Gediminas Ustinavičius-Akinys: vandens sporto aistruolio lūžis ant batuto nesustabdė

Gediminas ir Jolanta Ustinavičiai/ „Kemel photography“ nuotr.
Autorius: Daiva Kaikarytė
Publikuota: 2019-11-05 11:29
Jis parodė, koks gražus gali būti KITOKS gyvenimas, sutiktai mylimajai Jolantai Ustinavičienei (49) ir jos vaikams. Vandens aistruoliai turi užtikrintą vietą gerai bangai – ją ties Šventąja net praminė Akinio spot’u. Jo dėka nemažai žmonių pirmą kartą gyvenime atsidūrė kopose. Apmaudaus įvykio į neįgaliojo vežimėlį pasodintas Gediminas Ustinavičius (50) šiandien kitus... net paskraidina!

„Nuo ryto iki saulėlydžio“, – lakoniškai atsako Gediminas į klausimą, kada jį galima rasti Monciškėse. Jis toli gražu nedega noru duoti interviu. Patirtis – kai skriedavo per bangas pats – sufleruoja, kad greičiausiai jo nesupras.

„Tik mes patys save gerai suprantam“, – gal kiek piktokai mesteli Gedas, pats kasdienybę pradėjęs stebėti iš vežimėlio.

Ir pristato mane padėti jam surinkti droną (Gedo pirštai po traumos nelabai klauso) – nori paskraidinti, kaip ir kitus, sveikatos dramų atgintus stiprėti į Monciškes. Jei turėčiau laiko, išmokytų ir atsistoti ant lentos jūroje.

„Portugalija, Ispanija, Prancūzija – ten skriejau bangomis, kol sulūžau. Privažiuoji kokį tarpeklį, leidiesi žvyrkeliu, pamatai kelis kemperius ar senus autobusus. Fakyras ugnį pučia, bėgioja šunys, visi labai draugiški, gyvena tarsi kitame lygmenyje. Kad galėtum bendrauti, pats turi būti toks, gyventi kitaip“, – pasakoja Gedas.

Ką reiškia „kitaip“? Jūs jau tariantis telefonu dėl pokalbio vis pabrėžėte „kitokį“ gyvenimą – koks jis?

Visada kitokį gyvenau. Samdomą darbą dirbau gal pusantrų metų. Esu inžinierius – baigiau radioelektroniką, nes šis mokslas yra šiuolaikinio pasaulio pagrindas.

Tai tos žinios padėdavo drąsiai eiti į bangas? Girdėjau apie jus susižavėjimo kupinų atsiliepimų iš kitų vandens sporto aistruolių.

Dar universitete vienas dėstytojas sakė, kad radioelektronikas gali tapti bet kuo, įvaldyti bet kokią kitą profesiją, nes turi fundamentalių žinių. Apie mane žinojo kaip apie specialistą, kuris gali suremontuoti viską. Visas Kaunas atveždavo pataisyti radijo ar monitoriaus – uždirbdavau daugiau nei tėvas inžinierius. Vėliau užsiėmiau kompiuteriais – rinkau juos, prekiavau, kūriau kompiuterinius tinklus, prižiūrėjau duomenų bazes. Apsistojau ties apskaitos sistemų verslu – esu vienos pasaulinės programinės įrangos gamintojo atstovas, parduodu apskaitos programą didelėms kompanijoms, darbuotojams padedu prisitaikyti prie naujo produkto, nes norint juo naudotis reikia keisti mąstymą.

Jūsų laisvalaikis buvo susijęs su ekstremaliuoju sportu?

Nuo vaikystės tryniausi ant Kauno marių kranto, nes tėvas apie dvidešimt metų dalyvavo skuterių – tokių plokščių laivų su motoru – varžybose, prisirinko kelis kilogramus medalių. Žiūrinėdavau, kaip tėvas variklius surenka, kaip plaukioja. Pradėjau laivų modelius daryti, vėliau – lėktuvėlius. Labai norėjau, kad jie skristų, – pats sumeistraudavau radijo bangomis valdomą sistemą, nes nusipirkti buvo brangu.

Įgyta profesija pravertė panorus plaukioti burlente, dirbau pats sau – nebuvau prie nieko pririštas. Juk reikia galimybės viską metus važiuoti prie vandens, kai tik nuo vėjo pradeda lankstytis medžiai, – tuomet tikslių oro prognozių dar nebūdavo. Plaukioti pradėjau Molėtų ežeruose, Kauno mariose, Dusios ežere, vėliau atsirado jūra. 1998-aisiais įsigijau kemperiuką, išnaršiau Baltijos pakrantę nuo Lietuvos iki Suomijos, vėliau prasidėjo kelionės po Europą. Keliaudamas supratau, kad yra bangų, kurias reikia „išmokti“. Burlentė, jėgos aitvaras, banglentė, irklentė, jūra ar vandenynas – viskam reikia vis kitokių įgūdžių.

Gediminas Ustinavičius/ Asmeninio albumo nuotr.
Gediminas Ustinavičius/ Asmeninio albumo nuotr.
Gediminas Ustinavičius-Akinys savo atrastame spot'e Šventojoje, kai dar pats ten raižė bangas / Vytauto Ulinsko nuotr.
Gediminas Ustinavičius-Akinys savo atrastame spot'e Šventojoje, kai dar pats ten raižė bangas / Vytauto Ulinsko nuotr.

Kaip „išmokti“, suprasti bangą? Kolegos jus vadino išprotėjusiu, nes leisdavotės į bangas nežinomose vietose.

Taip tik atrodo – aš visada gerai žinau, kur einu. Bangas suprasti padeda ir radioelektronika. Tik kai ant batuto dariau šuolį, nežinojau, kad tai nesąmonė.

Kam suaugusiam vyrui reikėjo šokinėti ant batuto?

Nuvedžiau sūnų į pusbrolio gimtadienį, norėjau parodyti salto. Nusileidau ant galvos... Išniro kaklo slankstelis ir pasislinko vienuolika milimetrų. Jau penkti metai. Atsitikimas nelaimingas, iš kitos pusės, gal laimingas – juk galėjau visai nejudėti.

Kaip išsikrapštėt?

Dar neišsikrapščiau. Įsivaizduok: plauki burlente, bangos – kaip namas, jos iš tavęs atima burlentę, o iki kranto – kilometras. Tada gali daryti du dalykus: iš baimės nuskęsti arba ramiai plaukti į krantą. Tai aš dabar ramiai plaukiu į krantą. Ar parplauksiu, ar atsistosiu, ar dar kas nutiks – nežinau, bet plaukiu.

Po traumos nusprendėte keltis į kitą miestą – iš Kauno į Palangą?

Trauma mane išvežė į Palangą, į reabilitaciją. Ten prabuvau visą žiemą, paskui patekau čia – į Lietuvos paraplegikų asociacijos Landšafto terapijos ir rekreacijos centrą. Žinojau apie šią stovyklą Monciškėse žmonėms, turintiems judėjimo negalią, dešimt metų – už tvoros būdavome mes, buriuotojai, įsikūrę su kemperiais, kitapus – jie. Pažinojau tuos žmones, tiek metų šalia vaikščiojau, net kompiuterinės apskaitos kursus jiems esu vedęs, bet iš tikrųjų neįsivaizdavau, ką reiškia būti vežimėlyje, kaip jie gyvena ten, už tvoros.

Ir ką sužinojote atsidūręs kitapus tvoros?

Daug ką sužinojau. Apie šikimą. Apie myžimą. Apie skausmus, traukulius. Tik čia gali sužinoti elementarius išgyvenimo niuansus, kurių net daktarai nežino. Dabar apie tai nebegalvoju. Labai paprasta: arba gyveni, arba nebegyveni. Kai esi sveikas, pasirinkimo galimybių daugiau, aš neturiu pasirinkimo – esu toks, ir viskas. Man skauda, bet žinau, kad nieko nuo to blogo – tiesiog skauda.

Gal manęs nepažinojo iš veido, bet pravardę žinojo kiekvienas buriuotojas – kai sulūžau, chebra suorganizavo aukų rinkimą. Atsigavęs pagalvojau, kad kaip nors noriu grąžinti, ką esu gavęs. Kaip? Nemėgau dronų, bet ėmiau juos rinkti, kad žmogus galėtų paskraidyti: užsidedi akinius, valdai droną, ir skrydžio jausmas toks pat, lyg skristum iš tiesų. Vyksta net pasaulinės tokio skraidymo varžybos – ne mano tai sugalvota. Paskraidinau visus, kurie čia buvo atvažiavę, galima skrist net palei bangą.

Dar vis kirbėjo, kad mes gyvenam keli metrai nuo kopų, o negalim į jas užkopti – su vežimėliu per smėlį neįmanoma. Ėmiausi iniciatyvos ir bendromis neįgaliųjų ir įgaliųjų pastangomis pasiekėme, kad į kopas būtų nutiestas lentų takas, padaryta aikštelė vežimėliams.

Kaip nutiko, kad prie Šventosios tilto atsirado jūsų pravarde – Akinio spot’as arba Akinio nasrai – vadinamas buriavimo taškas?

Daugelis mano, kad Akinys – pavardė, bet šią pravardę man prilipdė, kai su baisiais akiniais kažkada atvažiavau buriuoti į Dusios ežerą. Krante visi gauna pravardes. Jei nusipelno. Kai apvažiavau jūras, vandenynus, supratau, kas yra normalios bangos. Baltijos bangos nėra kokybiškos, nes sunku rasti dėsningumą. Aš jį radau. Kartą sulaukėm su kolegomis geros audros, pasiūliau išbandyti mano atrastą vietą – smagiai paplaukiojom ir nuo to laiko ji visiems prigijo.

Jums smagu?

Na... turiu jau paminklą pasistatęs. Greičiausiai jį nugriaus, kai statys naują uostą, bet gal nauji molai bangų nesugadins.

Kaip išlaikyti giedrą nusiteikimą?

Turiu daug reikalų. Visi klientai, kurių buvo iki traumos, išliko. Tik rečiau pas juos važiuoju, bet technologijos vystosi sparčiai, todėl nebūtina fiziškai dalyvauti susitikimuose. Aktyviai dalyvauju dviejų asociacijų – bangų sporto ir paraplegikų – veikloje. Draugams burlentininkams padedu organizuoti varžybas, filmuoju jas iš oro. Draugams banglentininkams padedu teisėjaudamas varžybose. Draugams rateliuose sutaisau kokį elektronikos prietaisą, vežimėlį ar pagalbinę priemonę. Žmoną dar iki traumos išmokiau irklente plaukti. Buvo sunku, nes užsispyrusi – žino viską pati. Kai nupirkau lentą, sakė, labai bloga, o dabar pati mylimiausia (šypsosi).

Kaip sutikote Jolantą?

Buvo toks internetinis pokalbių puslapis, pamačiau įdomią merginą, susirašėm, paskyriau pasimatymą Trakuose vasario penkioliktą dieną, nes tuo metu vyko parasparnių šventė ir buvo į ką akis paganyt, – kitaip tąkart, prieš penkiolika metų, Jolantos gal ir nebūčiau laukęs, nes vėlavo gal tris valandas. Ji visada vėluoja.

Spėju, turėdavote dėl ko pyktis visus tuos penkiolika metų? Kaip išbūti kartu?

Reikia kartkartėmis susipykti. Pasakau visada, ką galvoju, ir Jolanta pasako – tai ir sunervina. Išbūnam. Garas nueina, ir gerai. Yra šuo Kodis, bendras vaikas – Vėjui keturiolika metų, draugų. Kai sulūžau, po metų iš Kauno vaiką atsivežėm į Palangą. Sūnų kankino alerginė astma, su ja atkeliaudavo ir plaučių uždegimas, angina. Atvykęs į pajūrį netrukus Vėjas pamiršo tabletes.

Kaip jums atrodo sveikųjų gyvenimas?

Niekais užsiimat. Baratės, pykstatės, per daug rimtai žiūrit į tą reikalą – gyvenimą. Įsisukate kaip voverės į darbo, paskolų ir buities ratą, kol iškrintat negyvi.

O jūs tai jau gudrus?

Aš visada buvau gudrus, todėl ir galėjau buriuoti. Nepriklausiau sistemai, o buvau šalia. Niekada nenorėjau būti sistemos dalis, nenorėjau būti ta bėganti žiurkė.

Gerai, kad turite Jolantą...

Taip. Iš tikrųjų ji herojus, ne aš. Nes aš rinktis negaliu, ji gali. Ir yra su manimi. Iki jos buvau vedęs gal metams ar dvejiems, gerai, kad skyrėmės neturėdami vaikų – mažiau dramų. Kai sutikau Jolantą, jaučiau, kad tai mano žmogus.

Jolanta, vagonėlis – laikina gyvenimo vieta, o jūs čia ir gėlių vazonuose prisodinote, ir šeimos nuotraukų prikabinote?

Tai brangiausios mūsų nuotraukos. Kai Gedas sulūžo, nuvežiau jas jam į reanimaciją. Ten galima lankytis trumpai, bet sutariau su gydytojais ir sesutėmis, leido man rūpintis vyru – tik džiaugdavosi, kad personalui nereikia jo prausti, vartyti.

Nors mano vyresnieji vaikai – Dileta (grupės „Queens of Roses“ narė – red. past.) ir Kristijonas – yra iš pirmosios santuokos, Gedą vadina tėčiu. Jiems šis mano vyras labiau patinka (juokiasi). Gedas jiems padarė didelę įtaką – parodė, kaip galima džiaugtis gyvenimu, vaikai pažino vandenį, sūnus pasirinko studijuoti programavimą.

Mūsų jaunėlio Vėjo vardą susapnavau. Esu sukūrusi dvieilį: „Tėtei vėjas galvoje, o mamukui – širdyje.“ Sakau Gedui: „Žinai, bus berniukas ir vardu Vėjas.“ Gedas nesutinka: „Ką – ant kranto visi painiosis, kur Vėjas, o kur vėjas.“ Pagalvojau ir sakau: „Tu manęs neparink, niekas krante nešaukia „Vėjas“, visi šaukia „Pučia!“ (Juokiasi.)

Iki Gedo dirbau reklamos vadybininke, buvau išsiskyrusi ir savimi patenkinta vieniša mama, kuriai reikėjo viskuo pasirūpinti. Mano vyrui vaikai dėkingi už tai, kad turi mamą, – kai įdarbino buhaltere savo įmonėje, laisvo laiko atsirado daugiau. Pastaruoju metu kraustomės du kartus per metus: pavasarį į Monciškes, žiemą – į Palangą. Bet Gedas jau nupirko žemės sklypą netoliese ir statysime namą. Jis žadėjo, kad mano gyvenimas nebus liūdnas, aš jam irgi pažadėjau netikėtumų – gyvenam smagiai.

Gediminas Ustinavičius/ „Kemel photography“ nuotr.
Gediminas Ustinavičius/ „Kemel photography“ nuotr.

Nebaugu buvo leistis į dar vienus santykius?

Baugu. Bijojau net sutuoktuvių žiedą ant to paties piršto mautis, jis man siejosi su buvusia santuoka, tad naują žiedą nešioju ant kairės rankos piršto – arčiau širdies. Nors su Gedu kartu esam penkiolika metų, susituokėm prieš šešerius paskatinti sūnaus – metai iki TO sulūžimo. Medaus mėnesio kemperiu išvykom į Portugalijos pietus. Išnaršėm visas pakrantes, kur susirenka tokie durniai kaip mes. Gedas varydavo kaitu, burlente, irklente, banglente. Aš, kaip motina, pasirinkau banglentę ir irklentę – saugiau.

Koks buvo baisiausias momentas, Jolanta, jūsų šeimos dramoje?

Kartą – gal savaitė po įvykio – į reanimacijos palatą įžengiau tuomet, kai Gedą turėjo perversti. Tarsi prie bulvių maišo kas nors prisiuvo mano vyro galvą – toks visas atsipalaidavęs... Aš žinojau, kad jis paralyžiuotas, bet nebuvau aiškiai to mačiusi. Viena žinoti, o kita – suvokti. Man pavyko susiimti ir numaldyti emocijas. Tik pabučiavau Gedą ir pasakiau, kad jo nepaliksiu. Dūšioje aš dekabristo žmona, ko gero (juokiasi).

Vyras man parodė kitokio gyvenimo viziją, bet ji niekur nedingo. Aš plaukiu, o jis – žmogus, nevaldantis pirštų! – gamina dronus, lėktuvus, filmuoja vaizdus ir kelia į „YouTube“ platformą. Manau, tai daugiau nei šaunu.

Jolanta Ustinavičienė/ „Kemel photography“ nuotr.
Jolanta Ustinavičienė/ „Kemel photography“ nuotr.

Ar drįstate apie ką nors svajoti, Jolanta?

Svajoju, kad mano vyras kada nors vaikščiotų. Artimesnė svajonė – sutaupyti pinigų ir nupirkti Gedui kanoją, juk galės atsisėdęs plaukti. Noriu išeiti su juo kartu į jūrą.

Kadangi vyras kažkada mane uždegė imtis irklentės ir burlentės, sugalvojau, kuo jis galėtų pasidžiaugti, jei jau negali eiti į vandenį. Įkalbinau nusipirkti varytuvą: jis prisegamas prie neįgaliojo vežimėlio, minti galima rankomis – važiuoji tarsi dviračiu. Kad Gedui būtų smagiau, aš stoju ant riedučių, taip mudu kartu galime važinėtis. Kai jis pavargsta – stumiu vežimėlį.

Užklumpa nevilties akimirka, savęs gailėjimo momentai?

Nesusimąsčiau. Kokia neviltis? Trys vaikai, mylintis vyras, tobulas šuo (juokiasi). Aš dūšioje avantiūristė – ir Gedas toks. Bet kokie įvykiai žmogų skatina keistis ir tobulėti. Dėl šios nelaimės mano vaikai tapo geresni, paslaugesni, aš pati į daug ką pradėjau žiūrėti kitaip. Nepasakyčiau, kad po nelaimės mes blogiau gyvename, taip – yra sunkiau, atsiranda naujų problemų, bet gyvenime juk taip visada: išsprendi vieną problemą, atsiranda kita. Šeimoje svarbiausia, kad vienas kitą girdėtų, šeima tam, kad pats galėtum džiaugtis gyvenimu ir padėtum džiaugtis kitam. Tai mes džiaugiamės ir vieni kitiems padedam.

Naujausi straipsniai