Svetimi ją vadins garbėtroška ar naivia užsispyrėle ir tik patys artimiausi, žinantys, ką teko iškęsti šiai iš pažiūros trapiai merginai, patvirtins: Gintarė Gurevičiūtė (25) turi labai stiprią valią. Ji žino, ką reiškia siekti tikslo per kraują – tikrąja šio žodžio prasme. Prieš pusantrų metų Vietname patekusi į baisią avariją, patyrusi kelias operacijas ir kitų dar laukianti Gintarė netikėtai panoro... šokti. Jiedu su mylimuoju Linu Karaliumi nuo rudens taps konkurentais: abu dalyvaus LNK televizijos šokių projekte.
Tikėtum karma ar ne, vis tiek akivaizdu: praėję metai tau buvo nelengvi...
Tokių nelinkėčiau net didžiausiam priešui. Nesėkmių ruožas prasidėjo tada, kai Liną pašalino iš Seimo: teismai, paskui – baisioji avarija, iki šiol ją kasdien prisimenu... Vėliau atidarėme kavinę – maisto ruošimas yra didžiausia mano aistra. Restoranėlis retai tampa pelningu verslu, tai labiau saviraiškos forma: norisi parodyti žmonėms, koks skanus gali būti vegetariškas maistas. Prieš išsinuomodami patalpas pasikalbėjome su vienintelio gyvenamojo buto, esančio toje Klaipėdos gatvės pusėje, savininkais. Tikėjomės gražių santykių – juk patalpas išsinuomojome septyneriems metams. Tačiau kol kas energiją turime skirti ne verslui, o karui su užmiesčio ramybės Senamiesčio širdyje siekiančiu kaimynu... Metai tikrai buvo kupini išbandymų: tiek mūsų su Linu santykiams, tiek man, kaip asmenybei. Sako, namui pastatyti reikia pusantro metro pamatų, o dangoraižiui – keliolikos. Ant tokių pamatų, kokius man teko suręsti per pastaruosius porą metų, dabar galiu toookius dangoraižius statyti (šypsosi)...
Atrodai dar lieknesnė nei anksčiau. Nuo įtampos?
Tikriausiai... Po mėnesio kavinėje surengėme prirašymą kaimynams. Atsisėdusi už stalo suvokiau, kad tai pirmas kartas per visą mėnesį, kai įsidedu į lėkštę normalaus maisto ir jį gražiai suvalgau. Ne ką nors pastveriu prabėgdama, ne mašinoje sugraužiu riešutą ar bananą, o valgau šiltą maistą iš lėkštės... Supratau, kad taip neturi būti. Bet iš tiesų ne tiek jau daug kilogramų numečiau – vos porą, priaugtų per žiemą.
Nors vienas pokytis į naudą... Juk prieš šokių projektus visi būsimieji dalyviai stengiasi numesti svorio, o tau to tikrai neprireiks.
Na, bent šiuo požiūriu būsiu už juos pranašesnė (juokiasi). Kai gyvenimas virsta amžina kova, kartais įsigeidžiu būti švelnia moterimi. Juk man – tik dvidešimt penkeri: taip norėčiau bent retkarčiais pabūti laisva, neatsakinga, nerūpestinga... Tiesiog moterimi, kuria kas nors rūpinasi ir kuriai nereikia dėl nieko kovoti. Gal nors ant parketo ja pabūsiu? Šoksiu su Vytautu Mackoniu: jau pradėjome treniruotis, susibendravome. Šokis man visada buvo viena gražiausių saviraiškos formų. Reitingų man nereikia – nesu nei aktorė, nei dainininkė. Reikia tik geros kompanijos, o ją tikrai turiu: pusė LNK projekto dalyvių yra mudviejų su Linu draugai. Bėda tik ta, kad būsiu vienintelė, neturinti sceninės patirties. Be to, nemažai jų vaikystėje yra šokę, o aš viską pradedu nuo nulio. Bet kol kas degu aistra naujam pomėgiui.
Judu su Linu televizijos prodiuseriai seniai kvietė šokti. Kodėl sutikote tik šiemet?
Mus kvietė ir užpernai, ir pernai, kai grįžome į Lietuvą po avarijos. Tuomet pradėjome derybas, ir štai mes – jau projekte.
Bet argi pernai tu galėjai šokti? Buvai ką tik po avarijos, patyrusi kelias kojos operacijas...
Pasakysiu taip: jei visuomet būčiau klausiusi gydytojų ir dariusi tai, ką liepė, iki šiol būčiau gulėjusi lovoje. Kažin ar vaikščiojusi... Bet aš dariau viską, ko jie neleido. Keista – lengviausia buvo pirmaisiais mėnesiais po avarijos, nes tada dar nesuvokiau, kas atsitiko. Gyvenime nebuvau patyrusi jokios traumos, man net dantis niekada nebuvo sugedęs. Privati Vietnamo ligoninė, kurioje praleidau beveik dvi savaites, vadovavosi skausmo kontrolės politika, tad kasdien po keturis kartus gaudavau morfijaus. Nors jaučiausi labai gerai ir tikėjausi, kad blogiausia jau praeity, iš gydytojo vis išgirsdavau: „Laimėjai šią dieną, to paties reikia tikėtis ir rytoj.“ Grėsė pėdos amputacija... Grįžusi į Lietuvą nesusitaikiau su liūdnomis prognozėmis: apkeliavau visus traumatologus, vėliau – netradicinės medicinos specialistus, net pas Peru šamanus buvau nuvažiavusi.
Dariau viską, kas, mano supratimu, galėtų padėti. Mane matė daugybė chirurgų, mikrochirurgų, ir kiekvieno nuomonė buvo skirtinga: vienas liepė iškelti koją ir laikyti, kitas – gulėti ir nejudėti, trečias – būtinai vaikščioti... Galiausiai spjoviau ir dariau taip, kaip man atrodė. Nepatikėsi, kiek daug priklauso nuo psichologinio apsisprendimo!.. Iš pradžių vaikščiojau su ramentais, paskui pasiryžau juos padėti, vėliau ir įtvaro atsisakiau. Pamenu, visi kaituoja, o aš sėdžiu paplūdimyje ir galvoju: kas atsitiks, jei truputį įbrisiu? Juk nieko. Nusiėmiau įtvarą, apsukau koją maišais, apsirengiau vandens kostiumą. Kol nužirgliojau penkiasdešimt metrų iki jūros, nusprendžiau ir jėgos aitvarą prisisegti... Jaučiau, jog neturiu ko prarasti.
Pasakysiu taip: jei visuomet būčiau klausiusi gydytojų ir dariusi tai, ką liepė, iki šiol būčiau gulėjusi lovoje. Kažin ar vaikščiojusi... Bet aš dariau viską, ko jie neleido.
O, pavyzdžiui, kojos?
Norėjau, kad kuo greičiau būtų atliktos visos operacijos, tačiau gydytojai nesutiko jų daryti, kol nesugijo žaizda, – o ji užgijo tik prieš porą mėnesių. Aišku, galbūt tai kvaila ir vaikiška, bet tuo metu man buvo pikta. Na, kas nors nuplyš dar sykį – daugiau ar mažiau, koks skirtumas... Vis tiek kasdien kenčiu skausmą. Tačiau skausmas, kenčiamas kasdien pusantrų metų, kažkuo primena aštrų maistą: iš pradžių tau žiauriai aštru ir beveik negali valgyti, bet ilgainiui valgai ir nebesiraukai.
Tu tarsi Undinėlė iš pasakos, kuri vaikščiodama nuolat kenčia skausmą, bet vis tiek tai daro...
Aš nenoriu būti nesveikas žmogus. Tiesiog nesutinku su tuo! Iš to ir atsirado pasiryžimas šokti. Šiuo streso, kovų, išgyvenimų etapu šokiai man pasirodė tarsi ramybės oazė – jie į mano gyvenimą įnešė atsipūtimo. O prieš porą savaičių su Linu netgi leidome sau paatostogauti! Nesuvokiau, kad galiu savaitei išvažiuoti: iki paskutinės minutės negalvojau apie tai, nes vien nuo minties, kad verslą paliksiu be priežiūros, iškart supykindavo. Bet, ačiū Dievui, atvažiavo brolis, perėmė kavinės vairą. Ir kai tik nuskridome į Rodą – klik! – kavinės tarsi nėra! Grįžome – klik! – o vėl nebeįsijungia (juokiasi). Bėdos tarsi tos pačios, bet viskas šviesiau ir paprasčiau.
Argi šokiai nedidina kojos skausmo?
Atvirkščiai, jie – gera reabilitacija. Anksčiau atsikėlusi ryte maždaug valandą labai šlubuodavau, o dabar šlubuoju tik pusvalandį. Aišku, ateityje operacijų neišvengsiu: reikia į kulną implantuoti dalį kaulo, padaryti plastinę Achilo sausgyslės operaciją. Reikia pasirūpinti ir vizualia puse – ne dėl to, kad būtų gražu, o todėl, kad iš didelių randų lengvai vystosi vėžys. Taigi laukia mažiausiai trys operacijos, kurias teks daryti po šokių. Ir vis tiek tikiu, jog kada nors skausmai liks tik slogus prisiminimas. Jeigu per šokius nieko neatsitiks...
Jeigu...
Ak, tas atsitiks – neatsitiks... Kai žmogus iškenti tokį skausmą, į viską imi žiūrėti daug paprasčiau. Na, kas gali būti blogiau, negu jau buvo?..
Bet vis tiek šokiai turėtų būti tai, ko tu labai labai nori, labai labai sieki... Juk ten eini per kraują tikrąja šio žodžio prasme!
Nėra taip blogai (šypteli). Baisiausia – jau praeity. Kai praeina metai, o tu vis dar kiurksai nežinomybėje dėl negyjančios žaizdos ir nė vienas medikas tau nesiūlo užtikrinto pagalbos būdo, va tada būna baisu, nes imi manyti, kad tai niekada nesibaigs. O dabar lyg ir viskas aišku: žaizda užgijusi, operacijos laukia po projekto. O šokant visi skausmai ir bėdos lieka už borto...
Žinai, ką dar žmonės sakys? Kad nebuvo jokios avarijos, jokių rimtų žaizdų, kad visa tai buvo tik piaras...
Norėčiau, kad iš tikrųjų taip būtų: ai, sugalvojau avariją kaip būdą truputį pasireklamuoti, pelnyti dėmesio (juokiasi). Ta nelaimė dar neišeina iš galvos, ji tebegyvena manyje. Tačiau labai nesinorėtų, kad žmonės į mane žiūrėtų kaip į šokančią invalidę. Velniai nematė tos kojos... Tai yra suaugusio žmogaus pasirinkimas: tu įvertini savo galimybes. Jeigu nusprendei, kad esi vargšas luošys – nedalyvauji. Bet jeigu nusprendei, kad gali, viskas – esi lygiavertis su kitais dalyviais.
Ką apie tai mano tavo tėvai?
Mama, žinoma, nenori. Sako: ne ta situacija, ne ta fizinė sveikata... Bet aš juk einu savo malonumui. Jeigu matysiu, kad nepajėgiu, organizatoriai tikrai mane supras ir leis pasitraukti. Nereikės keturiomis lipti ant scenos... Bet kokiu atveju bus lengviau, nei buvo tada, kai kavinėje keitėsi virėjai ir teko tris savaites vienai dirbti virtuvėje po keturiolika valandų. Va tada tai buvo beprotiškai sunku: atsikeldavau su ašarom ir miegoti nueidavau su ašarom, nes skaudėjo ir fiziškai, ir psichologiškai... Tačiau negalėjau nuvilti žmonių. O čia kas – viso labo tik šokiai. Tai net nėra didelis fizinis krūvis – esu pratusi prie kur kas didesnio. Iki nelaimės kasdien lankydavausi sporto klube, o ir mano laisvalaikis susijęs su sportu. Todėl užjaučiu savo partnerį: trys valandos man – ne treniruotė! Dabar net tiek negalime sau leisti, nes jis ką tik susituokė ir išvyko medaus mėnesio į Keniją. Sugalvojo tuoktis visai ne laiku (juokiasi). Nesvarbu, kad susipažinome likus tik savaitei iki vestuvių: man projektas, kokios dar vestuvės?..
O ką Linas?
Linas irgi repetuoja – nelabai norėjo, bet įkalbėjau jį šokti. Organizatoriai siūlė vienam, paskui kitam, bet mes pasakėme: dalyvausime dviese arba nė vienas. Juk šokis yra aistra... Turbūt ne veltui tiek daug šokių partnerių tampa poromis.
Vadinasi, projekte jūs akylai saugosite vienas kitą?
Nesaugosime, bet esu įsitikinusi: kai vienas sukasi ant parketo, kitas irgi turi neatsilikti. Argi aš norėčiau kiūtoti namie ir galvoti, kaip jis su kuo nors aistringai šoka? Lygiai tas pats klausimas – ar norėtų jis? O ne, dabar daug lengviau suprasti vienam kitą.
Būtent – nieko nėra namie, visi išėjo į repeticijas!
Ir nebelieka dėl ko priekaištauti. Kai ten esi, supranti, kad viskas nėra taip aistringa, kaip atrodo iš šalies. Linas šoks su Rūta Ramanauskaite – aš jam ir radau partnerę. Rūta iš pradžių net sutriko: „Kas tu, jo vadybininkė?“ Ne vadybininkė, bet suinteresuota, kad jis turėtų gerą partnerę, šalia kurios ramiai praleistų – duok Dieve – pusę metų.
Jųdviejų poroje tu esi ta, kuri duoda nurodymus?
Tikrai ne – viską pasiekiame bendru susitarimu. Taip, aš turiu tvirtą charakterį ir siekiu to, ko noriu. Bet nelipu per galvas ir nesistengiu niekam pakenkti.
Su Linu ekrane būsite konkurentai – tai nieko tokio?
Oi, konkurencija mus tik įkvepia (šypteli). Aš labai azartiška, konkurencija man yra didžiausias variklis. Pavyzdžiui, žaidžiame tenisą: „Šis setas – iš grindų plovimo pirmame aukšte!“ „O šis – iš antro aukšto tvarkymo...“ Manau, su šokiais bus panašiai: rungsimės, kuris ilgiau išliks.
Ir kuris ilgiau išliks?
Tikriausiai Linas – jis charizmatiškas, koordinuotas, turi penkiolikos metų sceninę patirtį. „Gulbių ežero“, žinoma, nešoko, bet laisvai jaustis scenoje vis tiek svarbu. Aš nesiekiu jo nugalėti: asmeniniuose santykiuose mes esame lygūs. Kartu leidžiame laiką, nes to norime, turime daug bendrų interesų, bet tai tikrai nėra tik mano interesai...
Tiesiog tu esi netipiškai stipri mergina.
Priimsiu tai kaip komplimentą. Nuo pat vaikystės nebijojau išsiskirti iš kitų. Labai norėjau greitai suaugti, gyventi savarankiškai. Šešiolikos jau save išlaikiau, aštuoniolikos išvažiavau iš namų – tėvai to nenorėjo, tad nedavė nė cento. Nuo to laiko nė cento iš jų ir neėmiau. Atvažiavau į Vilnių, per penkias minutes susiradau padavėjos darbą, paskui susiradau kitą... Ir sutikau Liną. Nesisavinu jo kaip vyro: mes esame laisvi ir niekuo neįsipareigoję žmonės, turintys tik patys save.
Kaip judviem sekasi taip ilgai išbūti kartu? Taip ilgai, kad niekas jau neatsimena – kiek...
Tikrai – beveik septynerius metus. Kai susitikome, buvome tokie skirtingi, kad, manėme, ilgiau kaip mėnesį neištversime. O paskui supanašėjome: turbūt tai neišvengiama, kai šitiek laiko praleidi kartu. Bet vėlgi – niekada nežinai, kada išsiskirsi. Nė vienas negalime pasakyti, kad ir po metų būsime kartu. Gera tol, kol gera: kai taip nebebus, galvosime, ką daryti.
Reikėtų suprasti, kad šeimos kurti neketinate?
Tikrai ne. Tas žmogus man jau ir taip yra šeimos narys: jis – vienas brangiausių pasaulyje. Tikiuosi, kad netgi jei išsiskirtume, liktume gerais draugais. Iš tikrųjų to labiausiai ir bijau: ne išsiskirti, o prarasti geriausią draugą. Bet tekėti irgi nenoriu. Kada nors aš turėsiu šeimą: nesu individualistė, kuri nori visą gyvenimą praleisti sau. Tačiau į vaikus žiūriu labai atsakingai. Dabar ne akmens amžius, vaikus galima planuoti, jų negali atsirasti netyčia, ir jei jau nusprendei sukurti naują gyvybę, turi tam atiduoti visą save. Gimdyti vaiką vien tam, kad įtiktum vyrui ar visuomenei, o paskui atiduoti auginti seneliams, nes pačiai norisi visai ne to, – ne išeitis. Mama visų pirma turi būti visiškai save realizavusi, turėti tokį bagažą, kuriuo galėtų dalytis su nauja gyvybe. Ir, žinoma, turėti tinkamą žmogų, šalia kurio jaustųsi saugi, žinotų, kad tas žmogus irgi labai nori vaiko. Taigi aš turiu daug kriterijų ir manau, kad viso to pasieksiu ne anksčiau kaip būdama trisdešimties. Iki tol noriu sukurti gerą verslą, susikurti materialinę gerovę. Gal ir kavinė įsisuks – jei po metų investicijos atsipirktų, būtų labai gerai. Kol kas tik imuosi įvairių projektų, bet stabilumo gyvenime nėra.
Turbūt stabiliausia tavo gyvenime – Linas?
Irgi negalėčiau taip pasakyti... Aš labai temperamentinga: bum – ir vieną dieną viskas apvirsta aukštyn kojomis. Jau daug kartų vienas kitam esame įrodę savo draugystę, ištikimybę ir atsidavimą. Geriausią draugą turiu – tai faktas, o kaip bus toliau, parodys laikas.