Gineso rekordo sieksiantis Lukas Pijus Mikšys: „Kiekvienas galime peržengti savo galimybių ribas“

Lukas Mikšys/ Žurnalo „Ji“ nuotr.
Autorius: Lina Grinkevičienė, žurnalas „Ji“
Publikuota: 2020-08-02 09:02
„Vaikystėje patirti išbandymai ne tik užgrūdino, bet ir privertė rinktis: arba grimzti į liūną, arba kabintis į gyvenimą ir siekti svajonių“, – savo istoriją pasakoja Lukas Pijus Mikšys, vasaros pabaigoje ketinantis siekti ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio Gineso rekordo.

Šią vasarą mėginsite įgyvendinti savo svajonę – siekti sporto rekordo. Papasakokite, kokio rekordo.

Nuo paauglystės buvau aktyvus, sportavau dėl savęs. Per treniruotes atgaudavau ir fizinę, ir emocinę pusiausvyrą. Sportas man tapo savotiška meditacija, padedančia susidėlioti mintis, suteikė disciplinos, kurios trūko kasdieniame gyvenime. Patyręs daugybę išbandymų tikiu, kad pavyko nugalėti savo demonus ir siekti didesnių tikslų. Jeigu viskas eisis pagal planą ir įvykdysiu reikalavimus, reikalingus rekordui fiksuoti, po gimtadienio, rugpjūčio 7-osios, mėginsiu pasiekti Lietuvos prisitraukimų rekordą, o vėliau – ir patekti į Gineso rekordų knygą.

Kokius reikalavimus kelia Lietuvos rekordų registravimo agentūra „Factum“?

Tenka ne tik ruoštis fiziškai, bet ir atlikti kitus namų darbus. Kai į agentūrą kreipiausi dėl planuojamo rekordo registravimo, ji susakė taisykles, kurių reikia laikytis. Pirmoji – prisitraukimus atlikti kokioje nors viešoje erdvėje, kurioje procesą galėtų stebėti ir kiti žmonės. Planuoju tai daryti sporto klube. Antroji – turi būti liudininkų, kurie raštiškai patvirtintų, jog tuo metu tam tikrą fiksuotą laiką stebėjo, kaip atlieku prisitraukimus. Trečioji – nufilmuota vaizdo medžiaga, nuotraukos, liudijančios faktą. Ketvirtoji – svarbu, kad dalyvautų sporto asociacijos atstovas, sporto profesionalas, kuris galėtų įvertintų, jog prisitraukimai atlikti profesionaliai, ne bet kaip (šypsosi). Ir daug visokių kitokių reikalavimų.

Visų taisyklių, kurių privaloma laikytis siekiant fiksuoti pasaulio Gineso rekordą, dar nežinau. Iš pokalbių su agentūros atstovu supratau, jog tai kainuoja nemažus pinigus: tam, kad rekordas būtų užfiksuotas kuo greičiau, reikia sumokėti apie tūkstantį eurų.

Lukas Mikšys/ Žurnalo „Ji“ nuotr.
Lukas Mikšys/ Žurnalo „Ji“ nuotr.

Ką norite įrodyti siekdamas prisitraukimų rekordo?

Galbūt ne įrodyti, o pasiųsti žinutę, kad negalima nurašyti vos gimusio žmogučio, kad net nurašytieji gali atsistoti ant kojų ir siekti kai ko daugiau. Gal kam nors tai irgi suteiks įkvėpimo, pasitikėjimo savimi. Gimiau labai mažas, anksčiau laiko – 1277 g svorio. Kaip tik per mamos gimtadienį, neplanuotai. Kaip pasakojo mama, tuomet gydytojai mane nurašė – pasakė, kad nevertėtų turėti didelių vilčių ir prisirišti prie manęs, nes greičiausiai neišgyvensiu arba būsiu ligonis – na, kad nieko gero iš manęs nebus. Išvardijo daugybę ligų, tarp jų – cerebrinį paralyžių vos gimus. Turėjau net specialius batus ir ėjau į specialų darželį. Vaikystėje, kiek pamenu, nelabai mokėjau kvėpuoti. Mama pasakojo, jog užmigęs, būdavo, visai nustodavau kvėpuoti. Naktimis ji budėdavo prie manęs, kad neuždusčiau. Ar tai – likimo pirštas, nežinau, bet man pavyko išgyventi. Dabar, sulaukęs 26-erių, teturiu vieną sveikatos problemą, kuri būdinga daugeliui, – prastesnį regėjimą.

O ką norite įrodyti pats sau?

Sau noriu įrodyti tai, kad viskas įmanoma, jei teisingai pasirenki ir atkakliai sieki savo tikslo. Kaip sakė vienas mane draugiškai konsultuojantis sportininkas, ilgų distancijų bėgikas (maratonininkas) Aidas, daug lemia psichologinis nusiteikimas. Jis pats yra parbėgęs iš Afrikos į Lietuvą, bėgęs per JAV ir kitur. Man buvo įdomu sužinoti, kas dedasi  žmogaus, nubėgančio 8–5 tūkst. km distancijas, galvoje. Jis man davė gerą patarimą – negalvoti apie galutinį rezultatą. Patarė daryti po 10 prisitraukimų, tiek, kiek įmanoma padaryti lengviausiai, ir kiekvieną kartą iš naujo iki 10 – taip lengviau, finišas atrodo arčiau. Ir neturi būti jokių abejonių, kad nepavyks: jeigu nors akimirką atsiras dvejonė, nepavyks. Kai tokių minčių į galvą neįsileidžiama, sėkmingas finišas garantuotas. Dabar žinau, jog galima peržengti savo galimybių ribas, jei to labai nori ir tuo tiki. Kol gyvenau, dirbau ir mokiausi Anglijoje, vienu metu buvau praradęs tą tikėjimą, apleidęs sportą. Nebuvo lengva būnant 18 metų vienui vienam kaip pirštas svetimoje šalyje kabintis į gyvenimą, ir baigti koledžą, ir dirbti, vėliau ir studijuoti. Buvo etapas, kai praradau formą, net susirgau depresija. Turbūt dėl to po 4-erių draugystės metų išsiskyrė ir mano su pirmąja meile, ukrainiete mergina, keliai. Likome tiesiog draugai, kai grįžtu į Lietuvą, vis dar kartais susiskambiname. 

Lukas Mikšys/ Žurnalo „Ji“ nuotr.
Lukas Mikšys/ Žurnalo „Ji“ nuotr.

Gyvenime esate patyręs ir šalta, ir karšta...

Nenoriu kapstytis po praeitį. Galiu pasakyti, jog vaikystėje ir paauglystėje teko matyti ir patirti tai, ko nederėtų tokio amžiaus vaikams. Patėvis priklausė nusikalstamoms grupuotėms, mėgo išgerti – buvo visko. Ir draugų bloga įtaka gramzdino vis giliau. Mama nedrausdavo eiti į vakarėlius, taigi anksti išbandžiau ir pirmąją cigaretę, ir muštynes... Dar nebaigęs vidurinės mokyklos, vos sulaukęs 18-os, nutariau išvažiuoti į Angliją. Žinojau, kad, jeigu nieko nedarysiu, liksiu ten pat, degraduosiu, pasuksiu ne tuo keliu, kuriuo norėčiau eiti. Man nebūtų leidę laikyti ir brandos egzaminų. Pamenu, su mokyklos direktore pasirašėme garbės skolą, ir man surašė ketvertus. Tas jos tikėjimas manimi, kad užsienyje tikrai baigsiu mokslus, mane įkvėpė. Ir iš tiesų Anglijoje puikiai sekėsi mokytis koledže ir universitete. Pažadą išpildžiau. Anksti užgriuvę išbandymai užgrūdino, padėjo nusistatyti, ko nereikėtų daryti, kaip nederėtų gyventi, kad nepakartočiau patėvio gyvenimo scenarijaus. Žinau, kad jokie sunkumai, laukiantys ateityje, jau nebeišgąsdins.

Ar tiesa, kad turite kilnių tikslų, t. y. jei pavyks pasiekti rekordą, rasite rėmėjų, paremsite ankstukus, panašaus likimo vaikus?

Turiu tokią idėją. Pats iki 5-erių metų amžiaus turėjau negalią, gaudavau labdarą. Būdavo tikra šventė gauti saldainių ar žaisliuką. Kiek pasakojo mama, buvau toks mažas, kad net nerasdavo pirkti mano dydžio drabužėlių. Teta siūdavo ir megzdavo man rūbelius, kad turėtų kuo aprengti. Taigi, jeigu pavyktų surinkti pinigėlių, norėčiau juos paaukoti ankstukams – kada nors jie irgi išaugs dideli žmonės plačiąja prasme. Aš gimiau labai mažas, tačiau dabar mano ūgis – 184 cm, o sveriu apie 82 kilogramus (šypsosi).

Gal čia žvaigždės palankiai susidėliojo, bet pastaruoju metu padeda pats likimas – netikėtai sutinku geranoriškų žmonių, suteikiančių reikiamą pagalbą: vieni pasiūlo maisto papildų (jie yra labai svarbūs, kai intensyviai sportuojama), kiti sportininkai noriai dalijasi patirtimi ir pataria, kaip ugdyti ištvermę, nusiteikti psichologiškai. Turbūt taip yra todėl, kad tikiu tuo, ką darau, ko siekiu, kad turiu tikslą. Anksčiau buvau pratęs viską daryti vienas, niekada nesu nieko prašęs. Dabar išmokau priimti pagalbą.

Koks dabar yra pasiektas prisitraukimų rekordas?

Lietuvoje tokio rekordo nėra fiksuota, taigi tai būtų atspirties taškas siekiant pasaulio rekordo. Gineso rekordų knygoje užfiksuota 7600 prisitraukimų per 24 valandas. Aš per 10–15 minučių padarau 100. Kol kas geriausias mano pasiektas rezultatas – 1000 prisitraukimų per valandą ir 58 minutes.

O mintis siekti tokio rekordo gimė atsitiktinai. Kai dar gyvenau Anglijoje, vienas draugas, matydamas, kiek per dieną sportuoju, juokais pasakė, jog galėčiau siekti rekordo. Pasijuokėme, o paskui pagalvojau: kodėl gi ne. Pamenu, parašiau elektroninį laišką JAV gyvenančiam prisitraukimų rekordininkui ir pasakiau, kad norėčiau pasiekti jo rekordą. Labai nustebau, kai po minutės jis man atrašė ir ne tik pateikė naudingų patarimų, bet ir pastūmėjo neatsisakyti tos minties, patikėti, jog tai yra įmanoma.

Ko gero, reikia ne tik gero fizinio pasirengimo, bet ir stiprios motyvacijos, psichologinio nusiteikimo?

 Be abejo. Jau anksčiau norėjau pasiekti šį rekordą. Pamenu, intensyviai sportavau iki 2019-ųjų vasaros, tačiau su draugu išplaukiau irklente, pasitempiau petį ir teko nutraukti treniruotes. Tuo metu jaučiausi sugniuždytas, apėmė bejėgiškumo jausmas, depresija, kad viskas nuėjo šuniui ant uodegos. Po kiek laiko vėl patikėjau savimi, savo jėgomis. Žiemą grūdinausi. Maudausi lediniame vandenyje. Vieną dieną per savaitę bėgioju krosą, nes tai stiprina ištvermę, šešias dienas per savaitę po 2–2,5 valandos (dažniausiai prieš darbą) praleidžiu sporto salėje. Sudėjus per visą tą laiką padaromus prisitraukimus, bendras rezultatas – 4200. Tiksliau, kiekvieną kartą po 10 ir vis iš naujo. Sunkiausia kiekvienąsyk sustojus ir nušokus žemėn vėl iš naujo užsikabinti ant turnikų, įsitvirtinti ir tęsti. Tam reikia psichologinio nusiteikimo, didelės ištvermės. Kartais apima toks nerimas, kurį jaučia vaikai, kai pasimeta ir neranda mamų. Tačiau pavyksta įveikti tas neigiamas emocijas ir treniruotis toliau. Labai svarbu ir mityba. Valgau 2 kartus per dieną, bet porcijos būna didelės. Tarp maisto produktų vyrauja mėsa (baltymai), daržovės, vaisiai, taip pat geriu proteinų kokteilius.

Ar dėl to, kad taip maniakiškai atliekate prisitraukimus, sporto salėje į jus kreivai nešnairuoja?

Kai tik pradėjau treniruotis sporto klube, pastebėdavau, kad aplinkiniai šnairuoja, keistai žiūri. Kiti nesupranta, ką aš darau, vis kažką užsirašinėdamas į užrašų knygutę, visas kreiduotas. Kreida tepu rankas, kad šios neslystų mankštinantis, todėl, perbraukus per rūbus, veidą, viskas išsitepa (juokiasi). Kartą prie manęs priėjo vienas treneris ir sako: „Tvarkingai apsirengęs, rodos, bet iš pradžių pamaniau, jog tau kažkas su galva negerai: aš vieną žmogų patreniravau, tu dar ant to turniko; po antros ir trečios mano treniruotės su skirtingais žmonėmis tu toliau darai prisitraukimus. Bet, kai pamačiau, kad kažką rašaisi į knygutę, stebi laiką, pagalvojau, jog jau kai kas rimčiau.“

Blogai jaučiuosi, kai laiką leidžiu tuščiai. Užuot su draugais ėjęs į barą ar žiūrėjęs televizorių, aš mieliau einu į sporto klubą ar paskaitau knygą – norisi kuo prasmingiau praleisti kiekvieną dieną. Prisitraukimai, palyginti su gyvenimu, yra niekas, lengva. Sunkiau – gyventi, bet svarbu išmokti pamokas ir sugebėti pakilti, kai likimas parklupdo. Manau, man kol kas sekasi tai daryti (šypsosi).   

 

Naujausi straipsniai