Lietuvoje itin populiarėjant įvairiems „tribute” projektams, solistė Girmantė Vaitkutė pristato jau trečiąją koverių programą „Beyonce unplugged”. Jau šį savaitgalį vyksiančioje premjeroje daininkė tikina nenuvilsianti garsiosios popkaralienės gerbėjų, tačiau kartu prisipažįsta bijanti taip ir likti tik „ta Girmante, kuri dainuoja koverius”.
Apie požiūrį į populiarių atlikėjų kūrybos perdainavimą, bandymus išlaikyti individualuma bei asmeninius planus Girmantė pasakoja atvirame interviu.
– Kaip gimė šis projektas „Beyonce unplugged”?
– Tiesą sakant, visai netyčia, po vieno koncerto vakarieniaujant su vadybininku bei mūsų grupės pianistu. Nejučia ėmėm svaičioti, kad galbūt verta sukurti naują programą, galbūt tai būtų jau paskutinis koverių projektas, gal tai būtų geras tramplynas asmeninei programai. O po kurio laiko pagalvojom – kodėl gi ne? Taip surinkom komandą ir ėmėm aktyviai dirbti.
– Kodėl būtent Beyonce? Kodėl ne Rihanna, Lady Gaga ar Nelė Paltinienė?
– Sunku pasakyti, tiesiog taip gavos. Galbūt po „Meeting Adele” ir „Tribute to Whitney Houston” projektų norėjos didesnio iššūkio. O Beyonce muzika tokia yra visomis prasmėmis: sudėtingos tiek jos aranžuotės, tiek atlikimas – čia reikalingas labai lankstus, plataus diapozono balsas. Tikrai yra ką veikti. Pavyzdžiui, muzikantams tenka ilgai sukti galvą ieškant būdų, kaip atlikti kai kuriuos itin elektroniškai skambančius Beyonce kūrinius, sudarytus iš kelių skirtingų takelių ir atliekamus keliolikos muzikantų. Mūsų juk visai nedaug – tik aš, trys pritariančios merginos ir trys muzikantai, kai tuo tarpu Beyonce scenoje pasirodo su dar penkiolika ar dvidešimt žmonių. Galima tik įsivaizduoti, kaip susimažinti reikia. Tad, norint padaryti gerai, visiems reikia įdėti daug pastangų.
– Ar manai, kad Jūs su Beyonce esate kaip nors panašios, turite ką nors bendro?
– Man patinka jos požiūris į muziką. Manau, kad į tokius žmones reikia lygiuotis. Beyonce kažkada yra pasakiusi, kad tu turi tiksliai žinoti, kuo nori tapti ir privalai turėti pakankamai užsispyrimo to siekti iš visų jėgų. Turi būti be galo stiprus ir užsibrėžti tokius tikslus, kurie neleistų stovėti vietoje. Manau ji yra puikus pavyzdys, kaip reikia kelti tikslus sau ir nuolat judėti į priekį, spausti save ir vis kilti aukštyn. Pastaruosius mėnesius stengiuos daryti tą patį.
– Koverinės programos Lietuvoj dabar labai populiarios ir jų labai daug. Kuo „Beyonce unplugged” yra kitokia?
– Greičiausiai tuo, kad mes nesistengiam kopijuoti. Po „Meeting Adele” skaičiau vieną recenziją, kuri man labai patiko. Ten rašė, kad koncerte jaučiasi, jog aš įdedu daug savęs, ir, svarbiausia, „ji nesistengia būti Adele, ji stengiasi būti Girmante”. Tad, manau, tai ir yra geriausia, kad mano grojantys vaikinai niekada nebus grojančios Beyonce merginos, mano pritariantys vokalai nebus trys didelės tamsiaodės tetos, o aš pati nebūsiu Beyonce. Bus Beyonce muzika, bet ji skambės taip, kaip mes ją suprantame. Tikimės, kad klausytojai tą taip pat supras. Repeticijos rodo, kad rezultatas yra labai geras.
– Kiek trunka parengti gerą koverinę programą? Kas, Tavo manymu, yra svarbiausia?
– Priklauso nuo to, kokiu tempu dirbi, nors visada atrodo per mažai. Apskritai, aš sakyčiau, kad pilnai įsigrotum reikia bent dviejų koncertų, t.y. gero pasiruošimo bei dar bent kelių pasirodymų, kad viskas susidėliotų į lentynas, kaip sako muzikantai „nusėstų”. Todėl pirmi, premjeriniai koncertai dar yra vadinami „žaliais” ir visko juose būna. Gali labai daug repetuoti, bet yra dalykų, kuriuos pajusi tik pasirodymo metu.
Be to, manau, kaip ir visur kitur, svarbiausia yra išlikti savimi. Reikia turėti savo balsą ir savo muzikos supratimą. Kas gi būtų, jei išeičiau kaip Beyonce, kalbėčiau tai, ką koncertuose kalba ji, kopijuočiau ją? Kiekvieną dainą atlieku taip, kaip aš ją suprantu, kaip pati ją tuo metu jaučiu. Manau, kad kiekvienoje dainoje reikia surasti tai, kas yra asmeniška tau, o ne stengtis parodyti, kas tam atlikėjui buvo asmeniška jo muzikoje. Reikia būti savimi.
Labai geras palyginimas yra kaip žmonės groja klasikinę muziką. Juk iš tiesų yra vienas ir tas pats Mozzartas, bet visi tą patį jo kūrinį jį groja skirtingai: vienas supranta, kad čia reikia greitinti, o kitas priešingai – galvoja, kad čia reikia lėčiau ir įsiklausyti. Esmė ta, kad kiekvienas muziką jaučia skirtingai, todėl svarbiausia yra parodyti, kaip tu pats ją jauti.
– „Beyonce unplugged” – tai jau trečioji Girmantės Vaitkutės koverinė programa. Nebijai, kad klausytojai pamažu Tave ims vertinti tik kaip koverių atlikėją?
– Bijau. Kita vertus, tiek aš, tiek su manimi dirbantys žmonės nemokame kepti hitų kas dieną po vieną iš tų pačių trijų akordų. Ir žinai, tikiuos, kad niekad neišmoksim. Nemanau, kad tai yra gera praktika. Galbūt kai kam ir reikia šito, bet man norisi įsigyventi, kad dainos pačios ateitų. O jos jau ateina, kaip tik dabar vieną baigiame įrašinėti. Be to, pavyzdžiui, iki tol buvau Girmantė, kuri dainuoja pritariančius vokalus – tokia gera mergaitė, taip gerai pritaria. Bet praėjo. Tad ir šį etapą aš priimu, kaip dar vieną laiptelį. Tikiu, kad kažkada nebeliks tos Girmantės, kuri dainuoja koverius, kadangi tos Girmantės, kuri gerai dainuoja pritariančiu vokalu jau nebėra.
– Praėjusių metų rudenį pristatei pirmąjį savo autorinį kūrinį. Ar tai iš tiesų vienintelė Tavo kurta daina? Apskritai, ar kada nors išgirsime Girmantės Vaitkutės autorinių kūrinių programą?
– Tikrai taip! Mes turime tikslą iki metų pabaigos išleisti albumą. Šiuo metu kaip tik baigiama nauja daina. Kolegos sako kad ji liūdna, bet man patinka. Nes jau ko nemoku, tai nemoku – apsimetinėti. Žinoma, lipant į seną niekam neįdomu kokia mano nuotaika, tačiau bent jau kuriant norisi būti nuoširdžiai. Gal todėl ir tos dainos taip greitai nesikepa.
– Praėjusioje Eurovizijos atrankoje tik per plauką neišvažiavai į Švediją. Galbūt kitais metais vėl bandysi laimę nacionaliniame konkurse?
– Jeigu bus daina, tikrai taip. Ir nesvarbu, išvažiuosime ar ne, svarbu, kad po pasirodymo nebūtų gėda. Apskritai, visuose dalykuose su kuriais dirbame, stengiamės laikytis nuostatos: svarbiausia, kad nereikėtų slepti akių arba kitiems dėl mūsų to daryti nereikėtų. Kad būtų negėda, kad galėtume iškelta galva – jokiu būdu nepasikėlus – bet drąsiai tą daryti toliau. Tas pats su dabar ruošiama Beyonce programa – žinome, kad ateis muzikantų, žmonių, kurie dirba su muzika ir siekiame, kad nebūtų gėda prieš juos.
– Šiuo metu turi labai daug veiklų: esi mokytoja, grupės vokalistė, solo atlikėja ir dar studentė. Tačiau kur pati matai save po penkerių, dešimties metų?
– Mieliausia būtų galėti gyventi iš to, kas suteikia daugiausiai džiaugsmo: dainavimo ir kūrybos. Tikiuos, kad galėsiu gyventi tuo, kad esu meno žmogus, ir ne to pigaus, o šiek tiek intelektualesnio. Aš nesakau, kad dabar kuriu aukštas materijas, ar kad jas kursiu ar kad kas nors jas kuria man – viskas sveiko proto ribose. Tiesiog tikiuosi, kad niekad neateis laikas, kai dainas turėsiu kepti kaip blynus, ant to paties karkaso. Man svarbu būti paprastai, kad žmonės mane suprastų, tačiau neprastai – noriu išlaikyti siekius ir tobulėjimą.