Gimtadienį atšventusi dr. Austėja Landsbergienė: apie ką tik iškovotą karatė diržą ir meilę mokyklai

Austėja Landsbergienė / Tomo Adomavičiaus nuotr.
Autorius: Birutė Šarakojytė
Publikuota: 2021-09-02 08:04
„Vidinė ramybė. Žinojimas, ko noriu. Tikri dalykai“, – savo metų atradimus vardija edukologė, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė (44), o prie šios puokštės tiesiog būtina pridėti ir dar vieną netikėtumą – moteris prieš kelias dienas apsigynė mėlynąjį karatė diržą. Likus kiek daugiau nei savaitei iki rugsėjo A.Landsbergienė paminėjo ir savo gimtadienį – jį sutiko apgaubta dėmesio, šypsenų bei vidinės ramybės. Žinoma moteris dalijasi prabėgusios šventės įspūdžiais bei ką tik nuskambėjusios rugsėjo 1-osios proga pataria, kaip tėvams išvengti nerimo dėl naujų mokslo metų.

„Šiemet taip įvyko, kad mano gimtadienis sutapo su mokslo metų pradžia mūsų mokykloje, tad buvo labai intensyvi, aktyvi diena. Galų gale, po vasaros į mokyklą susirinko vaikai, o tai – didis džiaugsmas, nes mokykla be vaikų – tai tiesiog eilinis pastatas. Pati vaikystėje nepaprastai džiaugdavausi rugsėjo 1-ąja – buvau iš tų vaikų, kurie labai anksti atsikelia ir tėvus ragina eiti į mokyklą (juokiasi).

Ir paauglystėje nelabai kas pasikeitė – į mokyklą ateidavau viena pirmųjų. Taigi ta meilė mokyklai niekur nedingo, tad ir sutikti gimtadienį joje ir tarp vaikų bei mokytojų – geriausia dovana!“ – sako Žmonės.lt kalbinta sukaktuvininkė.

Savo gimtadienio dieną A.Landsbergienė sako neturėjusi kada nė prisėsti – kadangi jos mokykloje mokslo metai prasideda kiek anksčiau prieš rugsėjį, reikėjo pabendrauti tiek su vaikais bei jų tėvais, tiek su mokytojais. O ir pati sulaukė ne vieno sveikinimo savo šventės proga, taigi diena papuolė išties šventiška visomis prasmėmis – tiek asmenine, tiek profesine.

„Diena buvo visiškai išpildyta. Vakare, kai jau susitikome su šeima, buvo toks jausmas, kad vos spėjau ateiti!“, – juokiasi Austėja.

Austėja Landsbergienė / Asmeninio albumo nuotr.
Austėja Landsbergienė / Asmeninio albumo nuotr.

Pašnekovė pasakoja, kad apskritai ji nėra didelė entuziastė švęsti savo gimtadienių, – didelių vakarėlių šia proga sako niekada nerengdavusi.

„Aišku, niekada nesakyk niekada! Gal kada pradėsiu mėgti! – juokiasi. – Tačiau kol kas minime tik šeimos rate, kartais dar prisijungia sesuo ar vyro artimieji, bet čia jau būna maksimumas, per jubiliejus. Įprastai sutinkame tik šeimos rate. Galvoju, gal mūsų gyvenimo būdas toks – tiek aš, tiek vyras beveik nuolat esame veiksme, tarp žmonių, tad tikroji šventė mums būna tada, kai pagaliau galime pabūti ramiai, tik su savais. To triukšmo ir taip užtenka kasdienybėje.“

Tikroji šventė – buvimas ramiai, su savais. Triukšmo ir taip užtenka kasdienybėje.

Austėja džiaugiasi, kad jai pasisekė gimti rugpjūtį, mat tokiu metu tiek ji, tiek jos sutuoktinis Gabrielius turi galimybę darbuose pasiimti atostogų, nors šiemet jam atostogas ir teko atšaukti.

„Abu labai mėgstame keliauti, tad jeigu sutapdavo atostogos, stengdavomės jas tam ir išnaudoti. Man visada atrodė, kad gimtadienį sutikti naujoje šalyje yra geriausia dovana ir įsimintiniausias paminėjimas. Laikausi tos nuomonės, kad gyvenime svarbiausia ne materialūs dalykai, o įspūdžių kolekcionavimas, taigi tą stengiuosi ir daryti, nes būtent patirtys žmogų labiausiai ir praturtina“, – atvirauja pašnekovė.

Austėja Landsbergienė / Tomo Adomavičiaus nuotr.
Austėja Landsbergienė / Tomo Adomavičiaus nuotr.

Edukologė su karatė diržu? Taip!

Apžvelgdama prabėgusius metus A.Landsbergienė juos apibrėžia kaip daug ką sustygavusius, kupinus iššūkių ir naujų atradimų.

„Koronavirusas visame pasaulyje labai stipriai supurtė švietimą, tad ir mums, be jokios abejonės, teko viską persigrupuoti, persižiūrėti, daug ką pergalvoti. Klydome, kėlėmės, vėl klydome, mokėmės... Mes, žmonės, apskritai labai bijome gyvenime daryti klaidų, todėl dažnai renkamės geriau išvis nieko nedaryti, negu surizikuoti ir galbūt suklysti. Vis dėlto pasaulyje ar šiaip gyvenime būna įvyksta tokių įvykių, kurie priverčia daryti tai, ko šiaip galbūt niekada nedarytum. Pandemija mus privertė bandyti, ir bandyti tai, ko galbūt niekada nebūtume išdrįsę.

Juokiuosi, kad gerai, jog atsirado šuo, o ne vaikas, nes daug kas po karantino sulaukė gandrų.

Aš pati mėgstu naujoves, iššūkius, o čia dar ir „legali“ proga išeiti iš tos įprastos komforto zonos. Taip, pandemija sukrėtė, sukėlė daug sunkumų švietimui, tačiau tuo pačiu ir labai daug išmokė. Taigi tikrai galiu teigti, kad profesiškai man tai buvo didelio augimo metai“, – sako ji.

Moteris atvirauja, kad ne tik profesiniame kelyje teko išbandyti naujų dalykų – naujovių atsirado ir šeimoje, – Landsbergių namus per karantiną papildė naujas šeimos narys.

„Taip netikėtai ėmė ir atsirado... šuo! Juokiuosi, kad gerai, jog šuo, o ne vaikas, nes daug kas po karantino sulaukė gandrų“, – linksmai sako keturių vaikų mama.

Austėja Landsbergienė su Brukne / Asmeninio albumo nuotr.
Austėja Landsbergienė su Brukne / Asmeninio albumo nuotr.

Dar vienas jos metų atradimas – sportas, kuriam anksčiau sako vis nerasdavusi laiko, negalėdavusi sukurti tam tinkamos rutinos, nes dažnos kelionės, darbų gausa vis maišydavo kortas. Daug kam tikriausiai nuskambės netikėtai, bet Austėja ryžosi lankyti karatė ir ką tik išlaikė egzaminą, po kurio gavo mėlynąjį diržą.

„Kai pradėjau rimtai galvoti apie treniruotes, ieškojau, ar gerai yra pradėti virš 40-ies metų. Radau žmonių, pradėjusių ir 50, ir 60 metų, tiesa, ne Lietuvoje, bet gal aš tiesiog Lietuvoje jų dar nesutikau?! Žodžiu, jeigu yra noras, dažniausiai atsiras ir būdas, o viskas padaroma tuo senu geru ir gerai žinomu darymo būdu“, – apie naują aistrą pasakoja ji.

Viskas padaroma tuo senu geru ir gerai žinomu darymo būdu.

Pirmąjį karatė egzaminą jai dar teko laikyti nuotoliniu būdu, kitus du – jau gyvai. „Prieš kelerius metus sporto treniruotės nuotoliniu būdu beveik nevykdavo. Dabar su kuo pabendrauju – daug kas per karantiną tai atrado ir prisijaukino. Tai pavyko ir man. Galimybė daug ką daryti nuotoliniu būdu, mano nuomone, yra labai geras dalykas“, – sako pedagogė.

Pasiteiravus, o kaipgi ji jaučiasi viduje, kaip moteris, už nugaros paliekant profesinius klausimus, A.Landsbergienė šypsosi, kad čia ji taip pat pasidarė keletą svarbių išvadų, kurios padeda gyventi pozityviau ir neeikvojant savo energijos beprasmiams dalykams.

Austėja Landsbergienė / Tomo Adomavičiaus nuotr.
Austėja Landsbergienė / Tomo Adomavičiaus nuotr.

„Kaip tik su viena kolege kalbėjomės apie amžių ir ji sakė, kad skaitė kažkokį straipsnį, kad geriausias moters laikas prasideda nuo 40-ies. Nieko nebereikia įrodinėti, pradedi gerai jaustis tiesiog būdama tuo, kas esi ir panašiai.

Tada aš prisiminiau, kaip per mano 40-metį bičiulė Dalia Ibelhauptaitė man linkėjo tokį dalyką. Sako: „Žinai, Austėja, turiu tau tokį palinkėjimą. Šis supratimas man atėjo būnant 50-ies, todėl norėčiau, kad tu tai suprastum dešimtmečiu anksčiau – tai ir bus mano dovana tau. Tu niekam nieko nebeturi įrodinėti. Kažkam nepatinka „Vaikystės sodas“? Nieko tokio! Kažkam nepatinka Karalienės Mortos mokykla? Irgi nieko tokio! Tu pati kažkam nepatinki? Juolabiau nieko tokio! Negaišk savo laiko!“

Man jos palinkėjimas labai įsiminė, tačiau juk negali taip per vieną dieną to įgyvendinti tarsi mygtuką paspaudus. Vis dėlto per keletą metų manyje šis lūžis įvyko. Atėjo visiška ramybė – nebekreipiu dėmesio į žmones, kuriems nepatinku ir pati stengiuosi save apsupti tais žmonėmis, su kuriais iš tiesų noriu būti, o ne ten, kur tiesiog reikia. Išsigryninau“, – atvirauja A.Landsbergienė.

Austėja Landsbergienė / Tomo Adomavičiaus nuotr.
Austėja Landsbergienė / Tomo Adomavičiaus nuotr.

Ką pataria nerimaujančioms šeimoms?

Dauguma tėvų nerimauja dėl nuotolinio mokymo: praėję metai parodė, kad toli gražu ne visi susitvarkė su šiuo iššūkiu – sudėtingas jis buvo tiek moksleiviams, tiek jų tėvams, o ir patys mokytojai ne kartą kėlė diskusijas šiuo klausimu.

„Be jokios abejonės – vaikams mokytis gyvai yra daug geriau negu nuotoliniu būdu! Pasaulinės tendencijos ir netgi jau atliktas vienas tyrimas su paaugliais Lietuvoje parodė, kad tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje per pandemiją išaugo vaikų jaučiamas nerimas, nesaugumo jausmas. Bet situacija yra tokia, kokia yra, ir kartais reikia priimti ją su visais pliusais ir minusais“, – teigia A.Landsbergienė.

Ir nors kol kas viliamasi, kad ugdymas vyks mokyklose, dėl koronaviruso pandemijos šis scenarijus gali keistis. Edukologė A.Landsbergienė dalijasi patarimais, kaip neprarasti kontrolės ir išvengti nerimo.

Austėja Landsbergienė / Tomo Adomavičiaus nuotr.
Austėja Landsbergienė / Tomo Adomavičiaus nuotr.
  • Patarčiau sekti patikimą informaciją. Žmonės dažniausiai bijo dalykų, kurių nesupranta ir nežino. Atsiribokite nuo begalinio informacijos srauto, pasilikite keletą išties patikimų informacijos šaltinių ir jais vadovaukitės. Vienas tokių gali būti jūsų vaiko mokykla, kuri nuolat informuoja apie tai, kas vyksta, kokie laukia pokyčiai. Pandemija parodė, kad pokyčiai gali būti staigūs – penktadienį nutartą tvarką jau pirmadienį gali tekti griauti, taigi linkiu lankstumo – turime visi prisitaikyti ir reaguoti į situaciją. Tik mūsų vienybė ir pasitikėjimas vieni kitais leis išvengti dar didesnio chaoso.
  • Vaikai visada turi klausimų, tad stenkitės į juos atsakyti su kuo mažiau emocijų. Kai vaikas yra mažas, o mes pradedame jam kažką aiškindami skųstis tarnybomis, valstybe ar dar kažkuo, – vaikui tai būna visiškai nereikalinga, perteklinė informacija. Turime jiems pasakyti svarbiausius dalykus – paprastai, aiškiai. Nuraminkite vaiką, kad situcija yra kontroliuojama suaugusiųjų, nes vaikams tai žinoti labai svarbu, tada jie pasijunta saugūs.
  • Jeigu matote, kad vaikas vis tiek per daug jautriai reaguoja į pokyčius, nepavyksta jo nuraminti – kreipkitės pagalbos į specialistus. Tai gali būti socialinis pedagogas, psichologas, tėvų ar vaikų linija. Yra daug organizacijų ir žmonių, su kuriais galima pasikonsultuoti. Yra toks gražus posakis: „Vaikui užauginti reiki viso kaimo“, tad nebijokime kreiptis pagalbos, tai nėra jokia gėda.
  • Pastebime problemą, kad ne visi tėvai yra įsitraukę į vaiko ugdymą. Nemažai galvojančių, kad jei vaikas eina į mokyklą, tai mokykla jį visapusiškai ir užaugins. Džiugu, kad pasaulyje jau pastebima tendencija, kad tėvai vis labiau įsitraukia ugdant vaikus, tik čia svarbus vienas dalykas – tai darydami turite užimti tarsi bendradarbio poziciją, o ne auditoriaus. Bendraukite ir bendradarbiaukite su mokytojais – klauskite, kaip galite jiems padėti, kad vaikui geriau sektųsi.
  • Nepaprastai svarbus dalykas – kantrybė. Kantrybė sau, vaikams, mokytojams. Pandemija mokykloms buvo labai didelis iššūkis, kurį buvau apibūdinusi kaip skridimą lėktuvu tuo pačiu metu jį konstruojant. Daug situacijų naujų, kurios daromos pirmąkart, kurioms nėra pavyzdžių. Ir visi mes esame toje pačioje situacijoje, tad užuot peikę ir ieškoję prie ko prikibti – kibkime į darbus kartu konstruojant tą lėktuvą, – taip tik greičiau turėsime galimybę skristi nebijant nukristi.
  • Vaikams, ypatingai ikimokyklinio ar pradinių klasių amžiaus, nepaprastai svarbu sukurti kasdienę rutiną. Miego, maisto, ugdymo. Sukontroliuoti rutiną tiesiog būtina, nes kitaip tiek jums patiems, tiek vaikui kartais gali pasirodyti, kad viskas slysta iš po kojų. Tyrimai rodo, kad mažiems vaikams aiškios rutinos buvimas sukelia saugumo jausmą.
  • Skaitykite. Visada sakau, kad bent 20 minučių per dieną privaloma rasti skaitymui. Tai privalo būti dienos rutinos dalis, kaip kad dantų valymas ar valgymas – juk nediskutuojame, ar šįvakar valysimės dantis? Skaitantis žmogus turi platesnį žodyną, gilesnes žinias, bendrą suvokimą. Skaitantiems vaikams dažnai geriau sekasi mokykloje, o kadangi žmogų motyvuoja sėkmė, ką neuromokslas jau įrodė, atsiranda ir noras daryti dar daugiau. Tūkstantį kartų kartoju – namuose turi būti knygų, jos turi būti matomos, pasiekiamos. Skaitančiam vaikui lengviau sukontroliuoti ir išmaniųjų technologijų naudojimą, kas dažnai per daug stimuliuoja vaiką, sukelia nereikalingo nerimo tiek jam, tiek problemų tėvams.

Naujausi straipsniai