53-ejų aktorė Eglė Mikulionytė šiemet „Kino pavasario“ organizuojamuose rinkimuose laimėjo Geriausios aktorės apdovanojimą už kiaulių fermos vedėjos Irenos vaidmenį filme „Stebuklas“. Laimėtoją balsuodami išrinko Žmonės.lt skaitytojai. Filmo veiksmas – 1992 metų Lietuva po Sovietų Sąjungos žlugimo. Eglės herojei teko rūpestis gelbėti fermą kardinalių permainų akiratyje.
E. Mikulionytė jau yra pelniusi apdovanojimų: 1995 m. ir 2001 m. – Šv. Kristoforo prizą, 2011 m. – Auksinį scenos kryžių. Kalbamės su aktore prieš pat „Kino pavasario“ apdovanojimų ir uždarymo ceremoniją.
Galbūt klausimas pasirodys neįpastas, bet, jūsų manymu, už ką gavote šį apdovanojimą? Kaip pati įvertintumėte savo vaidmenį filme? Kokios stipriosios jo pusės?
Save pačiam įvertinti tikrai sudėtinga, bet aš pacituosiu savo kolegų žodžius. Kai buvo Teatro diena (kovo 27 d., – aut. past.), naktį iš po darbų grįžinėjau ir netikėtai sutikau kolegas švenčiančius. Mane sveikino, kad esu nominuota, ir pasakė: „Nesuk galvos, jeigu ir negausi to apdovanojimo, žinok, kad tu laimėjai žiūrovų širdis.“
Taigi ir savo vaidmenį galiu vertinti tik cituodama kolegas – sakė, kad Lietuvoje retai matyta, kad taip būtų išlukštentas vaidmuo, gražiai, aiškiai artikuliuota informacija buvo atiduota ir ji pasiekė žiūrovą.
Su režisiere Egle Vertelyte prieš filmavimą atlikote didelius namų darbus – kiekvieną detalę, emociją išanalizavote ir išjautėte. Nors esate atlikusi daug teatro vaidmenų, kiaulininkės Irenos vaidmuo buvo jūsų pirmasis pilnametražio filmo vaidmuo. Ar visada tiek savęs vaidmeniui atiduodate?
Visada ruošiesi. Aišku, kine yra taip, kad turi labai aiškiai išsikristalizuoti situaciją. Ta emocija slypi kažkur, ir visai neaišku, kur ji pasirodys. Toks stebuklas ir išeina, lyginant su teatru. Buvo ypatingai daug dėmesio skirta analizei, kad žinotum, kokia tavo personažo linija, kad ji būtų aiški žiūrovams. Tas žodis „linija“ labai neaiškus jiems (juokiasi). Tad, jeigu taip paprasčiau pasakius, tas vaidmuo, kurį gavau, kaip ir pats filmas, yra sudėtingi, negali nusakyti tų emocinių skalių, tad būtinai reikėjo gilaus pasiruošimo.
Kuo jums pačiai įdomus Irenos vaidmuo? Juk reikia jausti simpatiją personažui.
Kiek čia diskusijų buvo, kokia ta Irena, kokia jos vizualinė išraiška.
Taip, būtinai reikia! Kiek čia diskusijų buvo, kokia ta Irena, kokia jos vizualinė išraiška, ir grimerės čia labai padėjo. Nes juk „Stebuklas“ – pats pavadinimas stebuklingai pritraukia stebuklingus žmones. Dvi savaites iki filmavimo ieškojom, koks yra Irenos portretas, kol galų gale mano draugas pasiūlė ir grimerės pritarė, kad Irena su kirpčiukais turi būti – gal tas laikmetis tai padiktavo, nežinau. Tai tarsi nulėmė jos charakterį, nes iš pradžių kitokią viziją matėme – kad Irena asketiška yra, bet ir grimerė, dailininkė pasakė, kad Irena kaip tik galėtų išplėsti to personažo įvaizdį.
Aktorių profesija žavinga tuo, kad gali įsikūnyti į įvairiausius personažus ir pabūti gyvenime vos ne kuo tik nori. Ar pavyksta nepamesti savęs, savo „aš“? Pati esate teigusi, kad, į rankas gavusi scenarijų, gyvenate nebe savo, o veikėjo gyvenimą.
Kai dirbome „Stebukle“, atsisakiau pašalinių darbų, kad galėčiau susikoncentruoti, nes labai lengva save ištaškyti. Ir labai džiaugiuosi, kad turėjau šansą tuo metu neturėti kitų darbų. Natūralu, kad tu vakare atsiguli ir ryte atsikeli tame personaže, ir galų gale įsivažiuoji. Tavo visa diena – jokių išsiblaškymų, jokių išvažiavimų iš filmavimo aikštelių, tu gali tiesiog būti tuo personažu. Tai aktoriui – dovana. O pasibaigus filmavimui grįžti į tą gyvenimą, kuriame esi, ir labai greitai gali išeiti iš vaidmens.
Kur vaidinate dabar?
Kaip tik Teatro dieną visą dieną ir naktį filmavausi K. Kaupinio filme, ten daug vyriškų vaidmenų, bet žmona pabūti karjeroje juk irgi neblogai (juokiasi). Taigi viskas juda į priekį.
Šį klausimą sąmoningai palikau pabaigai, kai būsite truputį apsipratusi su ta mintimi – tai vis dėlto, kaip jaučiatės išrinkta Geriausia metų aktore?
(Juokiasi.) Paskutiniame Ramūno Cicėno spektaklyje „Trys super žvaigždės“, kuriame vaidinu, yra tokia frazė, kurią galiu pacituoti, atsakydama į tokį klausimą: „Kaip jaučiatės nominuota už geriausią metų aktorės vaidmenį?“. Tas spektaklis smagiai pasižiūrėjo iš šono, jis toks su saviironija. Spektaklyje yra klausimas „Koks jausmas?“. Na, koks jausmas – toks su ironija ir atsakymas: „Na, žinote, visai nesitikėjau. Tikrai geras vaidmuo!“ (kvatoja) Tai va, galiu su humoru pacituoti tai, nes iš esmės jaučiuosi gerai, faina ta Irena. O jeigu pradėčiau koketuoti ir maivytis, tai nežinau, ką sakyti.
Sakykite tiesą, nebūtina koketuoti.
Tikrai nebūtina (juokiasi). Galite drąsiai, su humoru, įdėti šią citatą – bus smagu ir žiūrovui skaityti, ir visiems, kurie žino mane.
