau savo rubriką, įsiliejau į rašančių ekonomistų bendruomenę. Gaila, kad kuo toliau, tuo labiau ekonomistų diskusija žiniasklaidoje siaurėjo ir galiausiai gili analizė iš populiariausių leidinių apskritai išnyko. Aš dėsčiau universitete, dalyvavau užsienio ir vietos konferencijose, dirbau Konkurencijos tarnyboje, vėliau – Lietuvos banke, ten tapau Pinigų politikos departamento direktoriumi ir valdybos nariu. Prisiliesti prie pinigų politikos funkcijų atkūrimo Lietuvoje buvo vienas įdomiausių profesinių iššūkių.

O kaip tuo metu gyvenote, kokia buvo jūsų buitis?

Diana: Su kūdikiu glaudėmės kambarėlyje Tauro gatvėje, universiteto bendrabutyje. Baldus susirinkome iš artimųjų: kažkas paskolino lovą, atidavė spintą, vaiko lovelę... Ten gyveno daug šviesių žmonių, vaikai kartu žaisdavo koridoriuje. Mūsų vyresnioji jau nuo kūdikystės buvo labai panaši į Gitaną, visi bendrabutyje iškart žinodavo, kieno vaikas.

Gitanas: Pinigų sauskelnėms neturėjome, telefono – irgi ne. Sykį į namus atėjo Česlovas Iškauskas, praskleidė sau kelią pro kabančius vystyklus: „Pone Nausėda, noriu jus pakviesti į televizijos laidą.“ O man taip nepatogu dėl tų vystyklų... Tualetas – bendras, dušai rūsyje, ten būdavo baisu eiti, nes paradinės durys nerakintos. Taigi Diana, eidama praustis, imdavo plaktuką ir rankeną: rankeną, kad atsidarytų duris, o plaktuką – apsiginti. 1994-aisiais pusmečiui išvykau į Boną studijuoti politologijos, dirbau Bundestago deputato biure: Diana su vaiku bendrabutyje liko viena, bet puikiai tvarkėsi.

Diana ir Gitanas Nausėdos/Redos Mickevičiūtės nuotr.
Diana ir Gitanas Nausėdos/Redos Mickevičiūtės nuotr.

Kaip jūs pakeitėte namus?

Gitanas: Lietuvos bankas man skyrė nedidelį butą. Ten gimė antroji dukra ir gyvenome gal dešimt metų, po truputį stodamiesi ant kojų. Kai žvelgiu atgal į savo gyvenimą – visada degiau noru judėti į priekį, būti savo likimo kalviu. Kažkas galvoja, kad gerovę suneša aitvarai, kad žmogui netyčia pasiseka, o aš už tų sėkmių matau juodą darbą.

Diana: Gitanui niekada nestigo drąsos. Kai šeimoje kyla rūpesčių, aš dar svarstau, kaip čia bus, o jis ima ir sprendžia. Šeimos rūpesčių krūvis natūraliai teko man, bet jis sugebėjo būti labai geras tėtis. Į pirmąsias keliones dukros išvažiavo tik tėčio dėka: aš dvejojau, kad mažos, nieko neprisimins, o jis – ne, reikia vaikams parodyti pasaulį. Egipte nežmoniškai karšta, vaikai eina per muziejus nuleidę galvas, niekas jiems neįdomu... Grįžusi namo draugėms pasakoju įspūdžius, staiga mažoji sako: „Mama, ką čia kalbi, ten buvo Izidė.“ Cha – atrodė, kad nekreipė dėmesio, bet, pasirodo – viską sugėrė! O vyresnioji išmoko orientuotis oro uostuose: to jai prireikė, kai teko keliauti vienai. Žmogui visgi būtina drąsa.

Šis namas, kuriame dabar sėdime, tikriausiai irgi jūsų drąsos požymis?

Gitanas: Iš pradžių nenorėjome namo: svarstėme įsigyti erdvesnį butą Senamiestyje ir nusipirkti sodybą. Sodybą nusipirkome, o buto rasti nesisekė, vienas nuplaukė paskutinę minutę... Numojau ranka – nebeieškosiu. Bet agentei buvau prasitaręs, kad namą statyčiau nebent vienintelėje vietoje – prie Vilnelės. Po kiek laiko ji paslaptingai užsiminė: „Radau neblogą vietą, nuvažiuokim pažiūrėti.“ Važiuojame tylomis, žiūriu – į tą pusę, sukame į šitą kelią... Širdis jau ima tankiau plakti... Ir įsukame į kiemą, į kurį tiek kartų iš tolo poetiškai žvalgydavausi! Čia gyveno jauna šeima su vaikais, kurie dairėsi didesnio būsto. Nusipirkę mažą namuką, pradėjome mąstyti apie rekonstrukciją. Susitikome su architektu Gintautu Natkevičiumi – ir jis su kolega Rimu Adomaičiu subrandino projektą, kurį dabar matote.

Diana: Gintautas mūsų atsargiai paklausė: „Kaip manote, o jei čia būtų šiek tiek daugiau stiklo?“ Na, gerai, tokioje vietoje norisi matyti aplinką. Projektas buvo įvertintas kaip pernelyg drąsi architektūra – ir prasidėjo problemos su regioniniu parku: tarėmės su specialistais, ieškojome sprendimų, mus siuntinėjo nuo vienos organizacijos prie kitos... Trejus metus aiškinomės, ką čia galime statyti. 

Pilaitės nenorėjome – mes šiuolaikiški žmonės. O tada architektai pasiūlė senąjį autentišką namuką apvilkti stiklu. Pirmą plytą padėjome tik gavę visus leidimus. Kai pastatėme namą, ėmė plaukti televizijos iš viso pasaulio, važiavo architektai iš Italijos, Australijos, Amerikos... Jis suprojektuotas ir pastatytas kaip technologiškai pažangus, gamtą tausojantis būstas. Drąsiai sakau, kad mūsų namas garsina Lietuvos vardą: jis nėra fizinio asmens arogancijos ar siekių demonstravimas – jis pasaulinės architektūros pavyzdys.

Belieka paklausti – o kas bus, jei teks iš jo išsikraustyti į prezidento rezidenciją Turniškėse?..

Gitanas: Kol kas nesuku galvos, bet mano derybinė pozicija bus tokia: niekur aš iš čia neisiu (juokiasi). Sakau – kad ir kaip šie rinkimai baigtųsi, jaučiuosi prisidėjęs prie to, kad tai bus įdomūs rinkimai, kuriuose žmonės turės iš ko rinktis.

Diana: Žinau, kad Gitanas ilgai brendo tokiam žingsniui. Kaip moteris iki paskutinės akimirkos dvejojau dėl mūsų vaikų, dėl šeimos: gal tai ne tas žingsnis? Gal nereikia? Bet tuomet Gitanas paklausė: „Sakyk, kodėl aš turėčiau neiti?“ Ir ėmiau galvoti: ar yra žmonių, kurie vadovautų valstybei geriau negu jis – intelektualas, istorijos ir politologijos žinovas, dešimtmečiais nagrinėjęs Lietuvos ekonominius procesus?.. Todėl privalau elgtis ne tik kaip žmona, bet ir kaip Lietuvos pilietė – ir jo nestabdyti.

Straipsnis parengtas žurnalo iniciatyva ir lėšomis. 

Naujausi straipsniai