Kalbėtis su drabužių kūrėju Giedriumi Šarkausku – tai lyg stebėti užburiančią pantomimą. Giedrius kurčias iš prigimties, kaip ir kartu su juo dizaino studijoje „Lino kopos“ dirbanti dukra Rūta. Tačiau „Kopose“, kur juokas skamba dažniau nei žodžiai, gimstantys ir paties Giedriaus pristatomi drabužiai dažnai priverčia šūktelėti iš nuostabos. Ir ne tik lietuvius.
Prieš 16 metų Vilniuje įkūrėte studiją „Lino kopos“ ir siuvate išskirtinai vien iš šios medžiagos. Kodėl pamėgote liną?
Tai mano vaikystės medžiaga. Mama iš jo megzdavo maudymosi kostiumėlius, visur naudojo natūralias medžiagas, nuolat rengdavosi lininiais drabužiais. Mamos stilius man atrodė pats gražiausias, ji buvo mano idealas – aplink daugiau kitų tokių nesimatė. Sovietų laikais mama stipriai skyrėsi iš aplinkos. Jos sesuo gyveno Amerikoje, abi palaikė ryšius, matyt, tai irgi turėjo įtakos. Ir mano tėvas buvo gražus, pasitempęs, įspūdingai atrodantis vyras. Senelis, pamenu, visada vilkėdavo dailius marškinius, kelnes, nešiodavosi gražią rankinę, turėjo Čaplino stiliaus ūsiukus – jam kažkada buvau paskyręs visą savo kolekciją.
Dailės akademijoje jus turbūt išmokė, kad liną reikia papildomai apdirbti – kitaip ši medžiaga traukiasi ir glamžosi?
Sovietiniais laikais kurčiajam įstoti į aukštąją mokyklą nebuvo šansų.
Sovietiniais laikais kurčiajam įstoti į aukštąją mokyklą nebuvo šansų. Baigiau tuometinį Lietuvos lengvosios pramonės technikumą, visus specialybės egzaminus išlaikiau eksternu, nes dėstytojai pasakė, kad man ten nėra ką veikti – žinau daugiau už juos. Vėliau gavau Prancūzijos mados mokyklų „Supdemode“ ir „Arts Applique Bellecour“ diplomus. Nuo vaikystės pats domėjausi, žiūrinėjau, eksperimentavau, kaip su šia medžiaga dirbti. Pavyzdžiui, paimdavau kelnes, apžiūrėdavau, kokios technologijos naudotos, kaip sagos susiūtos, viską išardydavau ir vėl susiūdavau. Lyg mokslininkas atlikdavau tyrimus, norėdamas nustatyti, kaip tas daiktas padarytas.
Ir ką apie mėgstamą tekstilės rūšį sako jūsų patirtis?
Japonijoje, pavyzdžiui, linas dėvimas visai kitaip, iš jo dažniausiai siuvami laisvi, lengvi, platūs drabužiai. Europoje populiarūs kitokie modeliai, skiriasi pats medžiagos apdirbimas, skalbimas, lino auginimo technologijos. Lietuvoje mums tinkamus drabužius sunkiau pasiūti, nes mėgstame truputį kitokius siluetus nei Azijoje. Pamenu, atvažiavo pas mane į parduotuvę tokia mažytė, keistai atrodanti japonė – pamatė vieną marškinių su labai ilgomis rankovėmis kolekciją. Sakau: „Aš jums patrumpinsiu.“ O ji: „Ne, čia mano stilius, man labai tinka.“ Jie taip vilki, jiems gerai, nereikia, kad būtų idealiai pritaikyta. Drabužiai neturi veržti, tada japonai laisviau jaučiasi – ir jų bendravimas visiškai kitoks.
Čia dauguma žmonių pripratę prie taisyklių, jiems trūksta laisvumo, reikia, kad būtų liemenuota, kad drabužis atitiktų kūno linijas. Todėl mes klijuojame liną ant korseto ir darome tą aptemptą rūbą. Dažnai vietiniai klientai, pamatę kokį mano modelį, sako: „Oi, ne – aš tokio neapsirengsiu.“ Tačiau po metų, kai mada ateina iki Lietuvos, grįžta ir klausia: „Kur tas drabužis, kurį anksčiau pas tave mačiau?“ Kai atvažiuoja užsieniečiai, jie užsisako iš karto, viskas tinka ir patinka. Su lietuviais reikia dirbti atskirai, vos ne kiekvienas užsakymas – individualus.
Bet ir jūs pats kartais vilkite labai aptemptus rūbus.
Mano drabužiai įvairūs: ir labai laisvi, ir aptempti, mano net džinsai iš šimtaprocentinio lino. Bet vasarą su aptemptais nevaikštau – per karšta. Renkuosi laisvas kelnes ir laisvas formas.
Arba sijoną?
Arba sijoną. Mes su dukra mėgstame sijonus.
Nebaisu Vilniuje pasirodyti taip pasipuošus?
Nors tai sijonas, bet jis vyriško stiliaus. Tiesa, moterys dažnai sako: „Noriu tokio, kaip tavo.“ Ne, ne! Moteriškų sijonų yra labai daug ir visokių – prašau pirkti ten. O vyriškus – palikti mums.
Ir daug norinčių?
Mūsiškiai neperka, tai labiau vienetiniai, kolekciniai drabužiai, bet vis tiek atsiranda, kam jų prireikia. Tarp jų netgi buvo vienas lietuvis.
Pamenu, sykį renginyje pasirodėte dėvėdamas trumpus pūstus šortukus ir moteriškas pėdkelnes.
Ne kasdien taip atrodau, rengiuosi pagal nuotaiką. Bet jei susiruošiu į vakarėlį, galiu ir taip pasipuošti. Nemėgstu taisyklių. Aš tiesiog esu savimi, tik kartais kitiems atrodau iššaukiamai. Užtenka, jau buvo sovietų laikai, kai visi vaikščiojome vienodi, buvome sukaustyti. Jeigu atrodyčiau tvarkingas, kaip visi, ar būčiau įdomus? O dabar pamatė mane kur nors su pėdkelnėmis – jau prasideda kalbos. Populiarumas reikalauja savų aukų. Bet aš ir jaučiuosi išskirtinis, ne toks kaip visi, – tai mano gyvenimo būdas. Užsienyje žmonės dažnai prieina prie manęs, klausinėja, iš kur tokie drabužiai, iš kur aš pats, pasako komplimentų. Lietuvoje viskas truputį kitaip. Nėra mados sampratos, jos suvokimo. Lietuviai išgirsta, kas madinga šį sezoną, ir pagal tai rengiasi. Nežiūri į save, negalvoja, kas kam tinka, neturi savito stiliaus. Mus rengia parduotuvės, o jos madą siūlo priverstinai.
Iš kur tas jūsų noras laužyti taisykles?
Aš tiesiog jų nepaisau. Bet nesu balta varna – turiu bendraminčių komandą. O kodėl turi būti tik vienaip? Ne visų maištavimas baigiasi jaunystėje – kai kas visą laiką eina pasirinktu keliu. Pažiūrėkite, kiek yra senų rokerių, kurių aprangos, gyvenimo stilius mažai pasikeitė nuo jaunystės. Ir tai netgi ne protestas, o mokėjimas būti laisvam. Žmogus privalo turėti teisę rinktis, kaip jam jaustis.
Ar šiais laikais Lietuvoje vis dar sunku būti kitokiam?
Lietuvoje visiškai laisvi būsime gal po 50, o gal po 100 metų. Kalbu apie vidinę – bendravimo, emocijų raiškos – laisvę.
Mes labai stipriai atsilikę nuo pasaulio. Lietuvoje visiškai laisvi būsime gal po 50, o gal po 100 metų. Kalbu apie vidinę – bendravimo, emocijų raiškos – laisvę. Čia pažįstami prie manęs dažniausiai tik prieina, pamojuoja ranka, parodo „kaip faina“, ir viskas. Italijoje, tarkim, jaučiuosi kur kas geriau, nes ten žmonės labai aktyviai reiškia emocijas ir laisvai bendrauja su kurčiaisiais. Italai ne tokie užsisklendę ir užsispaudę kaip lietuviai, jie kiekvieną savo sakinį dar pastiprina rankų judesiais. Mūsiškiai pamatę gestus iškart sutrinka, jiems darosi nepatogu, jie taip bendrauti nepratę. Tokijuje, Niujorke žmonės visiškai kitokie: jie gali patys prieiti, mėginti kalbėti rankomis, atkartoti kažkokius sutartinius ženklus. Lietuvoje gestų kalba oficialiai patvirtinta 1995 metais, bet mokyklose jos nemoko kaip antros. O juk būtų daug mažiau problemų, jei girdintieji ją mokėtų, nebūtų ir tokia tragedija, jei šeimoje gimtų kurčias vaikas. Gal tuomet tėvai neverstų vaikų dėtis implantų, nedarytų operacijų, iš kurių 50 proc. nebūna sėkmingos.
Jei visuomenę pasiektų daugiau informacijos apie kurčiųjų gyvenimą, neliktų tiek daug baimės, būtų mažiau nuskriaustų vaikų, nes ir negirdintį žmogų galima užauginti kaip talentingą, drąsų, lygiavertį pilietį.
Kokioje šeimoje jūs gimėte?
Aš vienintelis gimiau kurčias. Būdama nėščia mama turėjo sveikatos problemų, matyt, įvyko kažkokių komplikacijų. Ačiū Dievui, man nedarė jokių operacijų, nevertė nešioti klausos aparatų – vieną net išmečiau, nes jis man trukdė. Mamai labai skaudėjo širdį, kad gimė kurčias vaikas, – tada nebuvo tiek informacijos, kiek panašios šeimos gauna dabar. Su ja mes šnekamės sutartiniais ženklais, suprantame vienas kitą, bet pavadinti to tikrąja gestų kalba negalima.
Jūsų dukra Rūta irgi gimė kurčia. Ar tai paveldima?
Pasaulyje yra kurtieji ir girdintieji. Kaip yra ir kitų rasių žmonių: juodaodžių, azijiečių... Nenoriu kalbėti apie paveldėjimą. Kai kas apkursta po 15 metų, o kai kas gimsta kurčias. Rūtos mama gimė girdinčiųjų šeimoje, nors pati yra kurčia, aš irgi. Yra pavyzdžių, kai kurtieji susilaukia sveikų kūdikių. Sunku pasakyti, ar tai paveldėjimas, ar likimas. Nežinau. Gali būti visokių filosofinių išvedžiojimų. Gal man specialiai buvo duotas toks sielos išbandymas ir šiame pasaulyje turiu suktis kitaip. Negaliu to pakeisti, prisitaikiau. Galbūt kitame gyvenime gimsiu sveikas. Būna stebuklų, kurių mes negalime suvaldyti. Renesanso laikais piešti lėktuvai žmonėms atrodė per daug sudėtingi dalykai. Kas pasakys, kaip viskas keisis po daugelio metų, niekas nežino savo ateities, kokia ji bus. Gal kada nors nebeliks kurčiųjų, o gal visi žmonės bus vienodi lyg robotai ir nebeturės jokių problemų. Tik aš tokios ateities nenoriu, man daug geriau šioje tikrovėje (juokiasi).
Dirbate kartu su dukra, atrodote lyg geriausi draugai. Gal ir dėl to, kad labai anksti tapote tėčiu – 22 metų?
Anais laikais tai atrodė visiškai normalu. Aš buvau labai įsimylėjęs bendraklasę, tad greitai nuėjome į santuokų rūmus ir pradėjome kartu gyventi. Ji iš tiesų buvo įspūdinga mergina. Nors seniai esame išsiskyrę, kiekvienas einame savo keliu, tačiau kartu auginome Rūtą, iki šiol puikiai sutariame, labai gražiai bendraujame ir jokių priekaištų vienas kitam neturime. Esame laisvi žmonės. Bendro gyvenimo nesugebėjome sukurti, nors visiškai nekonfliktavome. Aišku, patyrėme vidinių išgyvenimų, bet kam apie juos kalbėti? Iki šiol su buvusia žmona, su dukra galime atvirai bendrauti, pasidalyti savo išgyvenimais, patirtimi ir sulaukti vienas kito palaikymo – esame sielos draugai. Tačiau tavo problemų niekas, be tavęs, neišspręs. O išsisakyti galima kad ir gėlėms: pasakei ir pamiršai. Vis tiek visada mieliau skaityti apie žmones, kurie eina savo sėkmės keliu, nei apie tuos, kurie sunkiai gyvena.
Holivudo aktoriai mėgsta pasakoti apie savo šeimyninį gyvenimą, kaip jie skiriasi, kaip įsimyli, paskui juos sekioja paparacai, iškasinėja informaciją iš po žemių, jie nuo to depresuoja ir išgyvena. Man šiuo klausimu daug geriau (juokiasi). Juk galima išprotėti, kai tave ima persekioti paparacai. O asmeninių paslapčių visi turi ir niekas nenori jų rodyti.
Ar dabar jūsų asmeniniame gyvenime kas nors vyksta?
O gal mano širdis išskrido, bet dar kada nors sugrįš?
Aš kaip viščiukas kiaušinyje. Kol kas esu vienas, visiškai laisvas, bendrauju su draugais. Bet ateis laikas, kada tas kiaušinukas skils ir viščiukas išsilups. Atsiras mano gyvenimo žmogus. Specialiai neieškau, viskas ateina savo laiku. Kol kas nė viena nebuvo taip giliai įkritusi į širdį, kad būčiau ką nors keitęs. Aišku, pasitaikydavo įsimylėjimų, bet tokios aistros, degimo kaip jaunystėje – nebe. Kai buvau jaunas ir karštas, įsimylėdavau daug greičiau. O gal mano širdis išskrido, bet dar kada nors sugrįš?
Esate laimingas?
Kiekvienas viduje turi savų išgyvenimų. Dažnai atrodome laimingi, bet būna juk visaip. Pamenu, paauglystėje atskrido teta iš Amerikos ir man pasakė: „Net jei turi problemų, privalai visada šypsotis.“ Nenoriu apsunkinti kitų žmonių savais rūpesčiais. Aš jų turiu, bet einu per gyvenimą su šypsena, iškelta galva. Kai kiti nuolat kartoja, kad turi problemų, prasideda depresijos, ligos ir t. t. Aš nuo jų pabėgu.
Ar galėtumėte apibūdinti, koks esate žmogus?
Svajotojas. Vis svajoju, kaip nuvažiuosiu į kokią gražią, nuostabią šalį. Kelionės man reikalingos kaip oras. Kažkada buvau įsimylėjęs Italiją, vykdavau vis į tą pačią vietą. Dabar įsimylėjau Niujorką. Keičiuosi ne tik aš – keičiasi ir mano vidinis pasaulis. O gal kada nors išskrisiu į kokią salą, sėdėsiu po palme ir mėgausiuosi ramybe.