Vienetinių natūralios odos rankinių „Nerė Perė“ kūrėja Neringa Leškienė ne kartą priėmė likimo siųstus iššūkius. Drąsiai keitusi gyvenimo vietą ir profesiją, šiandien moteris pagaliau savo vėžėse. „Laisvės kurti neiškeisčiau į jokius pinigus“, – sako ji.
Pirmą kartą savo gyvenimą Neringa kardinaliai pakeitė paauglystėje. „Nuo mažens buvau labai aktyvi mergaitė, vien namų energijai išlieti nepakako, todėl mama atvedė mane į tinklinio treniruotes. Tuomet man buvo šešeri. Galima sakyti, kad užaugau sporto salėje.
Kai sukako šešiolika, buvau pakviesta atstovauti Kauno tinklinio klubą „Heksą“ ir Lietuvos tinklinio rinktinę. Teko apsispręsti, ar likti gimtuosiuose Lazdijuose, ten baigti vidurinę mokyklą ir ramiai sportuoti, ar vykti į Kauną ir savarankiškai gyventi nuo 16 m. Nepabijojau ant pečių gulančios atsakomybės ir išvykau, – pasakoja N. Leškienė. – Kaune pabaigiau dvylika klasių, kosmetologijos kursus, taip pat aktyviai sportavau. Treniruodavomės šešis kartus per savaitę, o savaitgaliais vykdavome į varžybas. Sportas buvo labai didelė gyvenimo dalis, todėl pasirinkau studijuoti buvusioje LKKA (dabar Lietuvos sporto universitetas – red.)
Kaip ir daugelis jaunų žmonių, buvau paviliota galimybės daugiau užsidirbti užsienyje.
Pabaigiau vieną kursą ir supratau, kad ilgiau gyventi iš mamos kišenės nebegaliu. Tėtis neseniai buvo iškeliavęs amžino poilsio, todėl vienai mamai išlaikyti mudu su broliu buvo tikrai sunku. Nusprendžiau, kad metas atsistoti ant savo kojų. Kaip ir daugelis jaunų žmonių, buvau paviliota galimybės daugiau užsidirbti užsienyje.“
Ketveri metai Airijoje
Lietuvoje tinklinį profesionaliai sportavusi N. Leškienė vylėsi, kad ir Airijoje pavyks sportuoti, bent jau treniruotis ar žaisti už kokią vietos komandą, tačiau paaiškėjo, kad Airijoje tinklinis visai nepopuliarus – retas jį žino ir žaidžia. „Ketveriems metams teko stabdyti sportininkės karjerą ir visą laiką paskirti darbui.
Žingsnis išvažiuoti svetur buvo gerai apgalvotas, bet tikrai rizikingas, nes nemokėjau anglų kalbos. Tačiau noras užsidirbti pinigų buvo didesnis nei baimės jausmas dėl kalbos nežinojimo, – prisimena pašnekovė. – Apsistojau pas šeimos draugus ir patraukiau ieškoti darbo.
Pirmos paieškos buvo gana juokingos, nes visur keliavau su ant lapo užrašytomis keliomis frazėmis anglų kalba. Viename indų restorane parodžius paruoštuką „Sveiki, mano vardas Neringa. Aš ieškau darbo“, mano entuziazmas pasiteisino – gavau darbą virtuvėje.
Vėliau įsidarbinau ir prekybos centre, primenančiame mūsų „Senukus“. Darbas nebuvo pats geriausias – dėliojau prekes į lentynas, nes vis dar nemokėjau kalbos. Kartais būdavo labai sunku psichologiškai – visi šnekučiuojasi, juokauja, o aš tyliai viena dirbu. Čia labai pravertė sportininkės stiprybė, noras judėti į priekį ir išsikovoti vietą po saule. Per metus išmokau kalbą ir buvau perkelta dirbti į administraciją. Darbas nebebuvo monotoniškas ir fiziškai sunkus, uždirbdavau taip pat nemažai, persikėliau į atskirą butą, tačiau... nusprendžiau, kad metas vykti namo.“
Geras uždarbis – ne viskas
„Visada įsivaizdavau, kad gyvensiu Lietuvoje. Užsienis viliojo tik uždarbiu. Žinoma, ten gerai, visi šypsosi ir, rodos, myli, bet tu vis tiek esi imigrantas ir savu niekada nebūsi. Lietuvoje šeima, draugai, širdžiai mielos vietos... Taip pat nesinorėjo dirbti juodo darbo, o lūkesčiai ir svajonės buvo daug didesni nei tik eiti į darbą ir uždirbti pinigus. Norėjosi hobio, malonumo, saviraiškos ir kitų dalykų.
Kai nusprendžiau vykti atgal į Lietuvą, buvo 2009–tieji, pats ekonominės krizės įkarštis. Visi atkalbinėjo, sakė: „sėdi šiltai ir sėdėk, Lietuvoje nesusirasi darbo, čia nėra kas veikti“ ir pan. Tačiau mane visuomet viliojo iššūkiai, – šypteli N. Leškienė. – Grįžus tikrai nebuvo lengva, nes Lietuvoje niekas nenori investuoti į darbuotoją, jo užsiauginti, visi pageidauja su įspūdingu žinių ir patirties bagažu. Griebiausi šiaudo, kabinausi, dirbau už mažai pinigų, tačiau niekuomet nesigailėjau, kad grįžau. Kai turi rankas, kojas, galvą ant pečių – viskas įmanoma.“
Griebiausi šiaudo, kabinausi, dirbau už mažai pinigų, tačiau niekuomet nesigailėjau, kad grįžau. Kai turi rankas, kojas, galvą ant pečių – viskas įmanoma.
Pirmąja Neringos darboviete tapo logistikos įmonė. „Kuruodavau vilkikus, gabenančius krovinius po Europą. Buvo gana sunku, nes visai neturėjau laisvalaikio, atostogų, kas benutiktų, turėjau būti pasiekiama, žinoti, kur yra kuris mano vairuotojas ir t.t.
Po kurio laiko išėjau, tačiau padariusi pertrauką vėl grįžau į logistiką, nes šioje srityje jau turėjau patirties ir buvo lengviau įsidarbinti. Visgi širdyje vis kirbėjo jausmas, kad esu ne savo vėžėse. Tada perėjau į pardavimų sritį, tačiau ramybė taip ir neaplankė“, – atvirauja pašnekovė.
Laisvalaikiu kūrė
N. Leškienė atgaivą sielai rasdavo tik kurdama. „Mano tėtis ir močiutė tikri auksarankiai, tikriausiai pomėgį paveldėjau iš jų. Nuo mažens persiūdavau, persidarydavau drabužius ir dabar retai kada parduotuvėje pirktas daiktas man tinka. Visuomet pakoreguoju ir pasidarau, kaip man gražiau ir patogiau. Kai paskyriau visą savo laiką darbui, man labai trūko meninės išraiškos, todėl vieną dieną nusprendžiau, kad greta darbo reikia užsiimti kokia nors širdžiai miela veikla.
Turėjau patalpas, lėšų investicijoms, todėl nepagailėjau ir įsigijau profesionalią siuvimo įrangą, pagal specialių užsakymą man pagamintus stalus. Kurį laiką grįžusi iš darbo užsidarydavau savo studijoje ir kūriau, piešiau, siuvau, ilsėjausi. Man, kaip aukštaūgei, gana sudėtinga nusipirkti tinkamą rankinę, daugelis per smulkios ar per trumpa rankena, todėl nusprendžiau kurti odines rankines.
Per keletą vakarų gimdavo rankinė, parodydavau kolegoms, draugams – vienas nori, kitas nori, trečias prašo pasiūti. Taip po truputį paklausa ėmė augti ir rankines pradėjau pardavinėti feisbuke. Tačiau staiga mane paaukštino pareigose. Tapau padalinio vadove ir nauja pozicija reikalavo daug laiko bei pastangų. Suvokdama, kad dviejų darbų gerai nenudirbsiu, pomėgį atidėjau į šalį“, – pasakoja kaunietė.
Išsilaisvinimas
N. Leškienė atvirauja, kad pradirbo dar metus, kol vieną rytą pati sau pasakė: „metas sustoti ir daryti tai, kas teikia malonumą“. „Išėjau iš darbo ir atsidėjau tik rankinių kūrimui. Kadangi visus metus ši veikla buvo visai nejudinama, teko pradėti nuo nulio, bet esu labai patenkinta, kad nepabijojau. Šiandien rankinių kūrimas reikalauja daugiau investicijų, nes tik pradedu verslą, tačiau paklausa pamažu auga. Savo gaminius vežioju po įvairias parodas ir matau žmonių susidomėjimą. Didžiausias džiaugsmas būna, kai parodoje pamatau moterį su anksčiau įsigyta mano rankine. Ji prieina, padėkoja, pasakoja, kad nesiskiria su mano kūriniu.
Tai labai glosto širdį, kai žinai, kiek sielos, pastangų, meilės į ją sudėjai. Esu įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus turi turėti unikalų, mielą, vienetinį daiktą, su jo istorija ir aura, todėl antros tokios pačios rankinės niekur nerasite, – sako dizainerė. – Paskutiniu metu sulaukiu nemažai pasiūlymų bendradarbiauti. Labai atidžiai renkuosi partnerius, nes noriu, kad su mano kūriniais būtų elgiamasi tinkamai, o klientams suteikiama visa reikalinga informacija. “
Geresnio darbo nebūna
Rankinių kūrėja pasakoja, kad klientai turi galimybę pasirinkti iš kokios odos, spalvinių derinių bus sukurta rankinė, tačiau dizaino sprendimai yra tik jos atsakomybė. „Tai mano saviraiška, idėjos, mintys, polėkis... Manau, kiekvienam žmogui būtina save išreikšti. Argi gera gyventi tik darbu ir namais? Kiekvienam reikia pomėgio, kas tai bebūtų – sportas, rankdarbiai, skaitymas, važiavimas dviračiu... Tačiau dar geriau, kai mėgstama veikla tampa pragyvenimo šaltiniu. Ne veltui sakoma – susirask mėgiamą darbą ir nereikės dirbti nei dienos (šypteli). Būtent taip aš jaučiuosi. Kartais mano darbo valandos tikrai užsitęsia, bet nesijaučiu pavargusi. Žinoma, kaip kiekvienam, pasitaiko dienų, kai nesinori dirbti, kaip aš sakau – lūžta adatos, bet puiku tai, kad tu ir neprivalai dirbti, kai nenori ar stinga įkvėpimo. Turi laisvę atsidėti kūrybai, kada tau norisi. Neatsisakyčiau šitos laisvės net už labai gerą atlyginimą ir ne vienam draugui esu sakiusi, kad nežinau, ar galima gyventi geriau“, – nuoširdžiai sako ji.
Beje, sportas taip pat grįžo į Neringos gyvenimą. „Tik metus, kol bandžiau įsitvirtinti grįžusi iš Airijos, šią veiklą buvau pamiršusi. Vėliau buvau pakviesta žaisti merginų mėgėjų komandoje. Jau treji metai sportuoju tinklinį, šiais metais įkūrėme savo klubą, dalyvaujame įvairiuose turnyruose, rengiame ir savo. Nieko nenorėčiau keisti savo gyvenime ir kitiems labai noriu palinkėti niekada nebijoti. Jei turite svajonių, idėjų, entuziazmo, jums tikrai pavyks. Svarbiausia – norėti ir tikėti savimi“, – šypsosi N. Leškienė.