Gimtadienį švenčianti menininkė Julija Janus – apie įsimintinus pokyčius, dainavimo pamokas ir tatuiruotes

Julija Janus / Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Beatričė Staniūnaitė
Publikuota: 2021-02-16 12:07
Vasario 16-ąją menininkė Julija Janus švenčia 51-ąjį gimtadienį. Pastarieji metai žinomai Lietuvos menininkei buvo nelengvi – skyrybos su buvusiu vyru prodiuseriu Stasiu Baltakiu, mamos netektis ir nelengva pilvo diastazės operacija. Visgi, šiandien Julija jaučiasi tvirtai: „Laikas gydo viską!“, – portalui Žmonės.lt teigė dizainėrė ir prabilo apie naują gyvenimo etapą.

Julija, jūsų gimimo diena žymi labai gražią valstybinę datą. Patriotizmas – jums artima sąvoka ar ne?

Aš labai myliu Lietuvą, esu savo šalies ir savo miesto Vilniaus patriotė. Labai noriu, kad Lietuvos žmonės dirbtų ir kurtų tai, kas jiems patinka, augtų patys ir augintų aplinką, kuri būtų tinkama mūsų vaikams.  Savo, kaip Lietuvos pilietės, misiją matau Lietuvos vietovių kūrybingoje vietokūroje. Jau kurį laiką prie viso to prisidedu burdama kūrybingas bendruomenes, kurdama kultūrinę aplinką, kurioje keičiasi kaimynų požiūris vienas į kitą. Dėl mano indėlio gimsta bendradarbiavimas ir telkimasis bendram tikslui – vardan geresnės gražesnės kaimynystės.

Būtent dėl šiospriežasties dirbu Vilniaus senamiestyje. Stiklo kvartalas – nuostabiai graži, paslėpta senamiesčio Stiklių, Gaono, Žydų gatvių sankirta yra mano projektas, kūrinys kurį puoselėju nuo 2018 metų.

Julija Janus / Asmeninio archyvo nuotr.
Julija Janus / Asmeninio archyvo nuotr.

Taip pat darbuojuosi kaip viena iš būsimo serialo apie Žygimantą Augustą ir Barborą Radvilaitę koprodiuserių. Praeitais metais sukūriau istorinį audio maršrutą, kuris „Walk15“ programėlėje veda per Barboros ir Augusto meilės istorijos kelius Vilniuje.

Tiesa, šiuo metu kartu su „Rūtos“ saldainių gamintojais kuriame Augusto ir Barboros meilės istorijos saldainius, už kuriuos gautų lėšų dalis bus skirta serialo autentiškų kostiumų atkūrimui. Kalbu apie bus XVI amžiaus didikų, kariuomenės ir miestiečių drabužius, kurie po filmavimo turėtų pasiekti Valdovų rūmus ir tapti nuolatine ekspozicijos dalimi.

Julija Janus / Asmeninio archyvo nuotr.
Julija Janus / Asmeninio archyvo nuotr.

Daugeliui kūrėjų šis laikotarpis yra gana sunkus. Kaip jį vertinate jūs? Jums tai poilsio, ar naujų idėjų ir atradimų metas?

Man tai poilsio, kūrybos, kaupimosi metas. Ačiū Dievui, nebeturiu savo verslo, kuris buvo „įsukęs“ mane taip, kad vos galėjau kvėpuoti. Dabar kada noriu tada dirbu, kada nenoriu – nedirbu. Skaitau knygas, žiūriu filmus, daug gaminu, daug vaikštau ir leidžiu laiką su savo mylimu gauruočiu Džiugiu. Tiesa, tokiame ritme išnyksta savaitgalių reikšmingumas. Kadangi man daugiausiai malonumo suteikia kūrybinis darbas – prie darbų grįžtu tiek savaitgaliais, tiek per šventes.

Visgi, kas prieš trejus metus jus paskatino sustabdyti „Julia Janus“ drabužių verslą?

Uždariau verslą, nes pavargau nuo jo netvarumo. Mados industrija „pirmauja“ savo netvaria gamyba, kuri beprotiškai kenkia gamtai ir žmogui. Sąmoningai atsisakyti veikti pagal jos sustabarėjusį mechanizmą buvo natūralus sprendimas. Nenorėjau būti dar vienu to milžiniško rato sraigteliu. Dabar, po trijų metų galvojimo ir paieškų, jau noriu ir žinau, kaip galiu tvariai grįžti, tačiau neskubinu laiko ir laukiu kol atsiras tam tinkama galimybė.

Julija Janus / Asmeninio archyvo nuotr.
Julija Janus / Asmeninio archyvo nuotr.

Esate užsiminusi, kad pradėjo lankyti dainavimo pamokas. Galbūt tai sena svajonė ar tiesiog dar viena sritis išreikšti save?

Mano buvęs vyras Stasys supažindino mane su triphopo muzikos kultūra. Man patinka ir tinka šio muzikos žanro ritmas, primenantis traukinio garsą jam važiuojant per bėgius. Tai neskubrus ritmas, primenantis kelionę. Kadangi gyvenimas yra kelionė, įprasminti savo kūrybines mintis ir tos kelionės suvokimą per tokio žanro muziką man atrodo tinkamiausia. Triphopo muzikos ritmo tamsa ir švelni dainos melodija susijungia į tokį muzikinį modelį, kuris labiausiai atitinka mano pačios suvokimą apie save.

Taigi, svajonė kada nors sukurti keletą dainų ir padainuoti tame žanre, mane atvedė į dainavimo pamokas... Beje, ne tik lankau pamokas, bet ir kuriu dainų žodžius. Tai darau tikėdamasi vieną dieną sutikti žmogų, kuris parašys melodiją (šypsosi).

Galbūt kažkada jus išvysime scenoje? 

Nemanau. Mano intravertiškoji pusė man daugiausiai leis įrašyti savo dainas, bet nemanau kad ji sutiktų lipti ant scenos (juokiasi).

Julija Janus / Asmeninio archyvo nuotr.
Julija Janus / Asmeninio archyvo nuotr.

 

Pastarieji metai jums buvo nelengvi – skyrybos su vyru, mamos mirtis… Kaip laikotės dabar? Ar jums galioja posakis – „laikas gydo žaizdas“?

Esu mazochistė, man to skausmo buvo per mažai. Dar sugalvojau išsitatuiruoti pusę kūno ir pasidaryti rimtą pilvo diastazės operaciją. Matyt skausmu malšinau skausmą... O jei rimtai – taip, laikas gydo viską! Dar padeda darbas sus savimi. Jei nenori – niekas neprivers jaustis auka.

Pastaruosius metus pažymėjo didelis skyrybų skaičius. Jūsų atveju – tai taip pat neiššimtis… Kaip manote, kodėl šiuo metu tiek daug žmonių suka skirtingais keliais?

Negirdėjau kad skyrybų būtų daugiau nei įprasta. O jeigu taip – turbūt yra tam svarbių priežasčių ir karantinas tikrai nėra vieną pagrindinių. Vienų santykiai sutvirtėja, kitų – subyra. Gal ir gerai... Juk atkrenta tie dalykai, kurie ir taip buvo silpni, išsigrynina jausmai, prioritetai, vertybės, paaiškėja kas yra kas.

Julija Janus / Asmeninio archyvo nuotr.
Julija Janus / Asmeninio archyvo nuotr.

Visai neseniai ant nugaros išsitatuiravote tatuiruotę pagal savo pieštą eskizą. Ką ši tatuiruotė jums reiškia?

Laisvę. Tatuiruotės man yra mano pačios transformacijos simbolis. Primenu sau, ko bijojau ir dabar daugiau nebebijau. O šiai dienai įveikiau savo baimę skristi, plaukti, matyti, regėti, nemiegoti.  Taip pat nebebijau svetimų žmonių, šunų, skausmo, apkalbų ir savo amžiaus...

Kaip pavyko įveikti tas visas įvardytas baimes?

Paprasčiausiai pakeičiau savo požiūrį, gyvenimo būdą, gavau dar vieną šansą keistis ir juo pasinaudojau. Visada maniau, kad taip, kaip gyvenu yra vertinga, tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai netiesa. Pokytis, kuris iš pradžių atrodė kaip didžiausia nelaimė, galiausiai tapo išbandymu, dar viena galimybe pradėti gyventi kitaip.

Julija Janus / Asmeninio archyvo nuotr.
Julija Janus / Asmeninio archyvo nuotr.

Kas po sunkių išgyvenimų jums suteikia jėgų atsitiesti ir pradėti naują etapą?

Nepataisomas optimizmas ir laimės būsena mano viduje. Net kai esu labai nelaiminga, vis tiek jaučiuosi laiminga ir kai yra tikrai blogai, žinau, kad gali būti dar blogiau, todėl nelabai jaudinuosi (šypsosi).

Visada atrodėte stipri, veržli ir nepažeidžiama moteris. Iš tiesų tokia esate, ar visgi, ašaros ir jautrumas jums nėra svetima?

Mano jautrumas pasireiškia per nemigą, traumas, keistas žarnyno reakcijas, nerimą, aukštą spaudimą, skausmo sukėlimą – turiu visa puokštę kitiems nematomų jautrumo išraiškų. Gal ir atrodau stipri, nes esu intravertė ir nemoku viešai reikšti savo jausmų... Bet šiaip tai esu visiška „frykė“! (juokiasi).

Julija Janus / Asmeninio archyvo nuotr.
Julija Janus / Asmeninio archyvo nuotr.

Kokie jūsų ateities planai? Galbūt jau dabar generuojate kūrybinius projektus, kurie bus matomi artimoje ateityje?

Kuriu daugelyje sričių – gatvių instaliacijų mene, skulptūroje, noriu parašyti knygą, tapau, kuriu saldainius, įpakavimus, drabužius, juvelyriką. Labai džiaugiuosi, kad pagaliau praėjo tas mano perdegimo jausmas nuo mados. Dabar vėl noriu kurti ir dirbti dėl tvaresnės jos versijos. Šiuo metu ieškau galimybių, partnerių, generuoju idėjas, kaip panaudoti savo kūrybingumą ir patirtį geriausiu įmanomu būdu.

Kaip planuojate paminėti šį gimtadienį?

Geriausia gimtadienio dovana man visada buvo kelionės į įvairiausius pasaulio kampelius. Pastarieji metai kitokie – tai jau antras kartas, kai gimtadienį sutiksiu tiesiog namuose. Kepsiu ir valgysiu spurgas, gersiu arbatą, šildysiuos pasveikinimais ir artimiausių žmonių dėmesiu. Tiesą sakant, džiaugsiuosi triguba švente – Lietuvos valstybės atkūrimo diena, Užgavėnėmis ir dar vienų nuostabių savo metų pradžia!

Iš prigimties esu maištautoja, todėl truputį gailiuosi, kad negaliu pasikviesti draugų... Nors paprastai per gimtadienį noriu kur nors išvykti, šį kartą labai norėčiau surinkti visus į triukšmingą vakarėlį su daug muzikos, šokių, kalbų ir  „naktis baigiasi per pusryčius“ leitmotyvu... (šypsosi)

              

Naujausi straipsniai