Lygiai prieš savaitę sasekso hercogai – princas Harry ir Meghan Markle – pareiškė nusprendę atsitraukti nuo savo karališkųjų pareigų Didžiosios Britanijos monarchų šeimoje. Atsisakydami aukšto rango narių statuso, jie ketina daugiau laiko praleisti Šiaurės Amerikoje. Kokios yra galimos šio sprendimo pasekmės? Komentuoja žurnalistas, etiketo ekspertas Giedrius Drukteinis.
Giedriau, ar situaciją, kurią regime šiandien, buvo galima nujausti? Tarsi ta įtampa karališkuose rūmuose buvo juntama jau kurį laiką.
Aš jums pasakysiu taip. Visa karališkoji šeima turi vieną didelį prakeiksmą – žiniasklaidą, kuri, nepaisant visų etikos normų, įstatymų, yra jai negailestinga. Galima sakyti, kad būtent žiniasklaida privedė princesę Dianą iki mirties – su visomis tomis gestų, žvilgsnių interpretacijomis. Juk jie – irgi tik žmonės, nėra geležiniai.
Ar buvo galima tai nujausti? Žiūrėkit, jeigu vyresnysis brolis Williamas turi rimtas perspektyvas tapti Velso princu, o vėliau ir Anglijos karaliumi, Harry tokia ateitis nenusimato. Tiesioginiai palikuonys į sostą jau yra – jo sūnėnas taps karaliumi. Kas belieka? Būti tuo simboliniu juostelių perkirpėju? Matyt, Harry, kaip jaunam žmogui, norisi tiesiog mėgautis šio gyvenimo malonumais, ir jeigu jis pasirinko tokį kelią, jį galima suprasti.
Galiausiai, šios šeimos istorijoje tokių precedentų jau būta ir anksčiau. Karalius Edvardas VIII atsisakė sosto, ir vėl, kaip tyčia – dėl amerikietės (Volis Simpson – red. past.). Žinoma, dabar atsisakoma ne sosto, o karališkųjų pareigų. Tačiau šio kelio pradininkas nėra princas Harry.
Hierarchija, karališkieji titulai – kaip manote, kiek jie yra prasmingi mūsų dienomis?
Iš tikrųjų, kam reikalinga hierarchija? Na, tarkime, popiežius arba šeimos, giminės vyresnieji? Iš pirmo žvilgsnio, tai gali atrodyti kaip anachronizmas, archaizmas, dalykas, kuris šiame pasaulyje nelabai reikalingas.
Kita vertus, monarchijos yra tarsi raudonas šviesoforo signalas. Jos mums primena, jog egzistuoja kažkokia galia, jėga, tradicija, ritualas, kuris geba užtikrinti pasaulio stabilumą, tvarką, formuoja moralinius orientyrus – skirtis ar nesiskirti, galima darytis abortą ar draudžiama ir t.t.
Žinoma, tas raudonas signalas dažnai mus erzina, trukdo, bet be jo būtų anarchija. To vidinio moralinio kodekso mums nepakanka, o turint hierarchiją gyventi lengviau.
Koks yra tolimesnis Harry ir Meghan likimas? Ar jie galėtų išvykti kur nors toli, kad ir į Karibus, ir gyventi uždarą, privatų gyvenimą?
Vargu. Neužmirškime ir paprasto psichologinio momento – jie jau yra įpratę prie visuomenės dėmesio. Kad ir kokiais mizantropais ši šeima mėgintų tapti, kad ir išvyktų, jiems visvien norėsis, kad apie jų gyvenimus kažkas rašytų.
Tai, galiausiai, yra neišvengiama. Paparacai juos vis vien suras. Jie skraidys apie jų namus parasparniais, plaukios kateriais ar nardys su akvalangais, – tam, kad įsitikintų, kaip ta šeima gyvena.
Be to, Meghan gerai pažįsta Holivudo taisykles ir tai, kaip galima monetizuoti žinomumą. Galbūt reklamose ji ir nesifilmuos, tačiau, neabejoju, kad dalyvaus įvairiausiose pokalbių laidose, kurs savo lekcijų programą ar užsiims panašia veikla.
Ir, visgi, ko hercogai negalės daryti, atsisakę karališkojo statuso?
Jie negalės pasirodyti karališkosios šeimos vardu. Reiškia, jie nebus „dignitary“ (liet. garbingą postą užimantys žmonės – red. past.), todėl, tarkime, per oficialias ceremonijas, jei jose dalyvaus, turės grūstis kartu su kitais svečiais, net jei ir pati karalienė ar kas kitas pakviestų juos prisijungti prie svitos. Jie taip pat neturės priėjimo prie karališkojo transporto: jachtos, traukinio ir karietų.
Kita vertus, Harry nebus atimta vieta vadinamajame civil list'e, sąraše, kuriame kasmet nustatomas biudžetas karališkųjų rūmų išlaikymui. Jis, kaip genealoginis šeimos narys, gaus fiksuotą sumą, kad ir kur begyventų. Taip pat ir karališkąją fizinę apsaugą.
Tiesa, vienas klausimas vis dar lieka neišspręstas – tai, ar jų palikuonys paveldės titulus, galės dalyvauti karališkųjų rūmų gyvenime. Sosto atsisakęs karalius Eduardas neturėjo vaikų, todėl tokio precedento kol kas nėra.
Kaip manote, ar neformaliame, šeimyniniame santykyje Harry ir karališkosios šeimos ryšys po šių įvykių nutrūks?
Jeigu prisimintume visą princo Harry gyvenimą, jis nebuvo lengvas. Būdamas mažas, jis prarado motiną. Be to, ilgą laiką jį slėgė įtarimas, kad jis – ne princo Charleso, o Jameso Hewitto, buvusio princesės Dianos meilužio, vaikas.
Juk Harry panašumas į Jamesą yra ganėtinai ryškus, ypač plaukų spalva. Nors šios abejonės jau daug kartų buvo paneigtos žodiniame lygmenyje, visgi, genetinio kodo niekas netikrino. Iki tokio aiškinimosi teismuose karališkieji rūmai niekada neprieitų. Tai būtų viešas pažeminimas.
Be to, Harry visada buvo tarsi tas trečias brolis Jonas. Juk jau nuo pradžių buvo aišku, kad karaliumi taps Williamas, todėl jam, kaip ir Kate Middleton, žiniasklaida skyrė labai daug dėmesio. O Harry buvo tarsi pacanas. Jo vis klausdavo – kada tu vesi?
Kalbant apie žiniasklaidą, princas Harry, būdamas dar paaugliu, yra prikrėtęs daug visokių kvailysčių – tai jį nuogą kažkur nufotografuoja, tai per kažkokį vakarėlį jis svastiką ant rankovės užsideda arba gerokai išgėręs alkoholio kažką pasvaičioja. Jis visada buvo ta juoda avis šeimoje.
Spėju, nors ir nesu jo gyvai matęs ar su juo bendravęs, kad jam turėjo būti labai sunku visoje toje formalioje aplinkoje. Ypač, kai jaunas kraujas jį šaukia linksmintis, bet čia pat statutas verčia vilktis uniformą, dalyvauti oficialiose procesijose.
Taigi, Harry'io sprendimas atsisakyti statuso, kad ir drastiškas, yra logiškas. Abejoju, kad dėl to jį šeima labai ūdytų, trauktų per dantį ar nebekviestų į gimtadienius.
Be to, jiems nėra, ko dalintis. Išvykdamas jis nepažeidžia visuomenės intereso, neišsiveža šalies aukso ir pan. Galop, ir taip tų žmonių karališkoje šeimoje šiandien yra labai daug. Gal net ir per daug. Žiūrėkit, jie vos sutelpa į Bakingamo rūmų balkoną (juokiasi).