Gimtadienį švenčianti verslininkė Irena Marozienė: „Niekada neslėpiau savo amžiaus ir nemanau, kad reikia bijoti bėgančio laiko“

Irena Marozienė ir Sergejus Troščenkovas / Tomo Adomavičiaus nuotrauka
Autorius: System
Publikuota: 2017-08-06 09:37
„Niekada neslėpiau savo amžiaus ir nemanau, kad reikia bijoti bėgančio laiko“, – sako rugpjūčio 6 d. penkiasdešimt devintąjį gimtadienį švenčianti verslininkė Irena MAROZIENĖ, atrodanti kur kas jauniau už nemažai bendraamžių.

Jums sulaukus aštuoniolikos vidinis laikrodis nustojo tiksėti?

Pacituosiu savo močiutės, kuri mirė sulaukusi aštuoniasdešimt ketverių, žodžius, kai ji mus, anūkes, pasisodindavo priešais save ir sakydavo: „Širdyje man visada dvidešimt.“ Dvidešimties nesijaučiu, bet jaunesnė – tai tikrai (nusišypso). Kiekvienas iš mūsų taip jaučiamės, tačiau protas neleidžia nukrypti nuo normų. Suvokiu, kiek man metų, ir žinau savo galimybes: suprantu, kaip turi būti sutvarkyti mano plaukai, kokius papuošalus segėti, ką turiu rengtis, todėl su trumpučiais šortukais ar mini sijonėliais nevaikštau. Deja deja, bet man tikrai sueina penkiasdešimt devyneri... Nors, kai geriau pagalvoju, Dievas davė ne tiek jau ir mažai (nusispjauna per petį), nes kai kurie mano pažįstami tiek net nesulaukia, todėl aš ir savo gimtadienius švenčiu kasmet po du kartus: vieną – tik šeimos rate, o kitą – didesniame. Ir džiaugiuosi, kad tų metų apskritai sulaukiau.

Ar su bičiulėmis arbatos popietę dažnai pasikalbate apie išbandytas jauninamąsias procedūras, raukšles tobulai išlyginančius kremus?..

Šiomis temomis su draugėmis retai diskutuojame, nes turiu nuostabią kosmetologę Oksaną Šimkienę, kuri man viską ir papasakoja, – mėgstu profesionalius patarimus, o ji apie grožį žino daugiau už mano drauges. Pas Oksaną lankausi daug metų, tai jos nuopelnas, kad atrodau geriau, negu priklausytų pagal gimimo datą pase.

Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr.
Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr.

Išlaikyti lygią veido odą investicijų negailite?

Nei ji labai graži, nei labai lygi – niekada negalėjau pasigirti aksomine oda. Yra gana daug raukšlių, vis iškyla koks spuogas... Tiesa, sakoma, kad jeigu kyla spuogai, nėra taip jau blogai – dar nesubrendau (nusijuokia). Bet raukšlės, jei oda riebesnė, tikrai mažiau matosi.

Esu savikritiška ir tikrai nesijaučiu gražuole, perdėtai protinga ir labai turtinga, – aplink pilna geriau atrodančių moterų už mane. Dar nesidariau nė vienos plastinės operacijos, šįmet gultis po grožio peiliu irgi neplanuoju, bet niekada neatmetu tokios galimybės ateityje. Kol kas užtenka reguliariai lankytis pas kosmetologę: anksčiau užsukdavau sykį per du mėnesius, dabar lepinuosi mažiausiai kartą per mėnesį. Oi, pakankina mane Oksana... Ir kremus parenka, į maišelį supakuoja. Tik vis jai primenu, kad jokių veido kaukių į namus nekrautų, nes niekada pati jų nesidarau. Pasakysiu atvirai – ką man kosmetologė liepia, tą aš ir naudoju, nes ja visiškai pasitikiu.

Ne tas žodis, kaip mėgstu cepelinus! Ir būtinai su spirgučiais ir grietine!

Visai neseniai sugrįžau prie šukuosenos, kuri buvo prieš dešimt metų. Plaukų stilių vis keičiu – ilgus metus auginau, o dabar užsimaniau pasitrumpinti ir grįžti prie 2005–2006 metais turėto įvaizdžio.

Pažvelgęs į jūsų figūrą nepasakysi, kad bent kartą per savaitę nuosavame restorane „Amatininkų užeiga“ skanaujate cepelinų. Ir dar gausiai pagardinusi spirgučių ir grietinės padažu! Dėl lieknų kūno linijų tikrai galite dėkoti genams?

Ne tas žodis, kaip mėgstu cepelinus! Ir būtinai su spirgučiais ir grietine! Tik kai grįžtu iš sočių kelionių priaugusi du ar tris papildomus kilogramus, suvalgau ne du, o vieną cepeliną. Ir vėdarų dažnai skanauju. Apskritai aš valgau viską iš eilės. Saldumynus – irgi: tortus, sausainius, medų labai mėgstu ir dietomis savęs niekada nealinu. Pusryčių beveik niekada nevalgau – nebent laisvadienį su bičiulėmis išgeriu taurę šampano, pietums ko nors užkandu, o vakarienę jau kaip reikiant pavalgau. Visada buvau liekna, svėriau 49 kilogramus, tik po jaunėlės dukros Justinos gimimo svarstyklės rodė net 75 kilogramus.

Sporto aš nemėgstu. Visiškai nesportuoju, užtat kartą per savaitę užbėgu pas savo kineziterapeutą Gintarėlį, jis atlieka toli gražu paglostymų neprimenančius masažus – seniai turiu bėdų su stuburu. Retsykiais paplaukioju baseine, ir tai yra vienintelė sporto šaka, kurią propaguoju.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.

Savo įvaizdžiu rūpinatės pati ar stiliaus patarimų irgi klausiate profesionalų?

Pati. Bet drabužius – ilgas ir pusilges sukneles, kelnes, sijonus – dažniausiai siuvuosi, o ne perku. Dabar garderobą man pildo dizainerė Nargiza Palatova.

Drabužių mano spintoje – kiek tik nori, ir įvairiausių. Smagiausia, kad mano kūno linijos bėgant metams nelabai keičiasi, todėl kai kurie apdarai spintoje kabo dvidešimt ir daugiau metų. Turiu palaidinę, kuriai kokie trisdešimt penkeri: o kam mesti, jeigu dar puikiai atrodo? Vis kitaip priderini ir labai gerai! Užsienyje viešiu dažnai, bet apsiperku retai. Kaip aš nemėgstu tų parduotuvių... Užlekiu, kai reikia batų, rankinės, trikotažo gaminių. Kokybiškas trikotažas – mano silpnybė. Jeigu tik pamatau gerą trikotažinį daiktą – širdis alpsta akimirksniu. Nemėgstu klasikinių korsetinių derinių, patinka judesių nevaržantys drabužiai, nes esu pratusi jaustis laisvai. Dabar rečiau pildau ir savo papuošalų kolekciją – jau kurį laiką ji nedidėja, nes vis sunkiau rasti originalaus ir savito dizaino papuošalą, o anksčiau iš kiekvienos kelionės parsiveždavau ką nors gražaus, įdomesnio, masyvaus, bet nebūtinai itin brangaus.

Dukros Birutė ir Justina, kaip ir jų mama, jaučia aistrą gražiems moteriškiems dalykėliams? O gal praveria ir jūsų drabužinę?

Ką dukros iš manęs paveldėjo, tai aistrą keliauti. Ir kuo toliau, tuo labiau ji didėja. Deja, bet mano sukauptos suknelių kolekcijos nepaveldės, taip šios ir išeis iš mados, nes vienai mano apdarai per maži, o kitai – per dideli. Dukros mieliau dėvi laisvalaikiui pritaikytus, sportinio stiliaus drabužius, ant pečių užsimeta kuprinytę, apsiauna kedukus. Ir visai nesilanko grožio salonuose – užsuka tik pas kirpėją. Beveik nesidažo, o pedikiūrą ir manikiūrą pasidaro namuose.

Nors Amatininkų užeigos“ vadovavimą perėmė vyresnioji dukra Birutė, nuo verslo reikalų per daug neatsitraukėte. Seniai galėjote būti tiesiog gražų gyvenimą sau gyvenanti ponia.

Galvojau apie tai ne kartą, bet tokiais momentais savęs paklausdavau: „Irena, o ką tu tada veiksi?“ Ir dukros to paties klausė: „Mama, ką tu kasdien darysi, jeigu visiškai nedirbsi?“ Sakoma, kad kai žmogus išeina į pensiją, labai greitai pasensta. Ir aš visiškai su tuo sutinku, todėl vis dar kasdien važiuoju į restoraną, nes esu atsakinga už nemaloniausius dalykus – įvairią dokumentaciją, o Birutė rūpinasi vidine tvarka, jeigu manęs nėra, tada ji viską perima į savo rankas. Taip ir dalijamės pareigomis. Man patinka „Amatininkuose“ išgerti kavos, pabendrauti su restorano direktoriumi, ten papietauti, toliau šnekučiuotis, tada pavakarieniauti ir vėl kalbėtis... Namo grįžtu tik aštuntą valandą vakaro.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Kaip geriausiai pailsite?

Kelionėse. Bet ne tokiose, per kurias tik guli paplūdimyje ir maudausi vandenyje. Man reikia veiksmo: lėkti, bėgti, apžiūrėti, pamatyti ką nors naujo. Su drauge gurkšnoti šampaną laisvą minutę irgi labai smagu – užsimiršta daug negandų (nusijuokia). Visada sakiau, kad kol sveikata leidžia ir visai nepasenau, keliausiu tik po tolimas egzotiškas šalis, o Europos kraštus pasiliksiu vėlesniam laikui, bet šįmet lankiausi Gruzijoje, Ispanijoje. Tačiau buvau ir Kolumbijoje, Brazilijoje. Į Lietuvos pajūrį nevykstu jau seniai, man jame per daug žmonių, restoranų, dėmesio. Per pastaruosius metus buvau ten kelis sykius tik aplankyti draugų. Geriausias poilsis Lietuvoje yra mano sodyboje Aukštaitijoje. Šeima, gyvas bendravimas, ežeriukas... Išsikepame kugelio, visi susėdame jo pavalgyti... Kad ir kaip būtų keista, šįmet pradėjau šeimininkauti virtuvėje. Barščius visada virdavau, o dabar su sese kepame kugelį: viena skuta bulves, kita tarkuoja. Ir jau iškeptas!

Namuose Vilniuje savaitgaliais beveik nebūnu, todėl ir svečių čia sulaukiu kartą kitą metuose. Laisvadieniais sostinėje mane užlaiko nebent draugų gimtadieniai. Bet ir tai – jeigu balius vyksta penktadienį, šeštadienį į sodybą važiuoju bent parai. Už šią vietą nieko nėra geriau.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai