Beveik prieš pusantrų metų laidų vedėjos Daivos Žeimytės-Bilienės (41) gyvenimas absoliučiai pasikeitė – į šį pasaulį atkeliavo pirmagimis Mykolas, pakoregavęs ne tik Daivos dienotvarkę, bet ir pandemijos laikotarpį. Kuomet dauguma užsidarę tarp keturių sienų niurzgėjo dėl nevaldomos situacijos, žinoma moteris išgyveno malonių iššūkių kupiną metą.
Vasario 13-ąją žurnalistė ir laidų vedėja mini gimimo dieną. Su Žmonės.lt Daiva Žeimytė-Bilienė kalbasi apie motinystę, karjerą ir su vaiko gimimu pasikeitusį požiūrį į tam tikrus dalykus.
Daiva, laikotės kokių gimtadieninių tradicijų? Kaip dažniausiai iki pandemijos praleisdavote šią dieną?
Šįmet vienintelis gimtadienio planas – nueiti į pirtį prie namo. Juokas juokais, bet dabartiniu metu tai kone vienintelė likusi pramoga. Visa laimė, kad ji yra – tai kaip savotiškas SPA poilsio kambarys, kuriame galima ne tik atsikvėpti, bet ir ramiai pasišnekučiuoti, jei norisi.
Anksčiau turėjau tradiciją – gimtadienio proga visuomet sukviesdavau drauges, pasisėdėdavome jaukiai, turbūt vienintelį kartą per metus tik „tarp mergaičių“ pasibūdavome.
To dabar trūksta. Tiesa, ir pernai šios tradicijos nepavyko paisyti – visgi, vaiko gimimas verčia koreguoti gyvenimą, moko taikytis prie pasikeitusių aplinkybių.
Sūnus Mykolas buvo dar kūdikis, kai pasaulį ėmė krėsti žinios apie koronavirusą. Su vaiku ant rankų tikriausiai teko ir ne vienai tiesioginei transliacijai iš namų ruoštis?
Tikrai taip, bet man tai nebuvo sudėtinga. Dabar džiaugiuosi, jog leidžiama daryti vaizdo transliacijas iš studijos, kurioje tuo metu būna tik keli darbuotojai, o visi pašnekovai diskusijose dalyvauja nuotoliniu būdu.
Na, o pirmojo karantino metu namuose dirbti buvo nesunku, tiesiog netrūko komiškų situacijų.
Pavyzdžiui, prieš vieną pokalbį su premjeru S.Skverneliu, ieškodama kuo geresnio kampo vaizdo skambučiui, susimontavau darbo „studiją“ pasidėdama kompiuterį ant vaiko vystymo stalo koridoriuje, mūvėdama treninginėmis kelnėmis ir dar prieš pat transliaciją laikydama sūnų ant kelių.
Iš karto prieš akis iškyla tos aprašytos situacijos, kuomet vaizdo konferencijų metu netyčia pasirodo tik iki pusės oficialiai apsirengęs kalbantysis...
Aš nesirodžiau, tačiau tikrai taip būdavo. Kadangi vaizdo skambučio metu dažniausiai matoma tik viršutinė kūno dalis, niekas per daug nesirūpina „ištisu“ oficialiu įvaizdžiu. Manau, taip buvo visuomet, ne vien karantino metu. Pavyzdžiui, vasarą, kai žinių vedėjai skaito pranešimus apsirengę kostiumais, dažniausiai mūvi šortus, o ne kelnes.
Esu „tik viena koja“ darbe, dar negaliu ir nenoriu pilnu tempu „įgriūti“ į darbus
Pandemijos metu darbo krūvis padidėjo? Buvo akimirkų, kai derinti ir profesinį, ir asmeninį gyvenimus atrodė itin sudėtinga?
Darbo žurnalistams tikrai atsirado daugiau. Ypatingai tiems kolegoms, kurie rašo sveikatos ar dienos aktualijų temomis. Iš bendradarbių pasakojimų žinau, kad buvo akimirkų, kai netgi pritrūkdavo žmogiškųjų išteklių aprašyti visas naujienas, susijusias su virusu ar kintančiais ribojimais.
Na, bet aš kol kas esu „tik viena koja“ darbe, dar negaliu ir nenoriu pilnu tempu „įgriūti“ į darbus – trokštu kuo daugiau laiko ir dėmesio skirti vaikui. Juk šiame etape esu jam labai reikalinga. Žinoma, visuomet seku, kas vyksta pasaulyje, be to, vedu kelias laidas – turiu pakankamai laiko joms pasiruošti.
Su vaiko atėjimu į šį pasaulį dauguma moterų darosi emocionalesnės, jautresnės. Nutiko taip ir jums?
Tikrai tapau jautresnė. Ypač, kuomet kalbama apie vaikus. Atrodo, kad man „išmuša visus saugiklius“ ir nebežinau, kas darosi. Ėmiau audringai reaguoti į visas – tiek linksmas, tiek liūdnas temas apie vaikus. Neabejoju, Mykolas prie to prisidėjo.
Ėmiau audringai reaguoti į visas – tiek linksmas, tiek liūdnas temas apie vaikus
Bet ir anksčiau nebuvote ledo karalienė?
Iš esmės, mano darbas mane šiek tiek „įrėmino“ – visgi ne kulinarijos ar gyvenimo būdo laidas vedu, tad reikia jose išlaikyti rimtį. Be to, žiūrovai, mane matantys tik iš televizijos ekranų, nė netuokia, kokia esu realiame gyvenime. Per ilgai besitęsiančią karjerą suformuotas šaltos asmenybės įvaizdis tikrai nebūtinai siejasi su tuo, kas aš esu namuose.
Visos mamos turi šiokių tokių baimių, yra dalykų, kurie neramina. Į ką dažniausiai kreipiatės patarimo vaiko auginimo klausimais?
Prieš sūnaus gimimą perskaičiau lygiai vieną knygą – „Vaikas auga“. Ją parašė keturi Lietuvos medikai, tai – stora knyga su daug informacijos. Galima rasti atsakymus į visus rūpimus klausimus. Jei dabar kažko nežinau, be abejo, pasinaudoju internetu. Kitoms mamoms rekomenduočiau pasiskaityti patarimus internetiniuose forumuose, kur moterys dalijasi savo patirtimis kuomet svarstoma, kokią vaikišką prekę pirkti – tai man tikrai pasiteisino. Pati nusipirkau ne vieną daiktą, remdamasi kitų mamų įžvalgomis ir tikrai nenusivyliau. Kas kita – sveikatos klausimai – geriau jais aklai nepasitikiėti, nes vienoms mamoms gali atrodyti vienaip, o kitoms – kitaip.
Mykolo atsiradimas paskatino retsykiais „įkišti nosį“ į mamyčių forumus. Būna, kad juose diskutuojate su kitomis moterimis?
Nesu „supermamyčių“ ar kitose panašiose grupėse, nedalyvauju audringose internetinėse diskusijose. Sulaukusi Mykolo supratau, kad aš iki tol nė velnio nieko nežinojau apie vaikų auginimą. Dabar kartoju, jog bandyti kažkam aiškinti, kaip auginti vaiką, pačiai neturint ir neauginant – tas pats, kas pasakoti, kad Žemė yra plokščia. Tai nėra nei sąžininga, nei teisinga. Su vaiko atsiradimu absoliučiai keičiasi gyvenimas. Aš gerbiu kitas mamas ir stengiuosi nesikišti – kiekviena moteris ir kiekvienas vaikas yra skirtingas, todėl į internetines diskusijas nesileidžiu.
Sulaukusi Mykolo supratau, kad aš nė velnio nieko nežinojau apie vaikų auginimą
Koks jūsų šeimos požiūris į vaiko atvaizdų viešinimą internete?
Viešinu pati ir nematau tame problemos. Manau, tai kiekvienų tėvelių pasirinkimas. Anksčiau būdavo siunčiami laiškai su vaikų nuotraukomis, dabar visa tai persikėlė į socialinius tinklus. Tai tiesiog viena iš šio pasaulio bendravimo formų. Man yra smagu pasidžiaugti, kad mano vaikas kažko naujo išmoko ir tuo mielai dalijuosi.
Per karantiną dar buvo laiko kažkuo kitu užsiimti? Išbandyti naują veiklą?
Nebuvo. Gal, kai vaikas paaugs, ir galėsiu ieškoti naujų užsiėmimų, bet dabar, kol Mykolas miega, einu pasnausti ir aš, kartais paguliu vonioje, paskaitau knygą ar nueinu į pirtį. Kai sūnus žvalus – visas dėmesys skiriamas jam. Mykolas tikrai labai judrus, aktyvus, išmintingas berniukas.
Mykolas tikrai labai judrus, aktyvus, išmintingas berniukas
Jūsų vyras Mindaugas taip pat paprastai persiorientavo į naują rutiną?
Mano vyras – nenustygstantis vietoje, mėgstantis kur nors pasivažinėti. Jam tikrai buvo ką veikti, bandant priprasti prie kitokio gyvenimo būdo. Tačiau tarp abiejų vyrukų jaučiamas tikrai ypatingas ryšys. Karantinas, manau, tik padėjo jį sustiprinti. Vyro elgesyje netrūksta pokyčių – dabar jau ir pats nori kuo greičiau sugrįžti pas vaiką, jei tenka kur nors trumpam išvykti.
Koronavirusas aplenkė jūsų šeimą?
Džiaugiuosi, kad taip, bet mes be galo saugomės. Visgi, auginame mažylį, jaučiame didžiulę atsakomybę prieš jį. Kartais net šiurpas perbėga kūnu, kai pagalvoju, o kas būtų, jei abu susirgtume...
Šiuo metu įmanoma kažką planuoti? Juk vasarą iš miesto pabėgti norisi visiems.
Labai sunku galvoti į priekį, kai negalime kontroliuoti situacijos. Karantinas parodė, kad neverta tiek visko prisiplanuoti, kaip mes mėgstame. Aišku, svajoti reikia, bet dar labiau reikia išmokti būti lankstiems. Visuomet yra ką nuveikti aplink namą, be to, turime ir mano tėvelių sodybą Panevėžio rajone, tad veiklos tikrai nepritrūksime. Per daug nepergyvenu. Praėjusią vasarą džiaugėmės tiek Lietuvos, tiek Latvijos pajūriu, tad norėčiau, kad ir šįmet ten su sūnumi pavyktų nuvykti.
