Balandžio 28-ąją aktorė Eglė Jackaitė švenčia gimimo dieną. Kiek neįprastas laikas, tačiau moteris džiaugiasi kiekviena akimirka. Atviro pokalbio metu aktorė pasakoja apie karantiną, naują veiklą ir prisimena savo sudėtingą, tačiau pasirinktą gyvenimo kelią nulėmusią vaikystę.
Susipažinau su aktore Egle Jackaite rožyne pas vienuolį brolį Benediktą. Tvarkiau augalus, o ji, kaip ir pridera „žvaigždei“, paprašė manęs – gėlių prižiūrėtojos – nufotografuoti ją besišypsančią rožių fone. Tai buvo mudviejų lemtingas susitikimas. Sveikinu Eglę su gimtadieniu, atrasdama ją vis naujai.
Dali Rust
Egle, kaip gyveni karantino laikotarpiu?
Jau dvidešimt ketverius metus esu Klaipėdos dramos teatro aktorė. Man tai nėra tik skaičius. Kai kuriu – gyvenu, o kai sustoju – nesvarbu, scenoje ar gyvenime – pasijuntu lyg stovinčiame vandenyje. Man patinka tekėti kaip upei. Dabartinis sąstingis, karantinas man labai skausmingi: turbūt, visi dabar išgyvename nerimą ir nežinią. Bet niekas nevyksta šiaip sau: matyt, taip turi būti, kad atsigręžtume į save, į Dievą, į savo artimą.
Esi viešas žmogus, kurio gyvenimas įdomus ir kitiems. Kiek pati leidi save apnuoginti?
Jei tai prasminga, aš galiu iki maksimumo būti atvira ir gyvenime, ir scenoje. Apnuoginti kūną yra daug paprasčiau nei sielą. Sesės vienuolės ir aš ne vienerius metus organizavome vasaros stovyklas vaikams, kurių mamos tuo metu buvo įkalinimo įstaigoje, kokie atvirumo pliūpsniai visus mus tada užliedavo. Veždavome per Kalėdas įkalintoms mamoms jų vaikelius, kad turėtų galimybę pabūti nors truputį su jais. Kai vykdavo pokalbiai, aš būdavau iki begalybės atvira.
Labai jaučiu, kam galiu atsiverti. Esu pakankamai nuoširdi, bet kaip ir Biblijoje parašyta, nereikia barstyti perlų kiaulėms, nes gali iššaukti blogį.
Klausyti reikia savęs, savo širdies.
Būtina turėti tą sielos ramybę, turėti, ką apkabinti ir turėti, kam šiltą žodį pasakyti. Kokia laimė, kai tavo vaikai sveiki. Kai tavo tėvai gyvi ir sveiki. Apie tai viskas ir sukasi. Apie pačius artimiausius. Tu gali išgelbėti pasaulį, o šalia esančio nepastebėti, nepamatyti. Noriu tik pasidžiaugti, kad esu suprasta artimiausių žmonių.
Kokius naujus tikslus esi užsibrėžusi šiais metais?
Nebijoti suklupti, išdrįsti atsitiesti, nebijoti gyventi su visais tais prieskoniais, kurie ir yra būtini.
Neseniai pradėjau įgarsinti Vidmantės Jasukaitytės romaną „Marija Egiptietė“. Tai man – naujas iššūkis, dar niekada nesu dovanojusi savo balso knygai. Matau labai daug bendro tarp pagrindinės herojės ir savęs. Tikrai. Tikiu, kad kiekviena moteris randa panašumų Marijos Egiptietės personaže.
Aš ją labai suprantu, aš ją labai jaučiu, nes galiu būti ir vienoje, ir kitoje pusėje. Galiu būti ir paleistuvė, ir šventoji. Mes visos tokios. Sako, kas yra gera žmona? Ji turi būti ir draugė, ir meilužė, ir virėja, ir skalbėja, ir mama. Čia yra ta amplitudė. Marija Egiptietė ne savo noru ėmė parsidavinėti, o kad išgyventų. Ji įkliuvo į tą gyvenimo surežisuotą momentą, kur ją, dar vaiką, išnaudojo, žemino, mindė purvinais batais. Sielą mindė, nes kūno taip paprastai nesumindysi. Bet ji išgyveno. Ji nepasidavė. Ji prisiderino, prisitaikė. Jos sutikti vyrai draskė jos kūną ir sielą į šipulius, bet ji užsiaugino tokią odą, kad jie jos nesužeidė. Štai kur yra prasmingiausias dalykas. Ji tokia ir liko – tyra ir šventa. Ji turėjo savo pasaulį, savo tikėjimą, savo kiautą, kur ji paslėpdavo savo tikrą esybę, o kūnas ėjo sau.
Aš kartais galvoju, o kaip mano mama, ji gi rado sau pateisinimų. Mes augome be jos. Šeši gimdymai. Šeši jos vaikai. Mano broliai ir sesės. Be atrastų pasiteisinimų, mama, turbūt, būtų išprotėjusi. Kaltės jausmas? Gyva į žemę neįlysi. Turi sau atleisti, kad galėtum kvėpuoti.
Tavo vaikystė buvo nelengva, kaip radai jėgų nesuklupti ir pozityviai žvelgti į priekį?
Na, manęs, kaip Marijos Egiptietės, niekas niekur nepardavė, man nereikėjo nešti pinigų tėvui, kad visa šeima išsimaitintų, bet mano vaikystėje buvo Dievas ir labai aiškiai buvo Marija Dievo Motina. Aš tuo šventai tikėjau. Nebuvo nei mažiausios abejonės ir visada, o ypač sunkiausiais momentais, aš jausdavau globą, meilę, atramą, atgaivą, nes į žmogų nevisad gali atsiremti. Kaip save apvogčiau, jei širdyje neturėčiau tikėjimo.
Mano gyvenime buvo įvairių patirčių: savęs kaip moters pažinimas, kaip žmogaus, kaip mamos. Išgyvenau įvairiausius jausmus ir etapus. Dėkui Dievui, kad man buvo duota tiek išgyvenimų. Dabar galiu atskirti kas yra kas. Tai tokia didelė dovana, nepaisant to, kokią didžiulę kainą už tai susimokėjau.
Būna momentų, kada savivertė krenta. Ką darai, kad ją atstayti?
Gal dabar paprasčiau į viską žiūriu. Aš žinau, kad ir bloga, ir gera – praeis. Patiriame didžiausią meilę ir nuopolį, aistrą ir išdavystę. Kaip pažinsi tą gyvenimo skonį, jei to nepatirsi, jei tik perskaitei ar filme išgyvenai? Aš savo esybe įmirkusi esu į visas gyvenimo spalvas, atspalvius, emocijas, jausmus. Kaip mano amžinatilsį močiutė yra sakiusi, „išsimaudyčiau savo ašarų vonioje“, tiek visko išgyventa... Aš manau, kad ir aš tokioje vonioje galėčiau išsimaudyti. Kiek tų ašarų yra išverkta, kiek skausmo yra patirta. Nesusireikšminu, ne aš viena tokia. Toks gyvenimas – su savo skoniu: su savo kartumu, su aštrumu, su saldumu, su rūgštumu... Viskas atsitinka ne be priežasties, kas tau lemta, tas įvyks, su kuo tu turi susitikti, tai susitiksi, su kuo turi išgyventi vienokį ar kitokį ryšį, tu išgyvensi. Skausmai, praradimai, išdavystės – viskas greta. Ir tai yra mūsų gyvenimo pamokos, nes per tas sunkiąsias patirtis mes augame. Dėkoju ir už tai, kas mane supurtė, sukrėtė, kas mane subrandino. Tai nereiškia, kad aš tapau neklystanti. Tik pykčio, nuoskaudų stengiuosi nesinešioti – gėrio atrandu vis daugiau ir pati noriu būti šviesos ir meilės pilna.
Ko palinkėtum sau gimtadienio proga?
Koks gimtadienis šiemet, tokio dar nebuvo... Mūsų žemė serga, mūsų žemė sveiksta, kaip ir mes – žmonės. Lyg ir visai kitas laikas. Iš pradžių buvo baisu, po to – dar baisiau... Bet ir tai praeis.
Pasiilgau tikrų apsikabinimų. Pasiilgau nebebijoti žmonių. Pamačiusi žmogų noriu jam nusišypsoti, o ne slėptis. Dabar, kai važiuoju dviračiu ar einu mišku, pamačiusi žmogų žiūriu, kur čia kitu keliuku pasukti, kaip čia apeiti, kad tik nesusidūrus. Ot, atėjo laikai! Aš noriu sau ir visiems mums palinkėti išgyventi šitą laikotarpį. Ir nebėgti, visų pirma, nuo savęs. Tas mano gimtadienis – tai atgimimas. Iš naujo... kaskart iš naujo.