Tiriamosios žurnalistikos laidos „Abipus sienos“ vedėjas Giedrius Leškevičius (30), su žmona Gina (31) auginantis sūnų Faustą (1 m. 4 mėn.), nesileidžia tyrinėti painių vyrų ir moterų santykių – sako esąs iš tų vyrų, kurie mieliau leis moteriai galvoti, jog jos sprendimai – svarbiausi. Tokio principo jis laikosi ne tik šeimoje, bet ir televizijos projekto „Žvaigždžių duetai“ scenoje.
Komisija jūsų su Mia duetą vertina gerai, žmonės taip pat palaiko, balsuoja. Klausytojų meilę užsitarnauti lengva?
Tiesą sakant, žmonės tik dabar pradeda mus mylėti – pagal žiūrovų balsavimus ilgą laiką likdavome kažkur sąrašo gale. Į šiuos „Žvaigždžių duetus“ abu atsinešėme šiokį tokį šleifą. Nesu iš tų, kurie nuožmiai skaito internautų komentarus, bet kai pasirodė pirmieji straipsniai apie „Duetus“, ėmiau ir paskaičiau. Buvo aktuali vienintelė tema – Kauno pedofilijos istorija. Nesvarbu, kad jau porą metų šia tema nesu pajudinęs nė piršto. Taip, laidoje „Abipus sienos“ buvo parodyti keli reportažai apie tai, iš jų nė vieno – mano. Kol žmonės labiau vertino kontekstą, o ne dainavimą, tol mes su Mia ir vilkomės lentelės apačioje. Laimei, dabar viskas taisosi ir į geriausiųjų trejetuką patenkame vis dažniau.
Esu perfekcionistas – su Mia šiuose „Duetuose“ dirbame dar daugiau nei prieš trejus metus, kai laimėjome, tačiau pradedu suprasti, kad man ir tiek negana. Kartu esu ir realistas: manau, būtų stebuklas, jei mums pavyktų laimėti ir šiemet. Tiksliau – būtų stebuklas, jei nugalėtų kas nors kitas nei Marius su Irūna (juokiasi).
Esu iš tų vyrų, kurie laikosi nuomonės, jog geriau leisti moteriai manyti, kad būtent ji valdo pasaulį. Bet patyliukais pasielgiu taip, kaip man geriau.
Kai nugalėtojai tarsi aiškūs, nekyla dvejonės: „Kam apskritai dalyvauti?“
Kartais ir pats savęs klausiu: „Velniam to reikia?“ Bet juk smagu! Jei nepatiktų dainuoti, argi dalyvautume? Be to, labai svarbi „Duetuose“ dirbanti komanda. Trečia priežastis – dainuoju su jau patikrinta partnere, o tai reiškia, kad žinau, ko iš jos galiu tikėtis, ir to nebeimu taip labai į galvą (šypsosi).
Na, na, ir ko galima tikėtis iš Mios?!
Nieko blogo, ko negalėčiau ištverti (juokiasi). O jei rimtai, pasitaiko visko. Ir pirmuosiuose, ir šiuose „Duetuose“ jau buvo vienadienių duobių – bandai repetuoti, o susišnekėti nepavyksta. Bet tai – natūralu, kai du žmonės tą pačią dainą mato skirtingai. Pasielgėme paprastai: tą dieną daugiau neberepetavome, o, susitikę kitą, viską padarėme taip, kaip reikėjo.
Nepaisant to, kad jūsų temperamentai – be galo skirtingi?
Mia galbūt šiek tiek karštesnio būdo, bet ir aš nesu šventuolis. Esu iš tų vyrų, kurie laikosi nuomonės, jog geriau leisti moteriai manyti, kad būtent ji valdo pasaulį. Bet vis vien patyliukais pasielgiu taip, kaip man geriau (juokiasi). O jei negaliu padaryti savo, ieškome kompromiso. Žinoma, su Mia pasiginčijame, tačiau žinau porų, kurios pykstasi, ginčijasi daug aršiau nei mes.
Prieš užlipant ant scenos užtenka žvilgtelėti į Mią ir matau, su kokia nuotaika tą dieną mes padainuosime, – nebereikia jokių žodžių. Komisija kartais sako, kad susidaro įspūdis, jog mes net kvėpuojame vienodai. Taip ir yra!
Tėvystė ir darbas televizijoje, oreivystė ir dainavimas, didžėjavimas ir grojimas kapeloje – ne per daug?
Nežinau, kaip žmona Gina pakenčia mane tokį – daug visko ir vienu metu bandantį nuveikti. Dažnai – miego, kartais – kitos veiklos sąskaita. Šeštadienį turėjau pakilti į pirmąjį šį sezoną skrydį oro balionu, bet negalėjau, nes buvau pažadėjęs su kapela važiuoti į „Grok, Jurgeli“ atranką. Žinoma, kaip ir daugeliui, norisi, jog prioritetai susidėliotų pagal visas taisykles: šeima, darbas, pomėgiai. Tačiau dažniausiai viskas dėliojasi ne pagal norus: pirmiausia darai tai, ką turi daryti, – kartais tai susiję su darbu, kartais – su pomėgiais. O šeima? Lenkiu galvą prieš žmoną, kad ji vis dar neišvarė manęs iš namų. Nesibara, nepyksta, tik kai kada liūdnai nutęsia: „Ką, ir vėl tavęs nebus?..“
Lenkiu galvą prieš žmoną, kad ji vis dar neišvarė manęs iš namų. Nesibara, nepyksta, tik kai kada liūdnai nutęsia: „Ką, ir vėl tavęs nebus?..“
Kiek įmanoma, Gina su sūnumi stengiasi būti šalia. Faustas pirmą kartą oro baliono krepšyje pabuvo vos keturių mėnesių. Skraidyti oro balionais – geras užsiėmimas: oreivystėje ir apskritai aviacijoje nepažįstu nė vieno blogo, falšyvo žmogaus.
Tėvystė žmogų keičia?
Gimus vaikui, mąstymas keičiasi, o su juo – po truputį ir visa kita. Tik kai tampi tėčiu, pradedi reaguoti į tai, ko anksčiau nelabai pastebėdavai: atsisuki, kai net televizijos laidoje ima verkti vaikas, ar sustabdai automobilį, jei pamatai kad ir atokiau nuo perėjos stovinčią mamą su vežimėliu. Net ir į skausmą reaguoji kitaip: jei tavo vaikui skauda, nieko labiau netrokšti nei to, kad skaudėtų tau, o ne jam. O prie viso kito priprantama: ir prie pasikeitusio miego ritmo, ir prie naujų pareigų.
Gimus Faustui jūsų su Gina santykiai taip pat pasikeitė?
Dabar Gina sako, kad turi du vaikus (juokiasi). Girdėjau, jog kai kurie vyrai, dalyvavę gimdyme, kurį laiką negali į savo žmonas žiūrėti kaip į moteris. Mano akimis, tai – absoliuti nesąmonė. Bent jau man nepasikeitė niekas. Psichologiškai? Suprantu, kad Gina dabar visą savo laiką turi skirti vaikui, todėl dėmesio man tenka šiek tiek mažiau. Bet aš ir nesu iš tų, kuriems jo reikia labai daug. Gimus vaikui atsiranda didesnė trauka namams – tai tiesa.
Sūnui išrinkote Fausto vardą. Esate Johanno Wolfgango von Goethe gerbėjai?
Tu apie sūnaus vardą (juokiasi)? Gina iškart pasakė: „Bus Faustas“, o ir man šis vardas pasirodė neprastas: skambus, trumpas, šventas. Kiek pažįstu Faustų, nė vienas iš jų nėra vidutinybė: kad ir kokioje srityje dirbtų, į juos galima lygiuotis. Tikiu, kad toks bus ir mūsų vaikas.