Gita Ramana: „Kodėl valgome tai, kas mums kenkia?“

Gita Ramana / Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2017-06-06 20:32
Be maisto žmogus išgyventų maždaug mėnesį. Tai daug ar mažai – spręskite patys. Bet kokiu atveju, maistas yra mūsų kasdienis rūpestis. Nuolat mėginame atrasti naujų, dar nepatirtų skonių. Kasdien vis kažką valgome, o pavalgę norime jaustis puikiai.

Terminą „intuityvi mityba“ tikriausiai girdite ne pirmą kartą. Šis mitybos būdas yra artimiausias natūraliai žmogaus prigimčiai. Jis neperša produktų, kuriuos turime valgyti arba kaip tik nevalgyti, sąrašų. Vietoj to pateikia aiškius žingsnius, kaip maitintis, priklausomai nuo kiekvieno mūsų asmeninių poreikių. Apie intuityvią mitybą kalbamės su lektore, koučere, emocinio intelekto lavinimo instruktore Gita Ramana.

Kokie mitai, susiję su mityba ir valgymu, jūsų nuomone, labiausiai įsišakniję mūsų sąmonėje?

Jų tiek daug, kad sunku būtų visus ir išvardyti. Kiekvienas pradėkim nuo savo įsitikinimų. Tikrai visi esame girdėję: „Tai reikia valgyti, nes...“ Ir kiekvienas tikrai žinome bent 5 produktus, kuriuos valgyti sveika. Ir tai iš tikrųjų gali būti sveika, bet yra kitas klausimas. Ar jūsų kūnas tuos produktus gerai įsisavins? Be to, ar tų medžiagų galima gauti tik iš šių produktų? Ir ar tų medžiagų apskritai jums šiuo metu reikia? Atsakymai į šiuos klausimus yra kur kas svarbesni.

Kas yra intuityvi mityba? Kaip ji buvo atrasta? Kokie jos privalumai kitų mitybos būdų atžvilgiu?

Intuityvi mityba – tai gebėjimas pasirinkti ką, kada ir kiek valgyti, įsiklausant į savo kūno poreikius. Ji nebuvo atrasta. Greičiau reiktų kelti klausimą, kada ir kodėl ji buvo prarasta? Kodėl mes valgome dalykus (net sunku pavadinti tai maistu), kurie mums kenkia ar mažų mažiausiai neduoda naudos? Kaip mes praradome natūralų ryšį su savo kūnu? Kodėl taip ėmėme tikėti reklamomis?

Kiekviena mitybos sistema yra tai, kas suveikė kažkokiam konkrečiam žmogui tam tikru jo gyvenimo periodu. Klaida, kad vėliau tai siūloma visiems kaip metodas.

Mano požiūriu, kiekviena mitybos sistema yra tai, kas pasiteisino ar suveikė kažkokiam konkrečiam žmogui tam tikru jo gyvenimo periodu. Didžiausia klaida, kad vėliau tai siūloma visiems kaip metodas. Įdomu ir tai, kad ne vienas tų metodų po kurio laiko keičiamas, papildomas tam tikrais dalykais, nors tai buvo pristatoma kaip suformuota mitybos sistema. Intuityvus valgymas nesikerta net su filosofijomis, kurios skatina kažko nevalgyti, tarkim, mėsos ar cukraus. Kažko nevalgant vis tiek intuityviai galima pasirinkti, ką iš tiesų norisi valgyti, iš to, ką gali ir nori valgyti.

Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas, pradėjus maitintis intuityviai?

Labai svarbu, kad pradingo savęs kaltinimas suvalgius kažką ne taip ar per greitai. Kitas aspektas – susitaikymas su maistu. Tai reiškia, kad nėra blogo maisto, kurio reiktų vengti. Aš tiesiog žinau, kaip tas maistas paveiks mano kūną, savijautą, ir sąmoningai už tai prisiimu atsakomybę. Įspūdingiausia, kas vyksta pradėjus maitintis intuityviai – pradedi pažinti savo kūno poreikius, padidėja jautrumas ir atrandi mėgavimosi maistu pojūtį. O labiausiai taip maitintis įkvepia padidėjęs energijos kiekis.

Ar maitinantis tokiu būdu galima būti užtikrintam, kad organizmas pats paprašys visų jam reikalingų mikroelementų?

Pereinamuoju laikotarpiu nebūtinai, nes jūsų kūnas bus įpratęs mikroelementų gauti iš įvairių dalykų, kurių gali nesinorėti valgyti, todėl būtina intuityvaus valgymo dalis yra pažintis su kuo įvairesniais produktais. Tam gali tekti paskaityti knygų ar straipsnių apie tai, kokių medžiagų kokiuose produktuose yra, ir praplėsti racioną naujais produktais ir pradėti pasitikėti ne visai racionaliais kūno impulsais.

Ne vienas esame patyrę jausmą, kai lyg ir esame sotūs, tačiau ant stalo prikrauta maisto, jis gardžiai atrodo, tad susiviliojam ir suvalgom kąsnelį, po to dar vieną ir tada jau jaučiamės apsunkę. Kaip išmokti valgyti ne tuomet, kai yra maisto, o tuomet, kai iš tikrųjų to norime?

Pirmiausia reikėtų pradėti mokytis stebėti savo kūną ir jo poreikius. Mes labai dažnai painiojame fiziologinį ir emocinį alkį. Antra, jei iš tiesų susiviliojam kąsneliu ir mėgaujamės juo – patiriam maksimalų malonumą iš to, o po to iš kito kąsnelio, kiek tokių kąsnelių suvalgysime iš tiesų? Na, gal kokius 3 ar 4. Ar nuo to apsunksime? Tikrai ne. Juk pagrindinė problema yra ta, kad mes nejaučiame, kaip valgome, nes valgome ne dėl to, jog jaučiame alkį arba norime pasimėgauti maistu. Mes valgome iš inercijos, dėl emocijų ir pan. Iš tiesų reikėtų sau atsakyti į klausimą, ką aš jaučiu, kodėl noriu valgyti? Gal nerimą, gal pasimetimą, gal trūksta pozityvių emocijų?..

Tas jausmas, kad kažko norėčiau, gal saldaus, gal sūraus, o gal... Šie signalai dažniausiai ateina iš mūsų emocinės sferos.

Kas leidžia suprasti, kad jaučiame tikrąjį alkį, o ne impulsą vėl ką nors sukramtyti?

Konkretūs fiziologiniai poreikiai, kurie labai skiriasi nuo tų signalų, kurių skatinami mes vėl norime kažko užvalgyti. Labai svarbu yra išmokti pažinti save ir savo kūno siunčiamus signalus, tuomet žinosime, kad tai alkis... O tas jausmas, kad kažko norėčiau, gal saldaus, gal sūraus, o gal... Šie signalai dažniausiai ateina iš mūsų emocinės sferos, jie taip pat turi ir fizinius pojūčius, bet šie visiškai kitokie nei alkis.

Pietūs darbe. Ką patartumėte tokiu atveju, jei norisi maitintis intuityviai, tačiau pietų pertrauka fiksuota, o jos metu tikrasis alkis dar nebūna atėjęs?

Pirmiausia patarčiau nekramsnoti ir neužkandžiauti po pusryčių. Tada, atėjus pietų metui, turėtų iš tiesų ateiti fiziologinis alkis. Jei, tarkim, prieš tai būsite nevalgę 3 valandas, tikrai norėsite valgyti. Taigi, kad tas alkis ateitų, reiktų iš stalčių ir vietos, kur darotės arbatą ar kavą, patraukti visus lengvus užkandžius. Kodėl? Jei kada susirašytumėte, kiek kasdien suvalgote beužkandžiaudami, tuomet suprastumėte, kodėl taip yra.

O jei iš tiesų pietų metu kūnui valgyti dar nesinori, tuomet galima pietų pertrauką išnaudoti pasivaikščiojimui lauke, o jai baigiantis jau turėtų būti aiškiau, ką norisi suvalgyti.

Ar įmanoma intuityviai maitintis porai ar visai šeimai? Ar tokiu atveju kiekvienam tektų po atskirą patiekalą?

Taip, žinoma, įmanoma. Ir kartais tikrai gali tekti gaminti kelis atskirus patiekalus, bet, įtraukus visą šeimą į maisto gaminimo procesą, tai netgi gali tapti smagiu laiko praleidimo būdu. Mane kažkada labai išlaisvino sprendimas pasigaminti vakarienei du atskirus patiekalus. Su draugu, su kuriuo kartu gyvenome, buvome tokie laimingi, kad nereikėjo derintis ir leistis į kompromisus. Visas nepatogumas tik tas, kad indų plauti bus šiek tiek daugiau, visa kita daug daugiau laiko neužima.

Elaima.lt

Naujausi straipsniai