Kritikas Duncanas Macmillanas apie jį pasakė: „Tegu tapo, kiek nori. Vis tiek niekas jo rimtai nevertina.“ Bet šunys loja, o karavanas eina. Kad ir ką šnekėtų ekspertai, jis – populiariausias britų dailininkas.
Jackas Vettriano (Jackas Hogganas, g. 1951 m.) vasarą paskelbė, kad parduoda savo butą Edinburgo centre ir kraustosi į Londoną – neva neįmanoma gyventi ten, kur visi pažįsta tavo veidą. Iš tiesų, Vettriano gali nežinoti tik skaistybės įžadus davę vienuoliai, gyvenantys atokiai nuo spaudos kioskų. Nes joks kitas dailininkas nėra tiek porinęs apie seksą, tiek pozavęs fotografams ir taip išplatinęs savo meno, kaip mūsų herojus. Tokių turtingų menininkų irgi nedaug. Vien už dviejų garsiausių savo paveikslų reprodukcijas Vettriano kasmet gauna šešiaženkles sumas, o ir kiti jo kūriniai spausdinami milijoniniais tiražais – kaip plakatai, kalendoriai, užrašų knygelės, pan.
Kritikams jis – it rakštis, bet tai jų problema. Pats Vettriano visai nesistengia įsisprausti kur nors tarp britų grandų Luciano Freudo ir Davido Hockney. Vyras neslepia, kad yra bemokslis; kad tapo iš nuotraukų ir nesitiki būti pakviestas į „Tate“ galeriją, nes ten – kitos lygos žaidėjai; kad net pavadinimų savo paveikslams negalvoja – ima juos iš Leonardo Coheno dainų, mėgstamų rašytojų, filmų. Vettriano galima kaltinti kuo nori, tik ne tuo, kad jis – į genijus pretenduojantis savimyla. Atvirkščiai, tas žmogus, noriai bendraujantis su žurnalistais, pats neatsistebi, kad tapo žvaigžde.
Būtų keista, jei kas nors imtų gilintis į jo tapybos stilių ar kompozicijos niuansus. Vettriano trauka kita: jis – pasakotojas. Įdomios ne tik vyro kuriamos istorijos, bet ir jis pats – kaip žmogus, kaip fenomenas. Škotas, kažkada netyčia aptikęs, kad jam patinka tapyti, sugebėjo savo fantazijomis užkrėsti galybę žmonių, niekada nesidomėjusių daile...
Jackas augo Metile, kalnakasių mieste, ir gyveno šeimoje, kur „gimus dar vienam vaikui sriuba buvo atskiedžiama dar vienu samčiu vandens“. Jis dirbo nuo dešimties metų, mokyklą metė šešiolikos. Jacko pramogos būdavo tik savaitgalio šokiai ir nepretenzingos panelės, sutinkančios su juo išgerti kokakolos. Bet tarp tų prasčiokių atsirado mokytoja Ruth McIntosh, kuri vienu lengvu judesiu pakeitė Jacko ateitį. Mergina jam dovanojo dėžutę akvarelinių dažų ir pasakė: „Keisk gyvenimą, jei nenori pražūti šitoje skylėje.“ Ir jis susirado baltą popieriaus lapą.
Vettriano „gyvenimas mene“ – dviejų dalių. Pirmoji stipriai siejosi su jo šeima. Jackas vedė dvidešimt vienų metų (pagal Metilo standartus, jau buvo senbernis); jo išrinktoji Gail Cormack augino dukrelę Victorią. Žmona buvo Jacko darbdavio, turėjusio laikraščių platinimo verslą, duktė, bet uošvis jauniesiems nepadėjo. Tad šeimą reikėjo išlaikyti, vyras daug dirbo ir tapybai likdavo tik laisvalaikis. Verstis iš meno Jackas nebandė. O ir jo paveikslėlių, pasirašytų dar tikrąja, Hoggano, pavarde, anuomet niekas nebūtų pirkęs: jis nekūrė – tik kopijavo didžiuosius meistrus, negana to, iš reprodukcijų. Jackas vėliau sugalvojo teoriją: neva manė, kad dailėje nieko gero nebeįmanoma atrasti, todėl ir kartojo kitus. Bet atrodo, kad jam tiesiog nebuvo svarbu, ką tapyti, – pats procesas teikė didžiulį malonumą.
Juodu su Gail išsiskyrė, kai paveikslai (jau užėmę visus kambarius) pasikėsino į svetainę.
Jackas Kerkoldyje nusipirko namą, turėjo mokėti už įdukros mokslus, todėl nelepino savo moterų. Jei kartą per mėnesį jas išvesdavo papietauti į miestelį, tai jau būdavo šventė. Bet pinigų trūkumas nebuvo vienintelė problema. Gail gyveno kaip gyvanašlė. Vyras niekada nelydėdavo jos į draugų gimtadienius, atsisakydavo eiti net pas uošvius; jis tapydavo iki trijų nakties ir pasiekdavo lovą, kai žmona sapnuodavo trečią sapną... Juodu su Gail išsiskyrė, kai paveikslai (jau užėmę visus kambarius) pasikėsino į svetainę. Jackas nebandė teisintis ir sakė, kad net švenčiausia moteris būtų ji metusi. Arba, atvirkščiai, jog jis nieko nepadarė, kad išsaugotų santuoką.
Skyrybos visiškai pakeitė vyrą: jis net paėmė savo mamos mergautinę pavardę – iš Hoggano tapo Vettriano. Ir vieną dieną pagalvojo, kad pakanka kopijuoti. „Kodėl negalėčiau tapyti to, kas man labiausiai patinka, – moterų?“ Pirmosios jo pozuotojos buvo prostitutės, ir tai baigėsi visišku fiasko: vyras, pripratęs prie kopijų, staiga suvokė, kad nesugeba tapyti realios moters, kad tam reikia bent menko išsilavinimo. Bet Jackas sutriko neilgam. Pradėjo fotografuoti prostitutes ir paveikslams naudoti nuotraukas – taip, kaip buvo pratęs. Jau 1988 m. Škotijos karališkoji akademija du jo darbus priėmė į vasaros parodą. Jie buvo parduoti pačią pirmą dieną ir net trys galerijos pasisiūlė atstovauti menininkui. Jackas išsirinko vieną jų, persikėlė į Edinburgą ir ėmė desperatiškai tapyti – dieną naktį.
Jam niekada neteko tiesiog pasidžiaugti pergale. Visos Vettriano sėkmės buvo it šiltas dušas su kubilu ledinio vandens. Jau per pirmąją jo parodą galerijos prieigose susidarė eismo spūstys, žmonės brovėsi į vidų pro tualeto langus, kad pamatytų, ką tapo tas Vettriano. Visi darbai buvo parduoti atidarymo vakarą. Pats autorius pasijuto didelis ir reikšmingas, bet neprarado humoro, tad prašė galerininkų: „Jei kas, nukrapštykite mane nuo lubų.“ O kitą dieną iš spaudos atsiliepimų jis sužinojo, kad Vettriano menas yra pornografija, kad jis pats – žmonių jausmais manipuliuojantis komersantas, netikša kalnakasys, prasimušęs į menininkus, grėsmė nacijai ir pan.
Pikta kritika Vettriano karjerai nepakenkė. Jis tapo geidžiamiausiu Jungtinės Karalystės dailininku. Bet Vettriano nėra cinikas, besinaudojantis gerbėjų jausmais, ir kiekviena kandi pastaba jį žeidžia. Todėl škoto gyvenime būta periodų, kai jis mesdavo tapyti, saujomis gerdavo antidepresantus arba keisdavo juos alkoholiu ir narkotikais. Ir dėkodavo žurnalistams už pokalbį, neva psichiatrui už tai būtų turėjęs mokėti didelius pinigus, o jie išklausė veltui...
Visiems įdomiau tai, kad jis – lovelasas, negalintis gyventi be moterų, ir savo būtus nebūtus nuotykius perkelia į meną.
Vetriano menas – dvejopas. Populiariausi darbai „Dainuojantis liokajus“ ir „Dance Me To The End Of Love“ (citata iš Coheno dainos) yra lyriški, nė iš tolo nedvelkia nuodėme. Nebent – įprasta jų autoriui: paveikslų figūros nuplagijuotos iš fotografijų. Bet nugalėtojai neteisiami: tas liokajus (kodėl – dainuojantis?) buvo parduotas už 744 800 svarų sterlingų ir tapo brangiausiu škotų paveikslu. Kita kalba, kad Vettriano vertinamas ne už romantiką. Visiems įdomiau tai, kad jis – lovelasas, negalintis gyventi be moterų, ir savo būtus nebūtus nuotykius perkelia į meną.
Vettriano išties nevaidina asketo ir sako, kad negali dirbti, kol neranda velniškai patrauklios moters. O tokią rasti jam juokų darbas: tapytojas iki šiol yra svajonių jaunikis – įdomus vyras, turintis namus Londone, Nicoje, dar kažkur, didžiulius pinigus skiriantis labdarai etc. Tad skaičiuoti jo pasijas – bergždžias darbas, nebent jos sietųsi su skandalais. Antai kartą menininkas buvo apkaltintas kažkokios moters persekiojimu (padidėjo išlaidos tabletėms ir psichiatrui); kitą sykį žurnalistės Margaret Deas vyras paskelbė, kad Vettriano pagrobė jo jauną žmoną, nors šioji noriai pozavo škoto paveikslams ir porą metų gyveno su juo.
Jo paveikslai – anaiptol ne pornografija, bet jie skatina seksualines fantazijas, sukelia norą „perskaityti“ istorijas, vykstančias viešbučių kambariuose ar paplūdimiuose. Daug žavesio Vettriano darbams suteikia ir vintažinis stilius: jo holivudinės herojės, vyrai su petnešomis ir briliantinu suteptais plaukais. Kita vertus, tas stilius tarsi įteigia, kad visos šios vizijos – netikros, todėl ir „tikros“ tapybos ieškoti nereikia.
Porą metų Vettriano nedžiugino gerbėjų naujais darbais – buvo susilaužęs petį. Dabar maestro grįžta – su didžiuliu užmoju: Glazge jo freska papuošė keturių aukštų namo sieną.