Gedulo ir vilties dieną – tremtinių ir jų artimųjų prisiminimai

Gedulo ir vilties dienos minėjimas Lukiškių aikštėje / Pauliaus Peleckio nuotr.
Autorius: Žmonės.lt, BNS
Publikuota: 2021-06-14 14:09
Lietuvoje minint 80-ąsias tremties metines, pirmadienį vidurdienį Vilniaus Lukiškių aikštėje tylos minute pagerbtos sovietų okupacijos aukos. Taip pat birželio 14-ąją Vilniuje skambės sakralinės muzikos programa „Lux Aeterna“ tremtiniams atminti.

Koncertas tremtiniams atminti

Gedulo ir vilties dieną minint tremties į Sibirą pradžią, ansamblis „Lietuva“ dalinasi to meto artimųjų išgyvenimais. Šią datą kviečia įprasminti koncerte, kuris įvyks Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje kartu su ansamblio „Lietuva“ choru, orkestru ir jaunosios kartos solistėmis sopranu Dovile Kazonaite bei mecosopranu Aiste Benkauskaite.  Birželio 19 d. ši programa bus atliekama ir Kauno Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje.

Su tremtimi susidūrė asmeniškai

Gedulo ir vilties diena ansamblietei Birutei primena jos šeimos istoriją.

„Mano promočiutę ir penkis jos vaikus (iš viso turėjo septynis) ištrėmė į Sibirą 1952 m. pavasarį. Vieno vaiko, t. y. mano močiutės neišvežė. Trėmė todėl, nes vienas iš sūnų išėjo pas partizanus dirbti metraštininku. Vytukas buvo jaunas, mokėsi gimnazijoje ir labai gerai rašė. Kai ištrėmė promočiutę su vaikais, stribai suėmė mano senelį ir kankino, klausinėjo apie metraštininką Vytuką. Po 3 dienų paleido visą sumuštą. Senelis mane augino, tačiau iki pat mirties neprasitarė nė žodžiu apie šituos kankinimus.

Sakralinės muzkos programa „Tikiu“ / M.Siruso nuotr.
Sakralinės muzkos programa „Tikiu“ / M.Siruso nuotr.

Kaip šiandien prisimenu, senelio svajonė buvo sulaukti nepriklausomos Lietuvos, ir kaip jis verkė, kai to sulaukė. Atsiklaupė ir verkė, aš kartu su juo, nors tada dar nelabai supratau jo ašarų svarbos.“

„Lietuvos“ orkestro atlikėjas Žilvinas prisimena kitą senelio lūpomis pasakotą istoriją.

Sakralinės muzkos programa „Tikiu“ / M.Siruso nuotr.
Sakralinės muzkos programa „Tikiu“ / M.Siruso nuotr.

„Ištremtas buvo mano senelis kartu su šeima, jam tuo metu tebuvo 12 metų. Juos ištrėmė už tai, jog senelio tėtis (mano prosenelis) slėpė ginklus aviliuose ir padėjo partizanams. Kaip pasakojo mano senelis, per tuos metus tremtyje jis kabinosi į gyvenimą, kaip tik buvo tuo laiku įmanoma. Pradžioje padėjo vietiniai gyventojai, o palaipsniui – ir traktorių vairavo, kolūkyje dirbo. Sugrįžę į Lietuvą, jie nieko, ką palikę, nerado – nei namų, nei pažįstamų...Teko viską pradėti iš naujo.“

Įvykiai, kuriems pasikartoti nevalia

Tremtinė, knygos „Manėme, kad plaukiame į Ameriką“ autorė Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė renginyje, vykusiame Lukiškių aikštėje, ragino žmones niekada neprarasti vilties. 

„Patikėkite, nuostabiausios svajonės prišalusiais plaukais aplanko“, – kalbėjo moteris.

Ji taip pat džiaugėsi, kad Lietuvoje gyvenimas tik gerėja. „Aš negaliu, man atrodo, kad mes tik geryn, gražyn, kad mūsų jaunimas – nuostabiausias. Vien savanoriai, pažiūrėkite, ką daro. Kur pirštą besi, ten rasi savanorį: kariuomenė, šauliai, skautai, koronaviruso punktai. Ir savanoris nėra bedarbis, juk visi po darbų, po rūpesčių“, – teigė tremtinė.

Gedulo ir vilties dienos minėjimas Lukiškių aikštėje / Pauliaus Peleckio nuotr.
Gedulo ir vilties dienos minėjimas Lukiškių aikštėje / Pauliaus Peleckio nuotr.

Minėjime dalyvavęs 86-erių vilnietis Albinas Cibulskas BNS teigė tremtyje praleidęs daugiau nei ketverius metus.

„Mūsų moksleivių grupės buvo suburta Lietuvos tautinio išsivadavimo sąjunga, bet kadangi prie sovietų tokios organizacijos nebuvo numatyta, tai mus visus 1951 metais suėmė, tardė ir nuteisė 25 metams ir išvežė. Lygiai prieš 70 metų tai įvyko. Kurį laiką sėdėjom čia, Lukiškių kalėjime“, – kalbėjo jis.

Tremtinys teigė, kad vėliau jo byla peržiūrėta ir jam leista grįžti.„Matot, praktiškai stebuklas įvyko. Jei mums 1951 metais būtų pasakę, kad bus laisva Lietuva, kad bus savo valstybė, tai būtume nepatikėję. Tai buvo ypač brutali jėga. Tie, kurie lengvabūdiškai žiūri į visą tai, turi ypač susimąstyti, ką turime“, – sakė A.Cibulskas.

Gedulo ir vilties dienos minėjimas Lukiškių aikštėje / Pauliaus Peleckio nuotr.
Gedulo ir vilties dienos minėjimas Lukiškių aikštėje / Pauliaus Peleckio nuotr.

Plungiškė 83-ejų Aurelija Staponkutė iš Lietuvos ištremta 1943 metais gegužės mėnesį.

„Buvome šeši šeimoje, ištrėmė mus keturis – mamą, tėtį, sesę ir mane. Du broliai buvo išėję į gimnaziją egzaminų laikyti ir jų neįleido pas mus į vagoną. (...) Mus ištrėmė, nes mūsų name buvo mokykla ir labai daug Antano Smetonos laikais lankėsi inteligentijos. Per daubą gyveno Povilo Plechavičiaus brolis. Mano tėvelis su juo irgi bendravo“, – kalbėjo tremtinė.

Gedulo ir vilties dienos minėjimas Lukiškių aikštėje / Pauliaus Peleckio nuotr.
Gedulo ir vilties dienos minėjimas Lukiškių aikštėje / Pauliaus Peleckio nuotr.

„Turėjome apie 30 ha žemės. Tai tokie žmonės nereikalingi buvo. Tremtyje praleidome dešimt su puse metų. Mus paleido, gavome leidimą grįžti į Lietuvą, buvome reabilituoti“, – pridūrė ji.

Pasak A. Staponkutės, šią dieną svarbu atminti, nes „nežinai, kas gali ateityje nutikti“.

„Istorijos ratas sukasi. Buvo maras, dabar pandemija, negali žinoti, kas gali ateity. Todėl žmonės turi stengtis, kad šito nebūtų, kad saugotų Lietuvos laisvę. Juk mes taip sunkiai kovojome. Dabar taip gerai gyvename, kiek prisimenu, mes niekada taip negyvenom: apsirengę, mokslo galime siekti, į užsienį galime važiuoti“, – sakė moteris.

Naujausi straipsniai