„Kai žiūriu į prieš 10 metų kurtas laidas, vienos atrodo puikios, o kitos – naivios. Bet tuomet atrodė, kad išspaudei maksimumą. Visada suki galvą, kaip padaryti dar geriau, įdomiau. O geriau gali išeiti tik tuomet, kai tai pačiai įdomu, darai su meile. Jei dirbsi iš inercijos, na, dar reikia iškepti vieną laidą, geriau eiti kepti bandelių“, – atvirauja laidos „Nuo... Iki...“ kūrėja ir vedėja Giedrė Talmantienė (48).
Trumpa dosjė
GIMIMO DATA IR VIETA. 1972 m. spalio 13 d., Vilnius.
ZODIAKO ŽENKLAS. Svarstyklės.
VAIKAI. Dukra Unė (19 m.).
PRIETARAS. Nesu prietaringa, nors gimiau ne tik 13 dieną, bet dar ir penktadienį.
TV POJEKTAS, PAKEITĘS GYVENIMĄ. LNK „Holivudo žinios“. Laidos vedėjos darbas pačiai buvo netikėtas.
ĮSIMINTINIAUSIAS ĮVYKIS. Dukros gimimas.
POMĖGIS. Nuo vaikystės skaityti popierines knygas.
SAVYBĖ. Perfekcionizmas, kuris kartais padeda, o kartais trukdo.
MĖGSTAMIAUSIAS FILMAS. „Jaunystė“. Kino teatre visus tris kartus verkiau, nors žinojau, kaip viskas bus toliau.
MALONIAUSIAS METŲ LAIKAS. Ankstyvas auksinis ruduo, kai oras tampa skaidrus it stiklas, vaiskus, kvepia gaiva ir dar saulė šviečia.
NEMĖGSTAMIAUSIAS BUITIES DARBAS. Daryti generalinę tvarką namuose.
SILPNYBĖ. Šokoladiniai ar kavos eklerai. Jais mane galima papirkti, iškart ištirpstu.
RYTINIS RITUALAS. Ramiai ryte išgerti kavos. Jei neturiu laisvų 20 minučių, atsisakau ir ja pasimėgauju vėliau.
AUGINTINIAI. Nors myliu gyvūnus, niekada nelaikiau, išskyrus žiurkėną Puntuką.
KULINARIJA. Buvau prasta šeimininkė ir kulinarė, o dabar patinka gaminti griežtai laikantis recepto. Šeima giria, o man smagu.
Laida „Nuo... Iki...“ švenčia 25-ąjį gimtadienį. O kelintas jums? Kuo šiemet palepinsite išrankius žiūrovus?
Bus daugiau kaip 20 metų, gal net 22-eji, nes pradėjau dirbti ne nuo pat laidos gyvavimo pradžios. Žiūrovai išties išrankūs, dabar sunku juos kuo nors nustebinti. Dažnai temas diktuoja pats gyvenimas, laikmetis, juk viskas labai greitai keičiasi. Tačiau vis tiek „Nuo... Iki...“ liks gyvenimo būdo žurnalas, o jame svarbiausios yra žmonių istorijos, kuriomis jie nori pasidalinti. Kiekvieną naują sezoną galvojame, kaip jas pateikti ar nufilmuoti kitaip.
Šį sezoną laukia ne viena diskusija, kurioje dalyvaus keletas pašnekovų, turinčių skirtingą patirtį kalbant apie tą patį dalyką. Taip pat man patinka pasakoti didelės ar mažos sėkmės istorijas, ką kiekvienam teko išbandyti, patirti, ko atsisakyti – koks buvo kiekvieno kelias. Seniau galėjome nustebinti istorijomis iš tolimųjų pasaulio kampelių, o dabar žmonės patys daug keliauja, daug mato. Tuomet ieškau vietų, į kurias sunkiau pakliūti, ar įdomių žmonių, su kuriais kasdien nepaskaitysi interviu. Šį sezoną kelionės dėl koronaviruso atidėtos, tad kol kas apsiribosime tuo gyvenimu, kuris vyksta čia ir dabar.
Ar per tuos dvidešimt metų pašnekovai labai pasikeitė?
Kalbant apie žinomus žmones, atsirado labai pragmatiškas požiūris. Ir tai natūralu, nes gyvenimo tempas be galo greitas. Jei kažkam reikia viešumo, žmogus nori ir jam naudinga pasidalinti savo istorija, dažnai išgirsti sakant: „Bet turiu tik pusvalandį.“ Anksčiau filmavimai trukdavo ir visą dieną. Būdavo, jei filmuojame kitame mieste, vos įžengi pro duris, o jau kvepia cepelinais, kava, žiūrėk, ant stalo tempia šakotį. Pirmiausia, sako, išgerkim kavos... Žmonės taip neskaičiuodavo laiko. Dabar visi su laikrodžiais gyvena. Tiesą sakant, pati taip gyvenu. Ir viskas čia gerai, tik norėtųsi, kad tos draugystės, bendravimo tarp žmonių būtų daugiau, kad to neužmirštume.
Esate perfekcionistė? Kaip jums pavyksta neperdegti?
Išmokau atrasti pusiausvyrą. Atsiriboti. Pagrindiniai mane palaikantys dalykai – šeima ir draugai, su kuriais labai gera gyventi, bendrauti, nes nemėgstu vienatvės. Jei noriu pabūti viena, kas nutinka retai, einu pasivaikščioti su ausinuku. Turiu daug gerų dalykų gyvenime, kurie pervargus padeda. Pavyzdžiui, žiūriu „Erkiulį Puaro“. Šį detektyvinį serialą galiu įsijungti tūkstantąjį kartą, ir būtinai sekmadienį, nes tik tada mane veikia kaip savotiška meditacija. Patinka jo tempas, laikmetis, estetika. Mane žavi XX amžiaus pradžios dvasia. Šeimyna net juokiasi – vėl mama „Puaro“ žiūri. Tai – vienas atsipalaidavimo ritualų.
Žinau, kur galiu pailsėti, pasisemti energijos ir vėl grįžti į darbą. Be to, turiu puikius kolegas. Jeigu būčiau pati sau viena perfekcionistė, kuri su vėliava tik pirmyn, manau, po vieno sezono jau tektų mojuoti žiūrovams sanatorijoje pro langą (juokiasi).
Gavote svajonių darbą dar studijuodama?..
Taip. Buvau ketvirto kurso studentė. Tuo metu pati savęs tikrai nebūčiau ėmusi į jokias vedėjas. Todėl, kad tada neturėjau jokios patirties, nemokėjau nei kalbėti, nei elgtis taip, kaip reikia televizijai. Buvo toks laikmetis, kai dar tik formavosi nepriklausoma žiniasklaida. „LitPoliinter TV“ tapo LNK. Atsirado pirmieji komerciniai kanalai, kuriuose dauguma žmonių pradėjo dirbti neturėdami įgūdžių ir patirties, kokios reikia ateinant į TV dabar.
Taip mokytis tokiems žaliems, kaip mes tada buvome, tiesiog eteryje nebūtų galimybės. Esu dėkinga likimui ir prodiuseriui Audriui Giržadui, kuris buvo, galima sakyti, mano pirmasis darbo televizijoje krikštatėvis. Tada iš Vilniaus atvažiavau į Kauną, į Lapes, kur vyko atranka. Pamenu, jis pasakė: „Sėskis į grimerės kėdę, mes tave nugrimuosim, tada į studiją ir... pasikalbėsim.“ Ačiū jam, kad patikėjo, įžvelgė, jog iš manęs gali kažkas išeiti.
Į televiziją patekote neplanuotai... Dažnai jaučiate likimo pirštą?
Negalėčiau sakyti, kad viskas surašyta likimo knygoje ir niekas nuo mūsų nepriklauso, bet negaliu ir paneigti, jog kartais kažkas ima ir pakoreguoja tavo planus. Manau, mano atsiradimas televizijoje yra visiškas likimo pirštas. Pamenu, ėjau per Sereikiškių parką ir sutikau kurso draugą, kuris tuo metu dirbo LNK žinių reporteriu. Jis sako: „Girdėjau, kad ieškoma nauja vedėja naujai laidai apie kiną. Gal tu norėtum pabandyti?“ Tuo metu studijavau universitete, buvau pasirinkusi ne TV, o spaudos specializaciją, neturėjau net minčių apie darbą televizijoje. O dabar joje – jau daug metų. Kartais nutinka neįtikėtinų dalykų. Pavyzdžiui, su savo vyru susipažinau Teisingumo ministerijos lifte.
Meilė iš pirmo žvilgsnio?..
Nepasakyčiau. Gal iš trečio (šypsosi). Tuomet vykau rinkti straipsniui medžiagos apie ką tik Lietuvoje atsiradusius hostelius. Jis atvyko palaikyti draugo, kuris turėjo skaityti pranešimą apie tai per spaudos konferenciją. Juokingos buvo tos pirmos susitikimo akimirkos: lifte maža erdvė, susimėtėm, kam kurį mygtuką spausti, žiūrim – abiem į tą patį aukštą, abu į konferenciją. Kai išlipome, jis man sako: „Tai gal kavos? Dar turime laiko!“ Galvojau, na jau ne, neisiu su kažkuo gerti kavos vos išlipusi iš lifto. Atsisakiau. Likimo ironija, bet su juo teko susitikti ir gatvėje, persimesti keliais žodeliais apie straipsnį, tačiau tąkart irgi nepriėmiau kvietimo išgerti kavos. Trečias kartas buvo lemtingas. Vyko susitikimas dėl straipsnio su hostelių iniciatoriumi jo biure. O šis sako, kad plačiau apie tai, kaip tie hosteliai veikia užsienyje, galėtų papasakoti jo draugas, nes mėgsta keliauti ir turi daug informacijos. Ir kaip galvojat, kas buvo tas draugas? Tas pats vyras, su kuriuo kilome liftu...
Ir kiek metų jau esate kartu? Koks jūsų gerų santykių receptas?
Santuokoje – jau 25-erius metus. Kas padeda kurti santykius? Draugystė. Manau, svarbu ne ieškoti priekabių, o gilinti tą ryšį, kuris užsimezgė pradžioje. Kaskart prisiminti, kuo tas žmogus patiko, kad nusprendei būti kartu. Tiesa, žmonės gali pasikeisti. Gal ir aš tapau priekabesnė, labiau pabambanti. Bet visada, net kai antroji pusė išveda iš kantrybės, reikia pagalvoti apie tai, ar ji vis tau tokia pat svarbi, ar vis dar gera būti kartu. Manau, santykiai ima trūkinėti tada, kai pradedi nebekreipti dėmesio į žmogų, kuris yra šalia. Kai jis tampa tarsi senu lagaminu, kurį išmesti gaila.
Su metais gerokai pasikeitė jūsų įvaizdis. Gal turite asmeninį stilistą?
Puoštis ir nebijoti aprangoje naudoti spalvų išmokė dukra Unė. Ji kūrybiška ir jai sekasi daryti dalykus, susijusius su mada, stiliumi. Dabar dukra Anglijoje studijuoja grafinį dizainą.
Ne kartą Unė man buvo suruošusi drabužių komplektus su aksesuarais. Būdavo, prabudusi randu kelis aprangos variantus su rašteliu: „Mama, jau pavasaris, pasipuošk!“
Jei ne ji, daugelis papuošalų ir drabužių taip ir gulėtų, laukdami geresnių laikų ar tinkamo momento, kuris gali jiems ir neateiti (šypsosi). Turėčiau dėkoti dukrai, kuri padėjo suprasti, kad džinsai ir marškinėliai nėra tas tobulas derinys, kaip man atrodė anksčiau.
Prisipažinote esanti smaližė, bet maistas jums neina į kūną...
Skaniai pavalgyti ir keliauti – man du ypač svarbūs dalykai gyvenime. Visiems patiekalams sakau „taip“, išskyrus uogienei ir kefyrui. O ruošti mamos – patys skaniausi. Tokių traškių bulvinių blynų man nepavyksta iškepti iki šiol.
Maistas eina į kūną, bet niekada nesu laikiusis jokios dietos. Nebent tik pagalvojusi apie jas. Esu aktyvi, gal ir genai neblogi, nes tėtis visą laiką buvo lieknas vyrukas. Dabar tiesiog sakau sau: „Na, gerai, suvalgysiu tų traškių bulvinių blynų, bet ne tris, o dvi lėkštes.“ Veiksminga (šypsosi).
Ar tiesa, kad visas savo santaupas be sąžinės graužaties išleidžiate kelionėms?
Taip, esu iš tų žmonių, kurie gali beveik visas santaupas išleisti kelionėms. Nesu turėjusi rankinės, kuri kainuotų kelis šimtus eurų. Nesu išleidusi didelių pinigų brangiems daiktams, o kelionėms negaila. Su kolege Rūta, pamenu, planavome ilgą kelionę po Afriką, sąmata didelė. Galvojau, o, Dieve, tiek daug pinigų reikia, bet galiu iš čia paimti, to nepirkti. Ir tai buvo viena įspūdingiausių mano kelionių.
Gal paprasčiau būtų paklausti, kur dar neteko lankytis?
Nesu buvusi Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, neaplankiau dar daugelio Pietų Amerikos ir Afrikos šalių. Bet turiu tokių vietų, kur galiu važiuoti ir aštuonioliktą kartą. Geriausiai pailsiu Kretoje, draugai net juokiasi: „Ir vėl tu skrendi į tą pačią salą.“ Bet ten nuostabu: gyveni kaimelyje, valgai ožkų sūrį su džiovintais pomidorais, grožiesi jūra – batareikos metams įsikrauna energijos.
Turite mėgstamų vietų, kur svajojate kaskart sugrįžti?
Yra tekę ir prabangiose vietose būti, mėgautis superkomfortu, bet tą patį malonumą galima patirti ir mažame kaimelyje, valgant šviežią ožkų sūrį. Arba nioliktąjį kartą vaikštant po Paryžiaus gatveles, kurias pažįstu kaip Vilniaus. Paryžius mano su dukra mylimas miestas ne tik dėl eklerų. Jame yra kažkas magiško... Turiu žemišką svajonę po kažkiek metų apsigyventi ar bent žiemas leisti kokioje nors saloje, kur šilta, prie jūros.