Sakoma, kad tikra draugystė tarp vyro ir moters negalima, nes vienas iš jų puoselėja viltis, kad geriausias draugas ar draugė vieną dieną taps antrąja puse. Tačiau moteriška draugystė taip pat ne visada paremta atvirumu ir nuoširdumu.
Neretai geriausios draugės tuo pat metu būna ir aršios konkurentės. Kartais jų bendravimas nėra labai nuoširdus, tačiau nei vienai nekyla nė minties, kad reikia baigti šią draugystę. Ir tam yra gerokai daugiau priežasčių, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Kartais moterys renkasi drauges dėl labai pragmatiškų sumetimų. Gerai, jei abiejų draugių lūkesčiai sutampa. Pavyzdžiui, dvi jaunos mamos bendrauja todėl, kad jų vaikai panašaus amžiaus ir joms patogu retsykiais palikti mažylį kaimynės priežiūroje. Galbūt jų požiūriai, išsilavinimas ir pomėgiai labai skirtingi, bet jos turi bendrų interesų, kurie šiuo gyvenimo periodu užgožia visus kitus.
Kartais draugystė tęsiasi nuo vaikystės ir suaugusių moterų santykius apipina ne tik bendri prisiminimai, bet ir tebesitęsianti konkurencija.
Tačiau yra ir visai kitokių situacijų. Pavyzdžiui, kai kurios moterys į drauges renkasi, jų akimis, ne tokias gražias, ne tokias sėkmingas, kad šalia jų galėtų pabrėžti savo pranašumą ir taip sustiprintų žemą savivertę.
Kartais draugystė tęsiasi nuo vaikystės ir suaugusių moterų santykius apipina ne tik bendri prisiminimai, prieraišumas, bet ir iš ten atėjusi ir tebesitęsianti konkurencija.
Įdomu, kad kone visos esame susidūrusios su situacijomis, kai geriausia draugė pasirodo besanti pati tikriausia konkurentė, kurios kėslai atsiskleidžia tada, kai jus aplanko gyvenimo sėkmė. O kai kuriais atvejais draugės ima desperatiškai „saugoti“ nuo bet kokių gyvenimo permainų, kurios būtų geros jums, bet atimtų iš jos galimybę būti jūsų draugystėje „sėkmingąja“ puse.
Su tokiomis situacijos susiduriama jau paauglystėje. Pavyzdžiui, tada kai „geriausios“ draugės įkalbinėja nusikirpti tuos „senamadiškus“ plaukus, neva norėdamos padėti pakeisti įvaizdį, o iš tiesų slapčia viliasi, kad nusirėžusi savo vešlias garbanas draugė nesudarys kontrasto jūsų kukliai „uodegytei“.
Arba bičiulei pradėjus susitikinėti su intelektualiu, dėmesingu vaikinu, kita ima nesustodama vardyti tikrus ir išgalvotus jo trūkumus. Nes pačios tuo metu paprasčiausiai neturi jokio draugo arba tokį, kuris gerokai skiriasi nuo įsivaizduojamos svajonių princo.
Kodėl tokia moteriška konkurencijos dvasia persmelkta draugystė tęsiasi, nors draugės puikiai supranta, kad jos viena kitai kiek pavydi ir konkuruoja? Atsakymas paprastas – nes tokių santykių reikia abiem. Moteriška konkurencija verčia neatsilikti nuo draugės ir kartais tai būna vienintelis stimulas numesti svorio ar pagaliau atnaujinti garderobą ar pakeisti šukuoseną. O juk paskatinimo reikia beveik visoms?
Draugės paprastai neištveria viena kitai nepademonstravusios naujausių pirkinių ar nepasidalijusios įspūdžiais iš kirpyklos, darbo pokalbio, atostogų ar pasimatymo. Juk draugė yra klausytoja, prieš kurią galima kiek pasipuikuoti, ar atvirkščiai – pasiskųsti ir gauti užuojatą bei supratimą.
Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad dažnoje moteriškoje draugystėje viena yra kalbėtoja, o kita klausytoja, viena „gražioji“ ar populiarioji, o kita – fonas jai reikštis, tačiau jei moterų santykiai tęsiasi, vadinasi, abi kažką duoda ir kažką gauna. Pavyzdžiui, viena draugė mėgaujasi vyrų dėmesiu, o jos draugė tuo pasigirti negali. Tačiau būdamos kartu, jos tarsi papildo viena kitą: „pilka pelytė“ mokosi flirtuoti, eksperimentuoti su išvaizda ar atsikratyti kompleksų, o dėmesio centre esanti – kritiškai vertinti gerbėjus ir save.
Iš draugės užuominų galima suprasti, kada pasielgėte netinkamai. Jas stebėdamos mokomės išvengti tų klaidų, kurias daro jos. Neretai būtent draugių patirtys, nusivylimai suteikia naudingos informacijos ir leidžia įgyti tam tikrą pranašumą – sužinoti, kurie gydytojai ar kirpėjai geriausi, nusistebėti, kokių netikusių vyrų esama arba kaip nereikia auklėti vaikų.
Tiesa, ne visos moterys ištveria drauges konkurentes. Tokia draugystė paprastai natūraliai baigiasi, kai išsiskiria interesai. Pavyzdžiui, viena studijuoja ar dirba, o kita pasineria į vaikų auginimo rūpesčius; viena nori aktyvaus socialinio gyvenimo, o kita nutaria, kad šis etapas jau praeitis. Tokiu atveju nebelieka dėl ko konkuruoti, o kartu ir susitikti puodeliui kavos lieka vis mažiau dingsčių. Nebent natūrali konkurencija peržengia toleruotinas ribas ir pajuntate, kad bičiulė ima gyventi jūsų gyvenimą.
Paprastai taip atsitinka tada, kai bičiulė, kuri buvo tvirtai įsitikinusi, kad „sėkmingoji“ draugystės pusė yra ji, pamato, kad visa, kas turėjo „atitekti“ jai, atsiranda draugės gyvenime – darbas, vyras, meilė, pinigai...
Tuomet jos skambučiai ir vizitai gali tapti itin dažni, o skundai – nepakeliami. Jei imate jausti, kad toks bendravimas jums nieko neduoda, bet po kiekvieno susitikimo ar pokalbio palieka nemalonų kaltės jausmą, negalite kalbėti apie savo gyvenimą, nes matote, kad draugę ima žeisti viskas – ir nauja rankinė, kurios ji neįperka, ir vyro dovanotos gėlės, kurių ji negauna, galbūt atėjo laikas pasakyti viena kitai: „sudie“.
Nors bėgant metams tikrų draugų susirasti darosi vis sunkiau, tačiau brandžių žmonių draugystės būna gerokai tvirtesnės. Juk bendrauti pradedama turint bendrų interesų, pomėgių, o ne todėl, kad kažkada kartu teko žaisti smėlio dėžėje.