Gidonas Šapiro-Bilas: „Jaučiuosi subrendęs tėvystei“ (papildyta liepos 21 d.)

Gidonas Šapiro-Bilas su mylimąja Dovile Armalyte / Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2013-07-21 13:01
Vos prieš porą mėnesių pirmą kartą tėvystės džiaugsmą patyręs „žasas“ Gidonas Šapiro-Bilas (38) atvirai prisipažįsta: jis – tinginys. Ne, ne tada, kai kalba sukasi apie šeimą – gyvenimo draugę Dovilę ir mažąjį sūnelį Benediktą. Dėl jų po dvidešimties metų, praleistų JAV ambasados apsaugoje, Bilas net ryžosi ilgoms tėvystės atostogoms.

Neįtikėtina, bet šiemet sueina dvidešimt metų nuo tos dienos, kai gimė pirmoji ŽAS daina. Graži sukaktis...

O mes ŽAS gyvavimą skaičiuojame nuo pirmojo koncerto. Pirmą dainą sukūrėme gerokai anksčiau, nei surengėme pirmą koncertą, tarp jų – dvejų metų skirtumas. Koncerte pasirodėme su neką didesne programa – teturėjome dvi dainas. Nesvarbu, aštuoniolika ar dvidešimt metų gyvuoja ŽAS, vis tiek tai – nemažai: juk su grupe prabėgo beveik pusė mano, kitų narių amžiaus.

Ezopui grįžus į grupę, tarsi išgyvenate renesansą: naujos dainos, vėl – vaizdo klipas su pusnuogėmis merginomis, koncertai.

Likę trise, laikui bėgant, aptingome. Choras visą laiką turėjo užtektinai kitų užsiėmimų ir grupei galėjo skirti šiek tiek mažiau dėmesio. Mudu su Tru apskritai esame tinginiai: kaip yra – taip gerai. Kol kas nors užpakalio nepaspardo, tol nieko ir nedarome. Kai grįžo Ezopas, mes net vaizdo klipą sugebėjome per pusantros dienos nufilmuoti: išsinuomojome jachtas, automobilius, suradome gražių merginų. Sugalvoti idėją ir ją įgyvendinti nėra labai sudėtinga, užtat pajudinti užpakalį ir pradėti ką nors daryti – daug sudėtingiau. Visada sakau: lengviausia – sėdėti namuose ant tapčiano ir perjunginėti kanalus. Bet tada ir skųstis, kad nėra pinigų ar neįdomiai gyvenu, nereikia.

Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr.
Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr.

Pakalbėkime apie antrąją tavo aistrą – kulinariją. Iš eterio dingus laidai „Skonio reikalas“ jautiesi daug praradęs?

Tai nebuvo netikėta. Netikėta nebent tai, jog mums neleido baigti sezono, laida iš eterio dingo likus trims mėnesiams iki jo pabaigos. Pats jaučiau, kad vis sunkiau rasti įdomių siužetų, originalių, naujų, niekur negirdėtų receptų. Bet kitaip ir negali būti – egzistuoja šūsnis klasikinių patiekalų, skiriasi tik jų variacijos. Džiaugiuosi, kad per tris su puse sezono mano laidoje nė vienas receptas nebuvo pakartotas: stengiausi, ieškojau, pats daug gaminau, tobulėjau. Radau produktų, prie kurių anksčiau net neprisiliesdavau. Dabar žinau, koks puikus yra avokadas ar kur ir kaip naudoti salierą.

Niekada nesakiau, kad esu puikus šefas ir aukštosios virtuvės atstovas. Esu mėgėjas, kuriam neblogai sekasi gaminti. Niekada nemokėjau patiekalo gražiai įdėti į lėkštę ar papuošti gėlytėmis. Žinoma, labai stengiausi, nes televizija reikalauja nepriekaištingo vaizdo, – juk negali košės į lėkštę įdrėbti bet kaip. Norėjau žmonėms parodyti, kad ir namuose galima paprastai, skaniai, sveikai maitintis ir kad karbonadas su sūriu nėra kulinarijos viršūnė.

O ką reiškia sveikai? Šiais laikais visi tik ir kalba apie sveiką mitybą: valgykite tą, nedėkite į burną ano...

Mano supratimu, sveikai, vadinasi, saikingai. Neturiu teisės kalbėti apie sveiką mitybą, nes pats to nesilaikau: saikingai nevalgau, produktų nederinu – pažiūrėję į mane puikiai tai matote (šypsosi). Mano virtuvėje neegzistuoja jokių tabu.

Mėgsti eksperimentuoti?

Virtuvėje – taip, gyvenime – ne. Tikrai neieškau, kur žolė žalesnė auga. Gal tai ir yra didžiausias mano trūkumas. Turbūt esu per didelis tinginys, bet man gerai taip, kaip yra. Nenustoju žavėtis geru savo draugu Rolandu Skaisgiriu, kuris per dieną sugeba surengti keturiolika susitikimų dėl visiškai skirtingų dalykų, jis nuolat – pilnas idėjų. Nesuprantu, kaip visa tai telpa ir jo galvoje, ir jo dienoje. Žinau, kad kuo labiau žmogus užsiėmęs, tuo daugiau nuveikia, o kuo daugiau turi laisvo laiko, tuo jam viskas atrodo sudėtingiau. Bet man kaip Rolandui niekada neišeitų...

Visada sakau, kad norėčiau, jog sūnus būtų gražus kaip aš ir protingas kaip Dovilė. O jei rimtai, labiausiai norėčiau, kad Benediktas nepaveldėtų mano tingumo, turėtų daugiau užsispyrimo.

Savo restorano taip pat iš tinginystės neatidarai?

Restoranas – labai rizikingas verslas. Kartais pagalvoju apie nuosavą kulinariją, kur žmonės ateitų ir galėtų ten pavalgyti arba mėgstamą patiekalą išsinešti. Bet kol kas pagalvojimu viskas ir baigiasi – galbūt reikia žmogaus, kuris ateitų ir pasakytų: „Man įdomu, darykime kartu.“ Jaučiu baimę, nors puikiai suprantu: kuo daugiau žmogus krinta ir keliasi, tuo kaskart nukritus jam lengviau atsikelti. Vilniuje dabar tiek neblogų restoranų, kad bet ko neatidarysi – reikia rasti savo nišą. Ir vis tiek niekada negalėsi būti tikras...

Gimus sūnui Benediktui, pokalbių su draugais temos labai pasikeitė?

Šiek tiek. Ypač su tais, kurie taip pat turi mažų vaikų. Prieš gimstant Benediktui sakiau, kad tikrai nebūsiu iš tų tėčių, kurie tik ir pasakoja: „Mano vaikas padarė tą, padarė aną.“ Bet tai turbūt taip natūralu, kad su tuo nepakovosi. Ypač kai gimsta pirmas vaikas, kai viskas nauja ir kiekvienas nutikimas, pasikeitimas yra be galo malonus. Skaisgirys mane puikiai supranta, turime apie ką pasikalbėti, daug ką aptarti (juokiasi). Rolo sūnus Atas už maniškį vyresnis keturiais mėnesiais, todėl jis turi daugiau patirties, gali daugiau papasakoti. Sakė, kai sueina trys mėnesiai, vaikai pasikeičia. Kol kas šito laukiu, pažiūrėsiu, ar tikrai...

Įtariu, keičiasi ne tik pokalbių temos, bet ir pats gyvenimas?

Žinoma, keičiasi, nes ateina diena, kai tampi atsakingas ne tik už save, bet ir kitą žmogų. Keičiasi daug kas, net vairavimo įpročiai. Man – trisdešimt aštuoneri ir tikrai jaučiuosi subrendęs tėvystei. Esu tikras, kad vaikus reikia gimdyti vėlai arba labai anksti. Kiekvieno žmogaus gyvenime privalo būti etapas, kai jis gali tiesiog gyventi ir džiaugtis, apie nieką per daug negalvoti, nejausti atsakomybės už kitus, paprasčiausiai išsilakstyti. Kai vyras anksti tampa tėčiu, tas laikas ateina šiek tiek vėliau nei kitiems, bet vis tiek ateina. Blogiausia, kai vaikas gimsta, o tėčiui vis dar norisi lakstyti...

Prisimenu frazę: „Nesigraužkite dėl vaikų auklėjimo – kad ir kaip stengtumėtės, jie vis tiek bus panašūs į jus.“ Norėtum, kad sūnus būtų panašus į tave?

Visada sakau, kad norėčiau, jog sūnus būtų gražus kaip aš ir protingas kaip Dovilė. O jei rimtai, labiausiai norėčiau, kad Benediktas nepaveldėtų mano tingumo, turėtų daugiau užsispyrimo. Tik su amžiumi supranti, jog viską įmanoma pasiekti – reikia tik šiek tiek pastangų įdėti, nemesti, ką pradėjęs. Dėl nieko nesigailiu. Nebent dėl to, kad tikrai turėjau galimybių ir galvą geriau mokytis, bet būdamas tinginys daug kur lengvai slydau ir praslydau. Galbūt šiandien užsiimčiau kuo nors kitu... Kita vertus, kas žino: galbūt šiandien mano gyvenimas būtų daug bjauresnis.

Vis dėlto norėčiau, kad Benediktas turėtų tiek užsispyrimo, kiek turi jo mama. Dovilė – labai protinga moteris. Viską, ką turi, pasiekė savo galva. Ji – įvairiapusė asmenybė, daug kas jai sekasi: baigė muzikos mokyklą, piešia, nuostabiai rašo. Ji turi viską, ko neturiu aš. Net mokykloje, kai reikėdavo parašyti rašinėlius, man viskas tilpdavo į du sakinius – atrodydavo, kad ir taip viskas aišku. O štai mokėti rašyti norėčiau, galbūt tada ir kulinarinį blogą galėčiau rašyti. O dabar užtenka apsiriboti keliais sakiniais feisbuke...

Labai prisidedi prie Benedikto auginimo?

Kiek galiu, tiek prisidedu. O galiu visai nemažai, nes dvejiems metams išėjau vaiko priežiūros atostogų. Dovilė – civilinės teisės advokatė, daug darbų gali nudirbti namuose, tad be didelių diskusijų nusprendėme, kad racionaliausia būtų, jei tėvystės atostogų eičiau aš. O kodėl gi ne?! Jau pabandėme likti vieni, galime su Benediktu Dovilę išleisti porai ar trims valandoms: viskas gerai – susitvarkome.
Tai, kad moterys privalo auginti vaikus, tėra pasenęs stereotipas. Kas čia nevyriško?! Nevažinėju didele mašina ir nemanau, kad vaiko auginimas – tik moters reikalas. Šiais laikais ribos tarp to, kas vyriška ir kas – ne, nebėra.

Su Dovile kartu esate jau daugiau nei trejus metus, jums gimė sūnus, tačiau santykių kol kas taip ir neįteisinote. Tiesa, kad beveik visi vyrai labiau ar mažiau bijo vestuvių?

Manau, taip. O aš dar ir nelabai matau santuokos prasmę. Juk jei gyveni su žmogumi, ne taip svarbu, susituokę jūs ar ne. Esate kartu, ir tiek. Mūsų su Dovile nuomonės šiuo klausimu sutampa, nors aplinkos spaudimo negalime nejusti. Bet aš tvirtas (juokiasi). Kita vertus, nesakau, kad to niekada nebus. Galbūt paaugs sūnus – tada, galės ir jis mūsų vestuvėse dalyvauti...

Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr.
Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr.

Naujausi straipsniai